Vladimiro Putino scenarijaus krizė

Andrejus Obloginas|hvylya.net

Kiekvieną ilgą televizijos serialą anksčiau ar vėliau ištinka scenarijaus krizė. Tai toks momentas, kai herojų charakteriai visais įmanomais pavidalais jau seniai atsiskleidę ir net sugalvotos išradingiausios aplinkybės nebegelbsti nuo pasikartojimų.

Tokiais atvejais reginys arba uždaromas, arba iš jo „išspaudžiamos visos sultys“.

Antruoju variantu paprastai tempiama iki to momento, kai siužeto krizė krenta į akis ne tik profesionaliems scenaristams, bet ir žiūrovams. Ir tuomet buvęs aukštas reginio reitingas subliūkšta.

Visas sultis dar įmanoma išspausti, jeigu bus imtasi amžinųjų primityvių scenarijaus metodų: erotikos, aštraus veiksmo, kraujo. Dar galima sugrąžinti kelis mirusius personažus, pagrindinį herojų nukelti į vaikystę, kokią nors idėją nugvelbti iš kito serialo. Visa tai gali pratęsti mirštančio serialo gyvenimą dar kurį laiką.

O kuo čia dėtas Putinas ir visi kiti?

Putino režimas prilygsta serialo etalonui.

Priminsime sezonų chronologiją:
– pirmasis sezonas: SSSR (himnas, Didžiojo Tėvynės karo kultas ir t.t.);
– antrasis sezonas: etnonacionalizmas („gastarbaiterių“ ir visokių kitų atvykėlių tema);
– trečiasis sezonas: demokratizacija (Medvedevo laikmetis);
– ketvirtasis sezonas: Imperija (ar būtina aiškinti?).

O toliau, o kas toliau?

Ogi nieko ir nebus – viskas, pabaiga.

Ir ką mes čia įžiūrime?

Paskutiniojo sezono pabaigoje bandoma kliautis primityviais scenariniais ėjimais– pasikartojimais, šiukšlėmis ir kvaituliu – tam, kad nenusmuktų reitingų kelnytės.

O kodėl režimo logika tokia televizinė?

Tokia „televizinio režimo“ logika būdinga daugeliui šalių su sparčiai augančiomis rinkomis, o taip patir besiformuojančioms politinėms nacijoms, stokojančioms išvystytų institucijų.

Putino režimas – tai pavyzdys, kurį ketina mėgdžioti valdantieji Turkijoje, Irane, Argentinoje, Vengrijoje ir kitose šalyse – jose visose galimai rizikuojama pakartoti tą patį kelią.

Televizinio serialo logika tokiuose režimuose prilygsta vaidmeniui, kurį atlieka televizorius, tarsi sutelkiantis apie save valdančiąsias viršūnėles – juk tokiu būdu sumažėja „transakciniai kaštai“, nes nebūtina griebtis masinių represijų ir atrodyti žmogėdromis Vakarams, be kurių pagalbos spartus ekonomikos augimas neįmanomas.

Paprastai būna trys televizinių kampanijų tipai: „ko nors“ restauracija, bendras priešas ir tuščiaviduris ateities projektas.

Ir kuomet Achmadinedžadas(Mahmoud Ahmadinejad – buvęs [šeštasis] Irano Islamo respublikos prezidentas, šalies konservatyviųjų politinių grupių lyderis – vertėjo past.) televizoriuje naikino Izraelį, o Putinas – taip pat televizoriuje – skraidė su gervėmis, visus tai tenkino.

Tad reikia konstatuoti, jog „televizinis režimas“ nesugeba išvengti nuo pat pradžių numatytų scenarijaus apribojimų ir galiausiai priverstas susidurti su internetu, kurio valdyti jis nemoka ir kuris tik pagreitina „televizinių režimų“ griūties tempą.

hvylya.net

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
2 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
myliu putiną

visą savo gyvulišką esmę rusai parodė valdant putinui.
ŠLOVĖ PUTINUI !!!

autoriui

esat didelis 0 pries ji.

2
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top