Vokiečių istorikas Nicolas Winkler: Lietuvos išeitis – demokratinė revoliucija

Siūlome diskusijų vertą vokiečių politologo Nicolaso Winklerio pranešimą, skaitytą Lietuvos istorijos institute 2012-ųjų kovo 14 dieną.

Prieš pradėdamas pranešimą, norėčiau paaiškinti, kodėl aš rašau apie Lietuvą. Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą bei politikos mokslus. Lietuvos politika pradėjau domėtis studijuodamas pagal Erasmus programą Lietuvoje ir ypač rašydamas savo magistrinį darbą apie lietuviško nacionalizmo atsiradimą.

Lietuva man įdomi kaip šalis, kurioje modernybė šėlo nacionalizmo, fašizmo ir komunizmo formomis. Mano keliamas klausimas buvo toks: kaip ant tokio pagrindo įmanoma stabili politinė tvarka. Į jį bandau atsakyti nagrinėdamas lietuvių politinių vaizdinių erdvę ir jos kuriamas politinio veiksmo ribas.

Pirmiausia paaiškinsiu porą darbe vartojamų sąvokų. Politiką suprantu klasikine prasme, kaip geros politinės tvarkos siekį. Tuo aš nenoriu paneigti Maxo Weberio politikos sampratos, pagal kurią politika yra tam tikro tvarkos supratimo „prastūmimas“ egzistuojančiame politiniame kontekste. Aš tiesiog noriu praplėsti šią sampratą – siūlau suprasti ir kaip tinkamos politinės tvarkos paieškas, kurios silpniau ar stipriau reiškiasi kiekvienoje visuomenėje.

Tokia paieška vyksta visuomenės vaizdinių erdvėje. Ši erdvė yra sudaryta iš kolektyvinės patirties aiškinimų, nors kolektyvas, žinoma, neturi sąmonės ir todėl negali turėti patirties. Kolektyvine patirtimi vadinu patirtį, panašiu laiku panašiai išgyventą didžiosios visuomenės dalies ir sudarančią pagrindą bendrai patirties interpretacijos paieškai. Kuo drastiškesnis buvo įvykis, tuo giliau jo patirtis yra įsirėžusi į atmintį. Vis dėlto patirtis „maitinasi“ ne tik lūžiais, bet ir kasdieniniu gyvenimu, kuriame žmonės lėtai ir nuolat keičiasi. Bet net ir lėti pokyčiai po kurio laiko sukuria būtinybę surinktą patirtį naujai perinterpretuoti.

Žinoma, nepaisant realių pokyčių, vaizdinių erdvė turi ir stabilių elementų. Šis stabilumas lengviausiai paaiškinamas kolektyvinės atminties sąvoka, pagal kurią individualūs prisiminimai formuojasi kolektyvinių prisiminimų rėmuose. Dalį šių prisiminimų sudaro ir pokytį įprasminanti kolektyvinė patirtis. Problemiška yra tai, kad žmonėms, kurie yra prisiminimų bendruomenės dalis, jų kolektyvinė atmintis yra savaime suprantama ir dėl to sunkiai ištiriama. Tokiems žmonėms kaip aš, kurie nepriklauso prisiminimų bendruomenei, priešingai, ši atmintis nėra tiesiogiai patiriama, bet prieinama per fenomenus, kuriuose atmintis pasireiškia, tokius kaip mitai, simboliai, ritualai ar šventės.

Pagrindinis mano darbo objektas – mitų analizė, nes jų naratyvinė struktūra geriausiai atspindi vaizdinių erdvę ir tuo sukuria geriausią poziciją tai erdvei analizuoti.

Priešingai nei dauguma politikos mokslininkų, politinę kultūrą suprantu ne kaip individualių nuostatų apie politinę valdžią sumą, bet kaip politinį visuomenės vaizdinių erdvės aspektą. Politinė kultūra tokiu atveju yra visuomenės saviinterpretacijos dalis ir ji yra susijusi su politine tvarka. Trumpai kalbant, darbe siekiu suprasti Lietuvos visuomenės vaizdinių erdvę tam, kad galėčiau ištirti šių vaizdinių pasekmes šalies politinei tvarkai. Vaizdinių erdvė įrėmina tikrovę dviem prasmėm: pirma, kaip erdvė, kurioje veikiama, t. y. kaip galimas pagrindas bendram politiniam veiksmui, ir, antra, kaip tos veiklos apribojimas, nes veiksmo galimybės, grindžiamos vaizdinių, esančių už šios erdvės ribų, nėra prieinamos. Išvada būtų tokia: tam, kad suprastume dabartinį lietuvių geros politinės tvarkos suvokimą, turime nagrinėti praeities patirtį ir jos interpretacijas.

Trumpai aprašęs teorinius ir metodologinius darbo rėmus, pristatysiu savo tyrimą.

Lietuvos politinės kultūros analizę skirstau į keturias dalis:
1) tautos atsiradimas kaip specifinė tikrovės interpretacijos forma;
2) patyrimo erdvės ir santykio su politika pasikeitimas sovietmečiu;
3) nepriklausomybės laikotarpis iki įstojimo į Europos sąjungą ir NATO;
4) dabartinės situacijos ir galimų ateities problemų apžvalga.

Pirma: Tautos atsiradimas

Modernus lietuvių nacionalizmas, kaip tikrovės interpretacijos forma, išsikristalizavo XIX a. antroje pusėje. Šis nacionalizmas nėra nei gamtos duotas ir amžinas, nei istorinio determinizmo rezultatas, bet patirties, išgyventos konkrečiame kontekste, interpretacijos ir jos vėlesnio paplitimo rezultatas.

Politinis to meto kontekstas buvo suformuotas Bajorų respublikos žlugimo. Šį žlugimą lėmė, pirma, savarankiškos politinės erdvės, egzistavusios Bajorų respublikos metu, praradimas po trečiojo Abiejų tautų respublikos padalijimo ir, antra, laipsniško to senojo pasaulio užmiršimas.

Praėjus 80 metų po senosios respublikos žlugimo, jos gyvas prisiminimas buvo tiek apmiręs, kad toje vietoje galėjo susiformuoti nauja tikrovės samprata. Praradus senos tvarkos prisiminimą ir naujai Carinės Rusijos santvarkai negebant pasiekti visuomenės, Lietuvoje atsivėrė politinis vakuumas. Jis pasireiškė tuo, kad žmogus šioje visuomenėje nebeturėjo aiškios jam nuo gimimo skirtos pozicijos.

Kartu su gerovės pakilimu, kurį nulėmė baudžiavos panaikinimas, ši socialinė ir politinė krizė sukūrė naują išsilavinusių, bet nenulenkėjusių lietuvių sluoksnį. Tai buvo prakutusių lietuvių ūkininkų sūnūs, kurie pakilo visuomenės hierarchijos laipteliais, bet tai padarė visuomenėje, nebeturinčioje aiškios struktūros ir nebegrindžiamos senosios tvarkos mitų. Šie jaunuoliai galėjo sukurti naują tikrovės interpretaciją, kurioje jie sau rado vietą.

Prieš pereinant prie modernios lietuvių tautos tėvų patirties analizės, būtina apžvelgti kitus veiksnius, įgalinusius šią naują tikrovės interpretaciją.

Pirmiausia, šaltiniai, iš kurių modernios lietuvių tautos tėvai suformavo tautinį mitą. Pirmasis šaltinis buvo po Liublino unijos atsiradusi ir bajorų įtvirtinta istorijos interpretacija, kuri padėjo pagrindą atskiro lietuvių bajorų identiteto tolimesniam egzistavimui Abiejų tautų respublikoje. Ši istorijos interpretacija davė atsakymus į kilmės, lietuvių bajorų būdo ir jų siekių klausimus. Šiems atsakymams stiprią įtaką darė Antikos idėjos. Bajorų kilmę, būdą ir siekius lėmė dorybės, kurių šaknys siekė senosios Romos laikus. Antikoje dorybės, kurios kilmingąjį darė kilmingu, buvo visiems matomos, nes jos pasireiškė per išvaizdą, elgesį ir veiksmus. Taigi, Bajorų tauta formavosi viešoje erdvėje, o viešame veiksme ir elgesyje save reprodukavo.

Antras modernios lietuvių tautos tėvų šaltinis buvo lietuvių romantika. Ji pasižymėjo dviem lietuvių nacionalizmo vystymuisi svarbiomis tendencijomis: pirma, Viduramžių Lietuvos sudievinimu ir, antra, paprasto, valstietiško gyvenimo išaukštinimu. Viduramžių sudievinimas ypatingai atsispindi Narbuto istorijos interpretacijoje, kurioje lietuvių istorija baigiasi su Liublino unija, ir Daukanto istorijoje, kuria jis sukūrė detalų lietuviškų viduramžių paveikslą. Valstietiškas gyvenimas buvo išaukštintas per iškilusį „akademinį“, bet dažniausiai romantizuotą susidomėjimą valstietišku gyvenimo būdu: jų kalba, jų papročiais, jų kultūra, jų tikėjimu ir jų folkloru. Prieš tai ignoruotas pasaulis per romantiką gavo pripažinimą.

Nacionalizmo atsiradimas, kaip naujos tikrovės interpretacijos prasiveržimas, įvyko tarp jau minėtų lietuvių ūkininkų sūnų, kurie, pakilę visuomenės hierarchijos laiptais dažniausiai lenkiškoje ir rusiškoje aplinkoje, įgijo aukštesnį išsilavinimą. Kad suprasčiau šių jaunų vyrų išgyvenimus ir tuo pačiu paskatas šią patirtį interpretuoti taip, kaip jie ją interpretavo, darbe analizuoju modernios lietuvių tautos pirmosios kartos tėvų autobiografijas ir biografijas. Mane domina tik pirmoji karta, nes ji susidūrė su problema sukurti naują tikrovę. Šie vyrai buvo vieni pirmųjų, per išsilavinimą išsiveržę iš valstietiškos aplinkos į aukštesnius visuomenės sluoksnius, kurių durys prieš tai jiems buvo užvertos. Pakilimas per išsilavinimą ankstesnėms kartoms baigdavosi prisitaikymu prie išsilavinusių sluoksnių, tai yra sulenkėjimu arba, daug rečiau, nurusėjimu. Lietuvių modernios tautos tėvai buvo pirmieji, kurie užuot asimiliavęsi, sukūrė naują realybę – joje jie galėjo rasti sau tinkamą vietą neprivalėdami prisitaikyti prie aplinkos. Vėlesnėms kartoms nebereikėjo žengti šio žingsnio, nes galėjo perimti naujai sukurtą realybę.

Mano analizės šaltiniais tapo Pietario, Basanavičiaus, Šliūpo autobiografiniai raštai ir Kraučiūnio biografija. Į akis krito tai, kad pagrindinę jų patirtį sudarė nepripažįstama jų kilmė. Ir nors jie tikino, kad visados jautę meilę kalbai, kultūrai ir istorijai, šie dalykai iš tiesų tapo svarbūs tik dėl aplinkos, kurioje jie buvo išjuokiami. Geriausias pavyzdys – Basanavičius, asmeniniame gyvenime, pavyzdžiui, dienoraštyje, ilgai vartojęs lenkų kalbą, o lietuvių kalbą turėjęs vėl išmokti studijų metais.

Taigi skaitant autobiografinius ir biografinius raštus išsikristalizuoja trys šios kartos patirties kompleksai:

a) augantis lenkiškos aplinkos atmetimas – jam didžiausią įtaką darė jų pačių kilmės nepripažinimas;
b) auganti savimonė, kad esi kitoks, leidžianti naujai įvertinti savo kilmės ir su ja susijusių fenomenų (kalbos, kultūros, savos istorijos prisiminimo).
c) bandymas vėl atgauti tai, ką per dalinės asimiliacijos metus jie manėsi esą praradę, nes per svetimą lavinimo sistemą buvo išplėšti iš gimtojo konteksto. Šis aspektas geriausiai atsispindėjo sąmoningame mimetiniame „prarasto“ identiteto įsisavinimo akte.

Aišku, vien taip nacionalizmas dar nebuvo sukurtas. Tai buvo pirmoji reakcija į susidūrimą su svetima aplinka. Nacionalizmas buvo sukurtas tik tada, kai šios patirtys ir reakcijos buvo sujungtos į didesnį koherentišką konstruktą, tapusį tautiniu mitu ir iki šiol laikomą tiesa. Lietuvių tautinio mito centre buvo istorinės spekuliacijos, kuriomis paaiškinta dabartis ir sukurta ateities vizija.

Tautinis mitas gali būti suskirstytas į tris dalis, jo centre – negatyvi dabarties patirtis. Pradžioje būta auksinio nepriklausomos Lietuvos amžiaus. Nuosmukis prasidėjo su Krėvos unija ir sustiprėjo su Liublino unija. Šis amžius pasižymėjo svetima valdžia – lenkų šlachta ir lenkų Katalikų bažnyčia, kurių tikslas – užspausti lietuvių esmę. Dabartis tautos tėvams buvo kritinis laikotarpis – paskutinis nuosmukio taškas. Kaip į dvi puses išsiskiriantis takas, kuriame turi būti išspręstas Lietuvos likimas: arba nuosmukis pasibaigs tuo, kad lietuvius ištiks prūsų lemtis ir jie išmirs, arba jis baigsis atgimimu – išsilaisvinimu nuo svetimos įtakos ir svetimos valdžios. Antrojo kelio būtina sąlyga yra ta, kad lietuviai turi vėl prisiminti, kaip būti lietuviais. Nors pastebėtina, kad toks prisiminimas vis dėlto kyla iš naujos istorijos ir lietuvių tuometinės gyvenamosios aplinkos interpretacijos.

Šiame mite labiausiai į akis krinta laiko dalijimas į tris dalis: aukso amžių, nuosmukį ir prisikėlimo viltį. Centre vis dėlto yra antidabarties požiūris į dabartį, kuri yra suprantama kaip iš principo bloga ir svetima ir todėl kaip tokia turi būti pergalėta arba sunaikinta tam, kad būtų galima grįžti į gerą būvį.

Dabarties sunaikinimas vyksta per „tikrosios sąmonės“ pažadinimą, nes tai yra pirmasis žingsnis atgimimo link. Tad krizė pirmiausia yra dvasinė krizė, kuri turi būti pergalėta tik dvasioje ir tik dvasiniu būdu. Atitinkamos yra ir sąmonės žadinimo priemonės: savos istorijos žinojimas, savos kalbos ir kultūros reikšmės savo egzistencijai suvokimas, žinojimas, kad lietuvis yra kitoks nei kitų tautų žmonės.

Tuo pačiu metu tautinis mitas iškelia tautos pabudimo problemą. Kaip tauta, kuri daug metų buvo pranykusi, gali vėl pasirodyti? Problema išsprendžiamà, tokiems valstiečių signifikantams kaip kalbà ir papročiai priskiriant kitą signifikatą – tautos dvasią. Ir taip tautos tęstinumas buvo perkeltas iš matomos į dvasinę erdvę. Tautos tęstinumą garantuoja nebe viešas pasirodymas ir veiksmas, kaip kad buvo lietuvių Bajorų tautoje, bet jusliškai nesuvokiama tautos dvasia sukuria trūkstamą tautos tęstinumą. Bet taip tautos esmė perkeliama iš viešumos į privačiai išgyvenamą tikėjimą. Toks tikėjimas privatus, nes priklausomybę tautai žymi ne kalbos naudojimas bei kultūros puoselėjimas –tapti tautos dalimi lietuviui leidžia teisingas įsitikinimas.

Su nauju tautos supratimu susiję ne tik naratyviniai ir pažintiniai aspektai, bet ir naujas politikos supratimas. Lietuvių nacionalizmą sudaro negatyvi laisvė. Ši laisvė nėra individo laisvė, bet tautos kaip visumos laisvė nuo svetimų įtakų – kultūriškai ir politiškai. Būtent todėl lietuvių nacionalizmas gali būti nagrinėjamas kaip išsilaisvinimo nacionalizmas.

Pagal mano politikos supratimą, toks nacionalizmas yra problemiškas, nes jis neimplikuoja jokios politinės tvarkos. Taip nutinka todėl, kad nacionalizmas susitelkia į išsilaisvinimą nuo svetimos valdžios, bet nenurodo, koks turi būti pasaulis po išsivadavimo. Mite į politinės etikos klausimą atsakoma viltimi, kad iš svetimos priespaudos išsilaisvinę lietuviai, kaip kokie Žan Žako Ruso (J.J.Rousseau) kilnieji laukiniai, kaip grynos būtybės, elgsis teisingai. Tokiu būdu pagrindžiama ne tiek politinė santvarka, kiek niekad nesibaigiantis lietuvių išsivadavimo siekis.

Būtent todėl lietuvių nacionalizmas nuo pat pradžių buvo tik priemonė, kuria, pirma, per tautinio suvereniteto atgavimą buvo siekiama Lietuvos pripažinimo, išbarstyto modernios lietuvių tautos tėvų mokymosi ir studijavimo metais, ir, antra, kaip priemonė idealios Lietuvos konstruktą vėl paversti tikrove. Bet nacionalizmas nefunkcionuoja nei kaip konkrečios politinės tvarkos, nei kaip demokratijos pagrindimas.

Antra: Sovietmetis

Sovietmečiu kai kurios tendencijos sustiprėjo, bet buvo ir politikos sampratos pokyčių. Okupacija, deportacijos, kalbos ir kultūros politika, industrializacija ir kolonizacinė politika toliau maitino baimę dėl lietuvių tautos išmirimo. Naujos kolektyvinės patirtys vėl aktualizavo lietuvių tautinį mitą. Skirtumas buvo tik tas, kad šiuo atveju pagrindinis priešas buvo ne Lenkija, o Sovietų Sąjunga ir/arba azijinė Rusija.

Kitas efektas – pasikeitė požiūris į politiką. Pirma, išsivystė homo sovieticus, kurio viešas elgesys neatitiko privačios nuomonės. Viešai jis prisitaikydavo prie politinių duotybių, o privačiai ir apeidamas politiką bandydavo „prastumti“ savo interesus. Taip buvo apribotas politikos veiksmingumas, nes ji nebepasiekdavo žmogaus, o nubėgdavo nuo jo vanduo kaip nuo žąsies.

Antra, požiūrį į politiką keitė ir sovietinis politikos supratimas. Buvo teigiama: sąmonė priklauso nuo būties, vadinasi, pakeisdami materialines sąlygas valdantieji gali pakeisti žmonių sąmonę. Buvo tikima visuomenės planavimu, kurio pagrindinė priemonė, galėjusi pakeisti visuomenę, buvo ekonomika.

Visi trys aspektai – atsinaujinusi tautinė apokalipsė, homo sovieticus ir tikėjimas visuomenės planuojamumu – išsilaikė ir po Sovietų Sąjungos griūties.

Trečia: Nepriklausomybės laikotarpis

Lietuvos nepriklausomybės atgavimas buvo palengvintas lėtos Sovietų Sąjungos griūties. Kad atnaujintų sergančią imperiją, Gorbačiovas turėjo duoti daugiau laisvės. Šios laisvos erdvės Lietuvoje buvo panaudotos ne sistemai atnaujinti, bet tam, kad būtų išsikovota nepriklausomybė.

Laisvės kovų centre vis dar stovėjo tautinis mitas, kuris pagrindė tautą ir kuriame buvo įrašytas laisvės nuo svetimų įtakų siekis. Pirmiausia laisvė kultūrine ir ekonomine, vėliau – ir nacionalinio suvereniteto prasme. Mitas buvo paskatintas atsinaujinusios baimės dėl tolimesnės tautos egzistencijos ir atbundančio bei vis stiprėjančio tikėjimo tautos realumu. Bet buvo ir skirtumų. Pirma, kovoje už nepriklausomybę pagrindinis priešas buvo ne lenkai, o Rusija. Antra, per pasikeitusią atsiribojimo liniją atsirado Lietuvos, kaip krikščioniškos Vakarų civilizacijos dalies, vaizdinys – mintis, kuri dėl priešiškumo Lenkijai buvo neįmanoma pirmosios kovos už nepriklausomybę metu.

Atsiribojimas nuo „azijinės“ civilizacijos pasireiškė ir atsigręžimu į Vakarus, pasireiškusiu per laisvės, rinkos ekonomikos ir demokratijos trejybę. Trys neatskiriamais laikomi reikalavimai buvo ir keliami kartu. Buvo neaišku, kiek labai buvo norima priartėti prie Vakarų. Užimti vidurio poziciją su politiniu neutralumu ir susilpninta rinkos ekonomika ar aiškiai prisirišti prie Vakarų ir įgyvendinti laisvos rinkos ekonomiką.

Pirmieji treji metai po Lietuvos nepriklausomybės buvo neapsisprendimo tarp dviejų galimybių laikotarpis. Nepriklausomybė buvo pasiekta, bet šiuo laikotarpiu nebuvo nuspręsta tai, kaip viskas turi atrodyti po to ir ką dabar daryti. Ir tai pasireiškė bendru dvasiniu netikrumu – netikrumu dėl savo vietos pasaulyje ir ekonominio vystymosi krypties. Kartu tai buvo dvasinė krizė, nes vienijanti ir orientacinė tautinio mito funkcijos po nepriklausomybės atgavimo ėmė silpnėti.

Ši krizė nesibaigė ir po 1994 m., Lietuvos bėgius pasukus ES ir NATO link – ji tik buvo sėkmingai išstumta iš sąmonės. Ji nepranyko, bet buvo mažiau matoma, nes politiniai veiksmai buvo legitimuoti kaip priemonės pasiekti politiniams tikslams ir pagrįsti geresnės ateities viltimi.

Strategija buvo sėkminga, nes tarp 1994 ir 2004 m. visuomenės tvarkos problema nebebuvo taip stipriai diskutuojama. Vietoj to susikaupta siekti tikslo įstoti į euroatlantines struktūras ir keisti Lietuvą pagal ES ir NATO gaires. Veikla užgožė mąstymą.

Įstojimą į ES laiko liudytojai laikė istorijos pabaiga ir tuo parodė egzistuojančią problemą. Lietuva buvo tokiame taške, kuriame vėl buvo iškeltas tvarkos klausimas. Nepriklausomybė pasiekta, pripažinta ir ekonomiškai bei gynybiškai užtikrinta. Nebebuvo ko daugiau siekti.

Tik istorijos pabaigos idėja nesutapo su kasdienine žmonių patirtimi, kuri buvo labai nutolusi nuo pabaigos būvio – ir socialine, ir ekonomine, ir politine prasme būta trūkumų. Tik nebuvo bendro įsivaizdavimo, kaip jie gali būti pataisyti, ar viešų debatų apie tai.

Ketvirta: Dabartinė situacija

Taigi, Lietuvos valstybė yra pagrįsta tautiniu mitu. Kaip jau minėta, mitas pagrindžia kovą dėl tautos laisvės, bet nesako nieko apie tai, kaip turi atrodyti laisva Lietuva. Ir kai laisvė tampa kasdienybe, toks mitas praranda savo prasmę.

Kai lietuviai su šūkiu „Laisvė Lietuvai“ savo šaliai iškovojo nepriklausomybę, jie norėjo ne tik atsiskirti, bet ir atsiriboti nuo Sovietų Sąjungos. Tai buvo padaryta, tampant Vakarų civilizacijos dalimi. Nepriklausomybė tokiu atveju buvo suprantama ir kaip civilizacinės priklausomybės pakeitimas.

Politiškai tai pasireiškė tuo, kad su nepriklausomybe iškart buvo įvesta Vakarų valdymo forma. Tik demokratijos įvedimas liko pamėgdžiojimo stadijos: buvo įgyvendintos demokratinės procedūros, bet jų dvasinis pagrindimas nėjo iš paskos.

Vakarų Europoje demokratijos įvedimas buvo reakcija į neteisingos absoliutinės valdžios patirtį. Demokratija per valdžių padalijimą buvo priemonė apriboti valdžią – per valdžių padalijimą apribota blogų valdymo pasekmių piliečiams galimybė.

Lietuvoje taip pat būta neteisingos valdžios patirties. Tik reakcija į tai buvo ne demokratijos siekimas egzistuojančioje sistemoje, bet Lietuvos išstojimas iš neteisingo valdymo erdvės. Neteisinga valdžia buvo sulyginta su svetima valdžia, o lietuvių valdžia – nesvarbu kokia (plg. su Smetonos vertinimu) – buvo vertinama pozityviai. Kadangi neteisinga valdžia nepriklausomybės paskelbimu jau buvo nugalėta, trūko demokratinės tvarkos, kaip apsaugos nuo neteisingos valdžios, suvokimo.

Lietuvoje demokratija buvo suvokiama ne kaip reakcija į neteisingą valdymą, bet mimetinis įsitraukimas į Vakarų hemisferą, kurios valdymo forma yra demokratija. Taip demokratijos supratimas liko grynai procedūrinėje plotmėje. Kartu matomas visuomenės nusivylimas, kad demokratija, kaip Lietuvos suvakarietinimo priemonė, nesugebėjo jos suvakarietinti.

Tikėjimas, kad visuomenė gali būti tikslingai pakeista iš viršaus, yra sovietinis reliktas. Lietuvoje vis dar yra priimta, jog visuomenė gali būti demokratizuota valdančiųjų. Reikia tik išvystyti rinką, kuri atsakinga už visuomenės diferenciaciją, užtikrinti demokratinių institucijų funkcionavimą, ir visuomenė pati taps demosu. Tačiau daug labiau būtent dabartinė demokratinė Lietuva yra suprantama kaip neteisinga valdymo forma.

Bet nepakankamos demokratizacijos problema susijusi ir su kitu sovietiniu fenomenu – homo sovieticus, žmogaus tipu, kuris rado kelią, kaip išvengti tikslingo visuomenės planavimo.

Kaip ir Sovietų Sąjungos laikais, žmonės nusišalina nuo politikos pertvarkymo, nes laiko politiką kažkuo svetimu, kuo galima pasinaudoti, bet kam patys nėra įsipareigoję. Ir toliau interesai įgyvendinami ne politikoje, bet ją apeinant. Paraleliai visuomenė išnyksta, nes pirminis siejantis centras – nacionalizmas – praranda savo galią, o individualūs interesai tampa vis svarbesni. Tai nebūtų problema, jei per visuomenės išsidiferenciavimą išsiskyrę interesai politinėje plotmėje vėl būtų suvienyti, bet interesų konfliktai sprendžiami už politikos ribų, tad išsidiferencijavimas nepersikelia į politinę plotmę. Nesusikuria partijos, kurios atspindėtų naują interesų padėtį.

Mano nuomone, Lietuvos problema yra ta, kad naratyvinis valstybės pagrindimas netinka politiniams šiandienos iššūkiams, todėl jis nesukuria įsivaizduojamos erdvės politiniam veiksmui geros politinės tvarkos pagrindimo prasme.

Šis trūkumas galėtų būti panaikintas tik tuo atveju, jei Lietuvos politinė sistema būtų pastatyta ant tvirtesnio pagrindo. Šaliai reikia naratyvo, kuris būtų tinkamesnis dabartinei situacijai, kurioje laisvė ir demokratija yra nekvestionuojami lietuvių būties elementai.

Dabar aš aptarsiu iki šiol egzistuojančias politinės tvarkos pagrindimo užuomazgas.

Pirma, nacionalizmas, kaip valstybę pagrindžianti idėja, vis dar yra stipriausiai išreikšta. Dėl jau aptartų priežasčių keistokai atrodo kai kurių politinių veikėjų bandymai dabartinę krizę išspręsti dar stipriau prisirišant prie tautinio naratyvo.

Problemą galima išryškinti praėjusio sekmadienio eitynių pavyzdžiu. Iš vienos pusės, tai – nacionalistų demonstracija, taigi, tų, kurie vis dar tiki mitu. Toje demonstracijoje vyravo ne džiaugsmas laisve, bet buvo tęsiama kova prieš svetimas įtakas („Lietuva lietuviams“) ir ypatingai – prieš tariamą homoseksualų įtaką visuomenei. Tai yra ženklas, jog nacionalizmui nepriimtinos paliaubos – jis reprodukuojasi kovodamas. Antra, demonstracija buvo žlugęs bandymas be politinio turinio džiaugtis laisve.

Antra, liberalizmas, nors šiuo atveju terminas naudojamas ne politinio liberalizmo prasme. Toks liberalizmas Lietuvoje neturi šaknų, nes autonomiško individo, kuris save supranta kaip savarankišką, bet atsakingą visuomenės dalį, idėja nėra žinoma – nei nacionalizmas, nei socializmas to negalėjo pagrįsti.

Liberalizmas Lietuvoje daug dažniau pasireiškia kaip rinkos išlaisvinimas nuo politinio reguliavimo ir kaip individualių poreikių patenkinimas tos rinkos pagalba. Po nepriklausomybės buvo lengva įvesti ekonominį liberalizmą, nes jau socializme tikrovė buvo interpretuojama ekonomiškai, o žmogus suprantamas kaip per savo materialinius poreikius apibrėžiama esybė. Politikai tokia situacija nėra palanki, nes rinka pakeičia viešąją erdvę ir ne etika, o pridėtinė vertė pagrindžia sprendimus.

Ekonominis liberalizmas dar ir todėl yra negatyvus veiksnys, kad jis skaldo visuomenę. Rinkos dalyviai yra taip užsiėmę savo individualių poreikių patenkinimu, kad visuomeninė perspektyva jų veiksmuose nebevaidina jokio vaidmens. Visuomenės solidarumas galėtų būti užtikrintas tik tuo atveju, jei individai kitoje plotmėje galėtų vienas su kitu susisieti.

Trečia, Bajorų respublika. Pastaraisiais metais ji vėl įgavo reikšmę. Vis dėlto Bajorų respublika yra stipriai perinterpretuota: silpniau pabrėžiama lenkų įtaka ir politinis chaosas, stipriau – politinė tradicija. Ir šita tradicija siūlo dabartinės politinės tikrovės pagrindimą.

Vis dėlto ši reinterpretacija nėra neginčijama ir tai rodo diskusija, ar dabartis yra antroji ar trečioji respublika, ir klausimas, ar respublika yra nepriklausomos tautos ar istoriškai išsivysčiusios politinės tvarkos fenomenas.

Taigi, susieti Bajorų respubliką su šiandienine tvarka yra sudėtinga, nes ši tradicija buvo triskart nutraukta. Pirmasis tradicijos tęstinumo sunaikinimas buvo nacionalinis judėjimas, kuris kilminguosius vertino ne pagal jų politinę patirtį, bet pagal tautinę priklausomybę. Po to tauta buvo nebe politinis, o etninis darinys, ir Bajorų tradicija atmesta kaip lenkiška. Antras sunaikinimas vyko sovietmečiu, per lenkų mažumos, kuriai priklausė daug kilmingųjų, repatriaciją. Tradiciją jie išsinešė su savimi. Trečiąkart tradicija buvo nutraukta, kai Lietuvos valstybė buvo atkurta tarpukario valstybės, o ne Bajorų respublikos pagrindu.

Todėl Bajorų respublikos tradicija dabar egzistuoja kaip teorinis elito diskursas, kuris nėra įsišaknijęs visuomenės patirtyje.

Ketvirta, Katalikų Bažnyčia, nors šioje vietoje man dar labai trūksta duomenų. Katalikų Bažnyčia perteikia etinių nuostatų rinkinį, kuris galėtų tapti ikipolitiniu visuomeninių gairių pagrindu.

Problema yra ta, kad religijos vaidmuo Lietuvos politikoje nėra aiškus, nes, pirma, dvasininkijai, palyginti su tarpukario laikotarpiu, tenka tik silpnas vaidmuo politikoje ir, antra, sovietmečiu dėl represijų prieš Bažnyčią religiniai žmonių įsitikinimai negalėjo būti laisvai reiškiami. Tai vedė prie to, kad priklausomybė Bažnyčiai buvo sąlygota nebe žmogaus tikėjimo, bet pozicijos Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Buvimas kataliku reiškė Sovietų Sąjungos atmetimą ir priklausomybę ne „azijinei“ Rusijai, bet krikščioniškajai Vakarų Europai. Tokiu būdu Bažnyčia buvo redukuota iki politinių ir kultūrinių aspektų, o jos etinis turinys buvo prarastas. Politinis veiksmas kyla ne iš tikėjimo sistemos, bet atskiri religiniai teiginiai atskirais atvejais panaudojami tam, kad jais būtų pagrįsti politiniai veiksmai.

Penkta, ES. Prezidento rinkimų kampanijoje buvo girdimas šūkis, kad Lietuvos politika turėtų būti europeizuota.

Europa vis dar yra suprantama kaip pavyzdys ir koregavimo instancija, su kuria Lietuva save lygina ir iš kurios laukiama, kad ji Lietuvą koreguotų.

Mus domina korektyvos idėja. Ji kyla iš abejonių dėl Lietuvos politikos ir iš tikėjimo, kad pasikeitimas turi ateiti iš išorės, t.y., kad pačioje Lietuvoje nėra geros politikos šaltinio ir kad politika gali būti pagerinta tik per pamėgdžiojimą tam, kad vėliau iš viršaus lėtai persmelktų visuomenę.

Taip kartojasi sovietinė Lietuvos politika, tik geografinė kryptis kita: tikslas nusprendžiamas centre ir yra įgyvendinamas periferijoje.

Šešta, Lietuva 2030. Paskutinis bandymas nugalėti tuštumą yra 1994 m. strategijos kartojimas – išsikelti tikslą, kad būtų įmanomas racionalus į tikslą orientuotas veiksmas.

„Strategija 2030“ yra toks pavyzdys – jame siekiama konkurso būdu sukurti Lietuvos viziją, kuri po to galėtų būti įgyvendinta. Tik ji nėra nepanaši į sovietinį penkmečio planą, kuris kartą nuspręstas vėliau nereikalauja jokių tolimesnių sprendimų ir turi būti „tik“ įgyvendintas.

Santrauka: vis dar egzistuoja problema, kad tautinis mitas negali pagrįsti šiandieninės politinės tvarkos ir kad nėra geros politinės tvarkos įsivaizdavimo. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad nėra jokio stipraus naujo naratyvo, kuris galėtų tarnauti dabarties Lietuvai.

Matau dvi išeitis:

Pirma, elgtis taip ir toliau ir, pirma, bandyti gryna valia išlaikyti demokratiją bei tikėtis, kad valia bus pakankamai stipri arba kad ji niekad nebus išbandoma taip, kaip, pavyzdžiui, dabar Vengrijoje. Antra, tikėtis, kad problema kada nors išsispręs savaime.

Antra, bandyti per kitokią praktiką ateiti iki naujos etikos iš apačios. Kelias į tai būtų demokratinė revoliucija, kurios pabaigoje … lauktų demokratija. Demokratija, kuri laikosi ant piliečių pečių ir nepriklauso nuo valdančiųjų valios.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
22 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Rokis Balbo

Dabartinė santvarka:NEOBAUDŽIAVA.

ruta

Labai taikliai pasake apie dabartini pasauli filosofas A. Slogeris -Mes gyvename padugniu triumfo epochoje ‘.

o kur Kristus?

niekinis straipsnis – be krikščionybės, be Kristaus.

Būtent ateizmas – tai tas komunistinis vėžys, kuris baigia sugriaužt tautą.

Vytautas Ju.

„Strategija 2030“, tai N. Chruščiovo 1968 m. projekto „Per 20 m. TSRS pastatyti komunizmą“ dvynys.
↔ Šiandieninė politinė tvarka, tai globalizacija arba bandymas nuvalstybinti, nutautinti ir net nuasmeninti. Jokių „tautinių mitų“ nebeliks, nes nebus tokio darinio kaip Tauta. To siekiama visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis. Jokių „revoliucijų“ nereikės.
↔ O demokratija, tai demagogija, kurios pagalba siekiama globalizavimo tikslo.
↔ Nors straipsnyje yra įdomių minčių, tačiau tiek akrų spausdinto teksto kurti tikrai nereikėjo.

Tomas

Vokietis kalba apie esmę. Jis sako, kad Lietuva pasmerkta mirkti purve tol, kol lietuviai neatgaus visų politinių ir pilietinių teisių. Ir jis teisus.

to kur kristus

konservai kristu pasieme ir dabar daro ka nori:D,mano nuomone

Raigerdas

Šîame strsipsnyje yra gerų idėjų. Ir reikia padėkoti autoriui už šią analizę, nes, deja, mes nebeturime savo elito, kuris sugebėtu bent šiek tiek padaryti nors panašias analizes. Autorius aprašo, kad Lietuvos elitas savo laiku sulenkėjo ir tautoje atsirado vakumas. Tokį pat vakumą mes turime dabar, nes nėra elito. Tie valdžioje sėdintys yra paprasčiausi Vakarų kultūros pamėgdžiotojai, t.y. jie yra tokie pat, kokie savo laiku buvo Lenkijos kultūros pamėgdžiotojai. O čia su autoriumi sutinku visu 100%: „Tikėjimas, kad visuomenė gali būti tikslingai pakeista iš viršaus, yra sovietinis reliktas. Lietuvoje vis dar yra priimta, jog visuomenė gali būti demokratizuota valdančiųjų. Reikia tik išvystyti rinką, kuri atsakinga už visuomenės diferenciaciją, užtikrinti demokratinių institucijų funkcionavimą, ir visuomenė pati taps demosu. Tačiau daug labiau būtent… Skaityti daugiau »

Raigerdas

Taip pat reikia sutikti su autoriumi: „bandyti per kitokią praktiką ateiti iki naujos etikos iš apačios. Kelias į tai būtų demokratinė revoliucija, kurios pabaigoje … lauktų demokratija. Demokratija, kuri laikosi ant piliečių pečių ir nepriklauso nuo valdančiųjų valios”. Iš tikro, be revoliucinių permainų Lietuvoje nieko nepadarysi, nes tas HOMO SOVIETICUS yra tikrai bandymas sugrįžti į žmogaus-beždžionės būseną. Kad HOMO SOVIETICUS virusas ir toliau plinta, tai jūs galite pamatyti ir iš Rusijos politikos, bei jų noro grįžti į TSRS ribas. Reikia tam reikalui organizuoti naujo tipo partiją. Daugelis tikėjosi, kad Tautininkai kažką darys Lietuvos labui, bet jie jau vasarą užmigo ŽIEMOS MIEGU ir atsibus tik prieš rinkimus, ir tada jie bandys įrodyti, kad jie yra geresni už kitas partijas, ir kad… Skaityti daugiau »

StasysG

1)Neturime elito?.. O kaip pvz pakomentuotų šį vokiečių autoriaus straipsnį tikras elito atstovas prof V Radžvilas? Jis irgi daug rašė ir panašiai apie prarastą Lietuvą, bet dabar nutilo. 2) „demokratinė revoliucija”, iš apačios? Bet juk buvo daug bandymų…

Teta Beta Raigerdui

Ar teko skaityti „Nerimą”? Ten lietuviai akademikai kalba apie Lietuvos problemas.

Raigerdas Stasiui G.

Gerbiamas Stasy G., per tuos 20 metų Lietuva girdėjo tiek dauga kalbančių, kad čia galėtum pririnkti tonas tų kalbų. Bet normalus, pažangos siekiantis pilietis, jis žiūri, kad kalbos nesiskirtų nuo darbų, nes tai yra pagrindinis sveiko proto rodiklis. Kada neracionaliai eikvojami pinigai, tai tada Tamsta pamatysi ir daug kalbančių. Kol yra dauga kalbančių, tol galima pasisavinti kuo daugiau mokesčių mokėtojų pinigų į savo kišenę. Mieganti visuomenė ir mokanti mokesčius – nieko geresnio nesugalvosi, nes tai yra tikras rojus parazituojantiems ant Lietuvos kūno.

grumstas

Apie partijas ,tai kiek pamenu iš pamokų mokyklose aiškinimų ,Rusijoje buvo tikima geru caru ir jo gerais norais,tik va blogi valdininkai viską sugadina. Ši maldelė prisiminta ir pas mus: Dabar reikia „geros partijos ” ir Lietuva atsigaus.O partijoms toks atsakomybės numuilinimas tik ir reikalingas, kad galėtų pateisinti savo neįgalumą valdant šalį.
Manau ,kad tauta turi susigrąžinti uzurpuotas visokiausias teises ,kad partijos, biurokratija pasijustų panašiai ,kai pirmaisiais sąjūdžio metais. Tada iniciatyva išeidavo iš apačios ir tikėjomės , kad taip bus . deja matom kas atsitiko. Ukraina tam atrado Maidaną- vaistą nuo tautos konstitucinių teisių uzurpavimo.

Man priimtinas šis variantas

Antra, bandyti per kitokią praktiką ateiti iki naujos etikos iš apačios. Kelias į tai būtų demokratinė revoliucija, kurios pabaigoje … lauktų demokratija. Demokratija, kuri laikosi ant piliečių pečių ir nepriklauso nuo valdančiųjų valios.

Bet, kad tai įvyktų bus labai ilgas kelias, nes valdžiagyviams, vergvaldžiams, uzurpatoriams šis variantas tai savižudybė, o jie gi nori ilgai ir laimingai gyventi prispaudus runkelius su batu prie žemės.

Marijonas

Viskas puiku, fantastiškas tekstas, joks, kartoju joks lietuviškas lopatologas taip giliai neparašytų, bet… autorius per giliai pakapstė. Bijau, kad mintys liks nesuprastos.

StasysG

citata iš šio straipsnio ir komentaro: ” Demokratija, kuri laikosi ant piliečių pečių ir nepriklauso nuo valdančiųjų valios.”. —-Ar yra ta kitokia praktika etikai modernizuoti pasaulyje tokiai demokratijai pasiekti ir išlaikyti? . Autorius nepateikia nei vieno konkretaus pavyzdžio. (Paminėjo kažkodėl prie I-os išeities tik blogietę Vengriją, į kurią mūsų konservatoriai norėjo lygiuotis).

Savaime išsprendžia

tik jėga iš šalies,kuri dabar kėsinasi iš rytų.Tik per pasipriešinimą galimą kažką pasiekti.Tauta priešinasi atsiribodama,t.y. emigruodama.

Jei prie rusų

Lietuvoje atrama buvo kultūra,tai dabar kultūra tapo vartojimo objektu.Tokiu,kaip etiketė,išorinis atributas,skiriamasis ženklas,kad kažkas kažką matė,girdėjo.Neliko diskusijų,esmės.Todėl letargo miegas vis gilėja.

Tam Savaime išsprendžia       2014-08-18 21:28

Kas tamsta puola ? rusas? Taigi, rusas puola 25 metus tik beretinius besmegenius ir jų idėjinį vadą, kitų ne…

stipriai pasakyta

„Antra, bandyti per kitokią praktiką ateiti iki naujos etikos iš apačios. Kelias į tai būtų demokratinė revoliucija, kurios pabaigoje … lauktų demokratija. Demokratija, kuri laikosi ant piliečių pečių ir NEPRIKLAUSO nuo valdančiųjų valios.” Cia ir visa esme. Valdziazmogiams sitas oi kaip nepatinka.

Taigi grumstas

Tik tas vaistas – maidanas pasirodė, kad yra siaubingi nuodai, kuris tik nelaimes valstybei ir jos gyventojams atnešė.

Joachimas

Labai geras, solidus, subalansuotas, logiškas ir pagrįstas tekstas. Jis dar karta irodo, kad vokieciai buvo ir lieka geriausi Lietuvos istorijos ir reikalų ekspertai

Štaigi to Taigi

O korumpuotas Janukovičiaus režimas, aptarnavęs Putino režimą ir vogęs milijardus iš ukrainiečių tautos, buvo didžiulis gėris? 🙂
Net propagandai reikia saiko.

22
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top