Tiesos.lt primena skaitytojams prezidentės Dalios Grybauskaitės globotų Valstybės saugumo departamento ir Generalinės prokuratūros glaudaus bendradarbiavimo su Rusijos FSB istoriją.
Tuo metu, 2010-aisiais, jokių priekaištų VSD ir Generalinės prokuratūros vadovams prezidentė neturėjo.
Skelbiame „Lietuvos žiniose“ 2012 m. gegužės 9 d. publikuotą Rasos Kalinauskaitės straipsnį „Bendradarbiai: FSB, GP ir VSD“.
Bendradarbiai: FSB, GP ir VSD
Rasa Kalinauskaitė | „Lietuvos žinios“
Kaip jau rašė LŽ [„Lietuvos žinios“], vadinamojoje terorizmo byloje GP [Generalinė prokuratūra] ir Valstybės saugumo departamentas (VSD) itin vaisingai bendradarbiavo su KGB tradicijų perėmėja FSB. Šį kolegišką bendradarbiavimą vainikavo šiurpą žmogaus teisių gynėjams ir sovietinius KGB metodus gerai pamenantiems disidentams sukėlęs FSB pareigūnų vizitas į Lietuvą.
2010 metų kovo 16 dieną generalinio prokuroro pavaduotojas Vytautas Barkauskas, atsižvelgdamas į Rusijos FSB prašymą, leido šios slaptosios tarnybos pareigūnams dalyvauti atliekant Lietuvos teritorijoje tyrimo veiksmus E.Kusaitės atžvilgiu.
Rusijos generalinei prokuratūrai buvo nusiųstas sutikimas, kad ikiteisminiame tyrime Vilniuje dalyvautų FSB Tardymo valdybos skyriaus viršininkas M.A.Savickij, tos pačios valdybos vyresnysis tardytojas A.V.Fisiukovas, FSB operatyvinis darbuotojas J.V.Šatalovas ir FSB Tarptautinio bendradarbiavimo valdybos darbuotojas N.A.Ponomariovas. Šis raštas faksu iš GP buvo nusiųstas ir tiesiai į FSB.
Lietuvos ambasada Maskvoje išdavė minėtiems asmenims 5 dienų vienkartines Šengeno vizas ir 2010 metų balandžio 7 dieną GP įvyko garsioji E.Kusaitės apklausa, kurioje dalyvavo ypatinga kompanija: prokuroras Justas Laucius, advokatas Adomas Liutvinskas, trys FSB pareigūnai ir vertėja. Kaip matyti iš protokolo, veiksmas truko – nuo 12.50 val. iki 16.45 val. – net 4 valandas.
Kaip pasakojo E.Kusaitė, apklausoje ji sėdėjo surakinta antrankiais, rankomis į priekį, o vertėjos paslaugų neprireikė, nes su rusais buvo kolegiškai bendraujama jų gimtąja kalba. Klausinėjęs ne tik J.Laucius, bet ir FSB darbuotojai, kurie svaidęsi tarpusavyje juokeliais ir siūlę merginai prisipažinti, nes taip būsią geriau. Be lietuvių, apklausos protokolą pasirašė ir M.A.Savickij, A.V.Fisiukovas ir J.V.Šatalovas.
Šioje istorijoje ypač sunku paaiškinti, kokiu tikslu FSB darbuotojams prireikė fiziškai dalyvauti Lietuvos pilietės apklausoje. Juk pagal Lietuvos ir Rusijos pasirašytą sutartį dėl teisinės pagalbos visus rūpimus klausimus jie galėjo atsiųsti raštu ir būtų taip pat raštu gavę atsakymus. O gal rusams buvo smalsu patiems savo akimis pamatyti, kaip atrodo stebuklinga VSD ir GP dovana Kremliaus propagandai – teroristė iš „fašistinio“ Pabaltijo, susirengusi žudyti Rusijos žmones?
E.Kusaitė pasakojo, kad kitą dieną po šios apklausos ji buvo nuvežta į kažkokią nežinomą vietą, kur ją tardė trys rusiškai kalbantys vyrai: vieną jų E.Kusaitė atpažino kaip FSB darbuotoją, išvakarėse matytą GP. Neoficialaus tardymo metu ji buvusi mušama – reikalauta atskleisti daugiau informacijos ir grasinta susidorojimu. GP bylą dėl šio smurto nutraukė, apkaltinusi E.Kusaitę melu.
Tačiau kas tie FSB pareigūnai, kuriuos Lietuvos prokurorai pamalonino teise apsilankyti Lietuvoje ir pasižiūrėti, kaip tardoma mūsų krašto pilietė? Ar jie galėjo ją mušti, ar jie tęsia šią KGB tardytojų tradiciją – tardomųjų mušimą – savo tėvynėje? Gal E.Kusaitė vis dėlto nemelavo? LŽ pavyko išsiaiškinti, kad bent du iš jų – A. V.Fisiukovas ir jo viršininkas M.A.Savickij – Rusijoje garsėja ypatingais metodais ir sprendžia Kremliui itin svarbius reikalus.
Fisiukovas įsisiautėjo
„Lefortovo“ tardymo izoliatoriuje sumuštas politinis kalinys Antonas Muchačiovas“ – 2011 metų gegužės 5 dieną pranešė žinomo žmogaus teisių gynėjo Andrejaus Babuškino vadovaujamo „Komiteto už pilietines teises“ svetainė.
Vėliau paaiškėjo tikslios šio įvykio aplinkybės ir antrankiais surakintą žmogų sumušusio pareigūno pavardė – A.V.Fisiukovas, FSB Tardymo valdybos pareigūnas. Skirtingais duomenimis – majoras arba papulkininkis. Vienas iš tų, kurie dalyvavo E.Kusaitės apklausoje Vilniuje.
Nuotraukos iš Lefortovo kalėjimo nepalieka abejonių dėl smurto – po kaire kalinio akimi matyti didžiulė kraujosruva. Sužalojimus fiksavo ir medikai.
A.Muchačiovas buvo sumuštas iš karto po teismo posėdžio, kuris vyko šalia Lefortovo kalėjimo esančiame FSB Tardymo valdybos pastate. Pasibaigus posėdžiui, jam surakino už nugaros rankas ir išvedė į koridorių. Čia priėjo pareigūnas, nuo kurio tvoskė alkoholiu, ir paklausė kalinio, ar jį atpažįsta. Atsakius, kad ne, – smogė kumščiu į veidą. Tada prisistatė: „Aš – buvęs majoras Fisiukovas.“
Kaip žmogaus teisių gynėjams aiškino sumuštasis, taip jam buvo atkeršyta už tai, kad internete aprašė kankinimus, kuriuos A.V.Fisiukovas naudoja tardymų metu. A.Muchačiovas paminėjo ir konkretų atvejį – čečėną Apti Magmadovą, su kuriuo bendravo Lefortovo kalėjime. Tą patį, kuris neva verbavo E.Kusaitę tapti mirtininke.
„Kažkoks buvęs majoras Pisiukovas, kad įkalbėtų bendradarbiauti, labai mėgsta kankinti dusinimu, užmaudamas savo tardomam kaliniui ant galvos plastikinį paketą. Esu tai girdėjęs ir iš kitų čečėnų, todėl turiu teisę tikėti būtent jais. Jei prokuratūra susidomėtų, kaip Maskvos centre, pavyzdinėje įstaigoje, gali vykti tokie dalykai – būsiu tik patenkintas“, – su ironija internete rašė A.Muchačiovas.
Tačiau susidomėjo ne prokuratūra, o aprašytasis herojus, apie kurį Lefortove sklinda šiurpūs pasakojimai.
„Komiteto už pilietines teises“ vadovui Andrejui Babuškinui teko net kelis kartus kreiptis ir prašyti ištirti A.Muchačiovo sumušimą. Regis, tai neturėtų būti sudėtinga. Juk iš teismo salės suimtasis išėjo surakintas, lydimas sargybinio ir be jokių mėlynių ant veido, o į kamerą netrukus parvestas jau su įspūdinga kraujosruva…
Bet baudžiamoji byla taip ir nebuvo iškelta. Mat A.V.Fisiukovas ir sargybinis tyrėjus nuoširdžiai tikino kalinio nė pirštu nepalietę, o stebėjimo kamerų vaizdo įrašai lyg tyčia „nebuvo išsaugoti“.
Įdomu tai, kad A.Muchačiovą tikrai sunku būtų įtarti simpatijomis čečėnams. Jis – radikalių dešiniųjų pažiūrų verslininkas, nuteistas 9 metams kalėjimo už „ekstremizmą“, mat buvo vienas iš organizacijos „Severnoje bratstvo“ steigėjų. Ši organizacija ne tik pasisakė prieš Kremliaus režimą, bet ir propagavo etniškai „grynos“ Rusijos idėją ragindama išsilaisvinti nuo kitataučių ir „etninių mafijų priespaudos“. Neslaviško gymio žmonėms, tarp jų ir čečėnams, šioje vizijoje nebuvo vietos. Tačiau tai, ką A.Muchačiovas patyrė Lefortove, tokias pažiūras šiek tiek pakoregavo.
Apie kankinimus Lefortove žmogaus teisių gynėjams jau anksčiau buvo pranešusi A.Magmadovo motina Tamara, kurios akivaizdoje vyko pirmasis sūnaus tardymas. 2010 metų sausio 29 dieną, apie 5 val. ryto, į Magmadovų namą Maskvos srityje įsiveržė kaukėti ir ginkluoti vyrai: parvertė ant grindų invalidumą turintį, du infarktus pergyvenusį T.Magmadovos vyrą ir pareikalavo atiduoti ginklus bei narkotikus.
„Tada jie nusivedė mano sūnų Apti į antrą namo aukštą ir pradėjo tardyti. Išrengė jį nuogai ir uždėję ant galvos polietileno maišus dusino, kad duotų parodymus prieš save ir savo seserį. Kai jį kankino verandoje, buvo 30 laipsnių šaltis, ir jie dažnai prašė atnešti karštos arbatos, kad jį atšildytų. Iš antro aukšto girdėjosi, kaip jie reikalauja, kad Apti pripažintų savo kaltę, esą tada jie neišsivešią jo sesers Aišat.
Mažieji vaikai patyrė tokį šoką, kad ėmė nelaikyti šlapimo, mano anūkui nuo tada prasidėjo nervinis tikas. Tą rytą turėjome iš gimdymo namų parsivežti Apti žmoną Fatimą, kuri pagimdė dvynukus, bet FSB darbuotojai išvažiuodami pradūrė mūsų automobilio padangas“, – 2010-ųjų liepą rašė T.Magmadova, prašydama žmogaus teisių gynėjų pagalbos.
Sūnų uždarius į kalėjimą, motinai daugiau nei metus neleido su juo pasimatyti.
„Apti kažkur veždavo, mušdavo į pilvą, dusindavo – jis tai pasakojo teisme. Mušdavo prieš kiekvieną teismo posėdį, o kartais tiesiog Fisiukovo kabinete užmaudavo ant galvos plastikinį paketą ir dusindavo. Tik tada, kai Muchačiovas parašė apie mus internete ir papasakojo žmogaus teisių gynėjams, jį nustojo kankinti ir mums leido pasimatyti“, – pasakojo T.Magmadova interviu vienam rusų žurnalistui.
Ir A.V.Fisiukovo viršininkas M.A.Savickij, Lietuvos GP kvietimu dalyvavęs E.Kusaitės apklausoje, yra minimas istorijoje, kuri rodo, kad ši kompanija nesibodi jokių metodų, o Kremlius jai patiki ypač svarbias operacijas, tarp jų – ir įtvirtinant Rusijos įtaką Gruzijos pašonėje.
Rinkimų farsas su smurto elementais
Pagal užimamą padėtį FSB struktūroje įtakingiausio E.Kusaitės „lankytojo“ pavardė plačiai nuskambėjo šių metų pradžioje, kai Rusijos spauda aprašė, kokiomis priemonėmis Kremlius tvarko reikalus tankais nuo Gruzijos per 2008-ųjų karą atplėštoje Pietų Osetijoje. 2012 metų sausio 25 dieną dienraštis „Moskovskij komsomolec“ pranešė, kad „Alfa“ būrio smogikai šturmavo įtakingo šios pseudovalstybės veikėjo Džambolato Tedejevo butą Maskvoje.
„Taigi, jo vardas – Michailas Aleksejevičius Savickij. Rusijos Federacijos FSB Tardymo valdybos 3-iojo skyriaus viršininkas. Būtent jam vadovaujant šiandien vyriausiasis Rusijos laisvųjų imtynių rinktinės treneris Dž.Tedejevas buvo nuvežtas į Lefortovą ir apklaustas kaip… liudytojas baudžiamojoje byloje dėl bandymo jėga nuversti valdžią 2011-ųjų lapkritį. Šią bylą iškėlė Pietų Osetijos prokuratūra, atsiuntusi FSB Tardymo valdybai nurodymą apklausti Tedejevą.
8 val. ryto prie jo namo dviem mikroautobusais ir lengvuoju automobiliu atvyko „Alfos“ pajėgos ir keturi FSB tardytojai. Įvažiuodami į saugomą namo teritoriją vaikinai sulaužė šlagbaumą ir grasindami išlaužti duris pareikalavo, kad juos įsileistų į butą. Be kitų daiktų, kratos metu jie paėmė Tedejevo užsienio pasą, o jį patį nusivežė į Lefortovą, kur tardė 5 valandas. Beje – ponas Savickij asmeniškai davė tardytojams įsakymą negrąžinti užsienio paso. Apie tai pranešė Tedejevo advokatas Aleksandras Veršininas“, – rašė dienraščio korespondentė Marina Perevozkina.
Čia minimas Dž.Tedejevas tokio FSB dėmesio sulaukė dėl aktyvaus dalyvavimo Pietų Osetijos prezidento rinkimuose, kurie susiklostė ne pagal iš anksto Maskvoje sustyguotą planą.
Kremliaus marionetės Eduardo Kokoity kadencija baigėsi 2011-ųjų pabaigoje, be to, per savo prezidentavimo laiką jis nepataisomai susipurvino reputaciją istorijomis, susijusiomis su į Pietų Osetiją pumpuojamų Rusijos milijardų grobstymu, o taip pat žiauriu susidorojimu – įskaitant žmogžudystes – su jam neįtikusiais politiniais veikėjais.
Artėjant rinkimams, kurie buvo numatyti 2011-ųjų lapkritį, Kremlius nauju favoritu pasirinko nepaprastųjų situacijų ministrą Anatolijų Bibilovą. Jam buvo suteikta malonė susitikti su Dmitrijumi Medvedevu, tai pademonstruota per Rusijos televiziją. Abejojančiųjų, kad jis taps E.Kokoity įpėdiniu, buvo nedaug.
Bet netikėtai kortas sujaukė opozicija, iškėlusi savo kandidatę – 62 metų mokytoją, buvusią švietimo ministrę Alą Džiojevą. Aršiai kritikuojanti korumpuotą E.Kokoity režimą, A.Džiojeva pateko į antrą rinkimų ratą.
Jos kampaniją parėmė ir įtakingo Pietų Osetijos klano atstovas Dž.Tedejevas. Anksčiau buvęs E.Kokoity bendražygiu, jis tapo asmeniniu diktatoriaus priešu po brolio nužudymo 2006-aisiais. Subūręs „Liaudies fronto“ judėjimą, suvienijusį visus E.Kokoity oponentus, Dž.Tedejevas ketino pats dalyvauti prezidento rinkimuose kaip vieningos opozicijos kandidatas. Bet Vyriausioji rinkimų komisija atsisakė jį registruoti ir įtakingasis veikėjas parėmė A.Džiojevą.
2011 metų lapkričio 27 dieną vykusiuose rinkimuose ji įtikinama 16 proc. balsų persvara įveikė Kremliaus ir E.Kokoity stumiamą A.Bibilovą. Nors Vyriausioji rinkimų komisija pripažino rinkimus įvykusiais, jau po poros dienų Pietų Osetijos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas – E.Kokoity pusbrolis – jų rezultatus anuliavo. Paskelbta, kad 2012 metų kovo 25 dieną bus surengti nauji rinkimai.
Bet opozicija nebuvo linkusi taip lengvai paleisti iš rankų pergalę. Cchinvalio gatvėse prasidėjo masiniai protestai, o A.Džiojeva pareiškė esanti Pietų Osetijos prezidente ir net paskyrė savo inauguracijos datą – 2012 metų vasario 10 dieną. Be to, 2012-ųjų sausio 21-ąją Dž.Tedejevas viešai pranešė, kad ketina pats kandidatuoti pakartotiniuose prezidento rinkimuose.
Kaip tik po šio pareiškimo – praėjus vos keturioms dienoms – „Alfa“ smogikų padedami M.A.Savickij vyrukai iš FSB ir išsivežė jį į Lubianką. Ten įvykęs pokalbis davė rezultatų: jau sausio 29-ąją Dž.Tedejevas paskelbė daugiau nesidomįs politika ir ketinąs užsiimti vien sportu…
Su A.Džiojeva susidorota žiauriau. Inauguracijos išvakarėse, vėlų vasario 9-osios vakarą, į opozicijos štabu paverstus jos namus Cchinvalio priemiestyje įsiveržė kaukėti OMON’o smogikai. Šturmo metu vienas iš jų trenkė senyvai moteriai šautuvo buože į galvą, ji be sąmonės buvo išvežta į ligoninę. Būstinė nusiaubta, opozicijos atstovai areštuoti arba išvaryti iš patalpų.
Tą pačią dieną pranešta, kad Dž.Tedejevas atstatydintas iš vyriausiojo Rusijos laisvųjų imtynių rinktinės trenerio pareigų. Kad Kremliui labai rūpėjo tinkamai suorganizuoti bent jau pakartotinius Pietų Osetijos prezidento rinkimus, matyti iš to, kad FSB dėmesio jis nenusikratė net ir išpažinęs abejingumą politikai bei meilę sportui.
2012 metų vasario 21 dieną FSB įsakė nutupdyti lėktuvą, kuriuo Dž.Tedejevas skrido iš Maskvos į Ukrainą – ekipažas buvo priverstas grįžti į Šeremetjevo oro uostą vien tam, kad ekspolitikas būtų išlaipintas ir čia pat paleistas.
„Šeremetjeve perėjęs muitinę ir patikrą, aš ramiai įsėdau į lėktuvą. Mes pakilome, bet maždaug po keturiasdešimties minučių skrydžio jis staiga apsisuko ir grįžo atgal į oro uostą. Nutūpus Šeremetjeve, į saloną įėjo keturi sportinius kostiumus vilkintys vyrai – jie prisistatė FSB darbuotojais. Jie man pasakė: „Važiuokite, Džambolatai Iljičiau, atgal į Maskvą.“ Daugiau nieko neaiškino, o jei turiu klausimų, nurodė kreiptis į Lubianką“, – rusų žurnalistams pasakojo Dž.Tedejevas.
Įdomu, kad opozicija, kurią su tokiu įkarščiu triuškino M.Savickij vadovaujamų vyrukų iš FSB padedamas E.Kokoity, iš esmės buvo tokia pat prorusiška, kaip ir jis pats. A.Džiojeva 2011-ųjų gruodį įkūrė judėjimą, kurio tikslas – paremti Vladimiro Putino kandidatūrą Rusijos prezidento rinkimuose ir ragino Dūmos rinkimuose balsuoti už Kremliaus „Vieningosios Rusijos“ partiją. Tad jokia „oranžine revoliucija“, kurią, kaip aiškino E.Kokoity, finansavo Gruzijos specialiosios tarnybos, čia net nekvepėjo.
„Tai tas pats Kremliaus marionečių skyrimo procesas“, – opozicijos mėginimą surengti A.Džiojevos inauguraciją komentavo Gruzijos parlamentinės komisijos teritoriniam vientisumui atkurti vadovas Šota Malašchija.
Kai kurie apžvalgininkai spėjo, kad FSB dalyvavimą šiame smurto kupiname rinkimų farse reiktų aiškinti ne tik geopolitiniais, bet ir korupciniais tam tikrų Kremliaus grupuočių interesais – siekta išlaikyti galimybę nutekinti Pietų Osetijai skiriamą didžiulę paramą į savas rankas.
Šiaip ar taip, po balandžio pradžioje įvykusių pakartotinių rinkimų marionetinės valstybės prezidentu tapo buvęs regiono KGB pirmininkas Leonidas Tibilovas, o jis pareiškė skatinsiąs santykius su Rusija ir sieksiąs Šiaurės ir Pietų Osetijos suvienijimo.
Bet E.Kusaitės tardymo protokolą Vilniuje pasirašęs M.Savickij pasižymėjo ne tik sodindamas į valdžią kagėbistus nuo Gruzijos atplėštoje teritorijoje.
Kur mūsų sūnus?
M.A.Savickij ir jo vadovaujamas FSB Tardymo valdybos skyrius minimas žmogaus pagrobimo, o gal ir nužudymo, istorijoje.
Abdurachmanas Šamiljevičius Abdurachmanovas – federalinio teisėjo Š.J.Abdurachmanovo sūnus – buvo pagrobtas 2010 metų birželio 25 dieną Dagestano mieste Kaspijske. Šeimos ir žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“ surinkta informacija verčia manyti, kad šį nusikaltimą įvykdė valstybinės jėgos struktūros.
Likus mažiau nei valandai iki pagrobimo, jaunuolio tėvai sulaukė FSB nurodymu nešinų milicininkų.
„Apie 8 val. vakaro į tėvų namus Machačkaloje atvyko 5 asmenys, kurie prisistatė kaip šio miesto Sovetsko rajono milicijos darbuotojai. Jie pateikė FSB kapitono Plugino pasirašytą ir FSB antspaudu patvirtintą nurodymą dėl Abdurachmano paieškos, įtariant jį pagal RF Baudžiamojo kodekso 186 (padirbtų pinigų ar vertybinių popierių gamyba ir platinimas) bei 205 (terorizmas) straipsnius. Milicininkai pasiteiravo, kuo užsiima Abdurachmanas ir kur jis yra šiuo metu“, – rašoma 2011 metų organizacijos „Memorial“ studijoje apie žmogaus teises Dagestane.
Išsigandusi motina pareigūnams atsakė, kad sūnaus nėra namie, mat jis su žmona išvažiavo pailsėti prie jūros ir apsistojo pas savo seserį Kaspijsko mieste. Milicininkai išėjo, o mažiau nei po valandos ji sulaukė dukters skambučio iš Kaspijsko.
„Ji pasakė, kad Abdurachmanui einant į parduotuvę nusipirkti mineralinio vandens namo kieme jį užpuolė 7 ginkluoti vyrai civiliais drabužiais. Penki iš jų buvo su veidus dengiančiomis kaukėmis. Jie šaudė į orą, parvertė Abdurachmaną ant žemės ir užlaužę rankas įgrūdo į juodą „Lada-Priora“ markės automobilį su valstybiniu numeriu „E 256 RN“ arba „E 259 RN“. Kai išgirdusi šūvius ir vyro riksmą žmona išbėgo į kiemą, vienas iš smogikų trenkė jai pistoletu, stumdamas nuo automobilio, kitas keikdamasis suriko – „tu daugiau neturi vyro“, ir išvežė Abdurachmaną nežinoma kryptimi“, – rašoma „Memorial“ ataskaitoje.
„Ypač keista tai, kad po 10 ar 15 minučių į pagrobimo vietą atvažiavo du automobiliai su užrašais „milicija“ ir iš jų išlipę uniformuoti pareigūnai surinko į plastikinį maišelį gilzes, kurios buvo likusios po šaudymo kieme“, – viešai išplatintame laiške svarbią detalę pridūrė pagrobtojo tėvai.
Kitą dieną jie kreipėsi į FSB, Dagestano prokuratūrą ir miliciją. Tačiau visos institucijos atsakė, kad nieko nežino nei apie vaikino sulaikymą, nei apie jo buvimo vietą.
Pasinaudodamas savo pažintimis, teisėjas Š.J.Abdurachmanovas ėmėsi pats ieškoti sūnaus. Atsakymai, kuriuos šeima gavo iš Dagestano struktūrų ir Rusijos FSB, akivaizdžiai vieni kitiems prieštaravo.
„Rusijos FSB Tardymo valdybos skyriuje tiriama byla, iškelta pagal požymius nusikaltimų, numatytų RF Baudžiamojo kodekso 186 (padirbtų pinigų ar vertybinių popierių gamyba ir platinimas) bei 205 (terorizmas) straipsniuose. Tyrimo metu gauti duomenys apie A.Š.Abdurachmanovo dalyvavimą šiose nusikalstamose veikose“, – 2010 metų liepos 28 dieną rašė Dagestano prokuratūros Ikiteisminio tyrimo priežiūros viršininkas H.M.Magomedovas.
Kad milicininkai ieškojo jaunuolio būtent Rusijos FSB Tardymo valdybos nurodymu, patvirtino ir Machačkalos Sovetsko rajono vidaus reikalų skyrius.
„Milicijos skyriaus pareigūnų grupė – majoras M.Z.Dymydovas, vyresnieji leitenantai D.T.Magomedovas ir M.I.Zaidijevas bei leitenantas M.M.Abdulmalikovas – minėtu adresu lankėsi vykdydami 2010 metų birželio 17 dienos RF FSB Tardymo valdybos nurodymą Nr. 6/3-3726 baudžiamojoje byloje Nr. 171822, iškeltoje pagal RF BK 186 str. 1 dalį ir 205 str. 1 dalį, kad nustatytų nusikalstamomis veikomis įtariamo A.Š.Abdurachmanovo buvimo vietą“, – 2010-ųjų rugpjūčio 12 dieną rašė Machačkalos Sovetsko rajono vidaus reikalų skyriaus viršininkas M.M.Chizrijevas.
Tas pats Rusijos FSB Tardymo valdybos skyriaus nurodymas minimas ir Dagestano FSB valdybos skyriaus viršininko A.A.Gorlovo rašte. Be to, vietinis FSB 2010 metų rugpjūčio 4 dienos rašte paaiškino, kad pagrobtasis buvo įtariamas dalyvavęs teroristų grupuotės veikloje.
Bet šią informaciją, kurią pateikė kelios Dagestano institucijos, netikėtai ėmėsi neigti Rusijos FSB Tardymo valdybos skyriaus viršininkas M.A.Savickij.
„FSB Tardymo valdybos skyriaus tikrai atlieka tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 171822, bet A.Š.Abdurachmanovas šioje byloje nėra įtariamas, kaltinimai jam nepareikšti ir nurodymas jį sulaikyti Machačkalos Sovetsko rajono vidaus reikalų skyriui siunčiamas nebuvo“, – 2010 metų rugpjūtį pagrobtojo motinai parašė M.Savickij.
Tačiau tėvų jo versija neįtikino.
„Rusijos FSB Tardymo valdybos skyriaus nusišalinimą nuo veiksmų, atliktų mūsų sūnaus atžvilgiu, paneigia informacija, kurią pateikė Machačkalos Sovetsko rajono vidaus reikalų skyriaus viršininkas ir Dagestano FSB valdyba. Ji rodo, kad milicininkai, apsilankę pas mus likus mažiau nei valandai iki pagrobimo, ieškojo mūsų sūnaus būtent Rusijos FSB Tardymo valdybos pareigūno nurodymu“, – teigė viešame laiške nevilties apimti žmonės.
Kad į šią istoriją yra įsipainiojusios itin galingos jėgos, rodo ir tai, kad pagrobimas iš esmės net nebuvo tiriamas.
Byla pradėta tik praėjus daugiau nei mėnesiui po įvykio. Bet net ir tada du mėnesius nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai: neapklausti pagrobimo liudininkais tapę vaikino artimieji ir kaimynai, netirtos jo mobiliojo telefono išklotinės, neapklausti nusikaltimo dieną su motina bendravę milicininkai ir net nebandyta išsiaiškinti, kam priklauso pagrobėjų automobilis, kurio numerius nurodė pagrobtojo sesuo ir žmona…
Padedami „Memorialo“ darbuotojų, tėvai kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), prašydami imtis skubių priemonių dėl pavojaus, kuris iškilo valstybės struktūrų žinioje esančio jų sūnaus gyvybei. Bet ir tai nepadėjo. Rusijos įgaliotinis prie EŽTT siuntė atsakymus, kad A.Š.Abdurachmanovas nebuvo niekuo įtariamas, nurodymas jo ieškoti nebuvo duotas, valstybės pareigūnai jo nesulaikė.
Jaunuolio šeima iki šiol nežino, koks likimas ištiko jų mylimą sūnų ir vyrą. Į viešą tėvų klausimą – kur mūsų sūnus? – nieko neatsakė nei Dagestano, nei Rusijos valdžia. Pagrobimo byla iš mirties taško taip ir nepajudėjo. Baisūs įtarimai, kad jaunuolis tapo viena iš aukų, kurios dingsta be žinios vykdant vadinamąsias antiteroristines operacijas, taip ir liko neišsklaidyti.
Vargu ar kada nors paaiškės, kokį vaidmenį šioje šiurpioje istorijoje atliko ypatingą Lietuvos GP pasitikėjimą pelniusio M.Savickij vadovaujamas Rusijos FSB Tardymo valdybos skyrius.
Bet atrodo, kad E.Kusaitės byloje J.Laucius ir jo kolegos bendradarbiavo su asmenimis, kurie organizuoja – ar mažų mažiausiai dangsto – žmonių grobimus Dagestane ir tvarko nešvarius reikalus nuo Lietuvai istorinėmis patirtimis artimos Gruzijos atplėštoje Pietų Osetijoje. O juk yra sakoma – pasakyk, kas tavo draugas, ir aš pasakysiu, kas tu…
Keistas sutapimas
2010 metų balandžio 17 dieną, praėjus vos savaitei po keturių FSB darbuotojų vizito į Lietuvą ir dalyvavimo E.Kusaitės apklausoje, pomirtiniu pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtu išgarsėjusiame dienraštyje pasirodė pirmas straipsnis apie anksčiau slėptą bylą. Jame buvo teigiama, esą lietuvaitė turėjo susisprogdinti ne kur kitur, bet Maskvos metro, kur kovo 29-ąją įvykęs mirtininkių išpuolis nusinešė daugybės žmonių gyvybes. Įdėtos ir šio šiurpaus teroro akto nuotraukos.
Tačiau tuo metu mergina jau pusę metų sėdėjo kalėjime Lukiškėse, o byloje nėra jokių duomenų apie jos sąsajas su sprogdinimais Rusijos sostinėje. Vėliau Maskvos metro versija buvo užmiršta, pakeista ne mažiau absurdiškomis pasakomis: iš pradžių teigta, kad E.Kusaitė norėjo susisproginti Rusijos karinėje bazėje (!), vėliau – esą teroro aktas planuotas pačioje Čečėnijoje.
Bet nei GP, nei VSD net nepabandė ištirti, kas dienraščiui pranešė apie iki tol slapta kalintą „teroristę“, kas žurnalistams nutekino su melu sumaišytą ikiteisminio tyrimo informaciją ir paskleidė šmeižtą, akivaizdžiai naudingą tiems, kurie siekia suformuoti neigiamą Rusijos gyventojų požiūrį į Lietuvą. Gal buvo baisu užrūstinti bendradarbius?
Šaltinis: lzinios.lt