ekspertai.eu
Kokios priežastys lemia, kad didžiausiame šalies interneto portale neretai pasitaiko netyčinių netikslumų, geriausiai galėtų atsakyti jo vadovė Monika Garbačiauskaitė (kairėje). Be abejo, tokiais „netikslumais“ labiausiai patenkinti tokie veikėjai kaip prokuroras Mindaugas Dūda (dešinėje) ir jo šeimininkai.
Kovo 7 dieną Vilniaus apygardos teismo posėdyje Eglės Kusaitės gynėjas advokatas Kęstutis Stungys pasakė savo baigiamąją kalbą. Po jos teisėjų kolegija – Virginija Švedienė, Jūratė Damanskienė ir Artūras Pažarskis – padarė pertrauką iki gegužės 6 dienos, kai paskutinį žodį sakys pati E. Kusaitė.
Pasibaigus posėdžiui, didžiausias Lietuvoje interneto portalas delfi.lt paskelbė informaciją, kurioje K. Stungio pasisakymas iškraipytas taip, kad nieko bendro su tikrąja jo kalba neturi. Delfi.lt sugebėjo net neužsiminti apie mintį, nuo kurios K. Stungys pradėjo bylos aptarimą ir kurią visos kalbos metu akcentavo kaip esminį dalyką: toks kaltinimas, kokį pateikė prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda, yra absurdiškas tarptautinės teisės požiūriu. Anot prokurorų, E. Kusaitė ketino susisprogdinti neįvardytoje Rusijos karinėje bazėje Čečėnijoje. Tačiau veiksmai, vykdomi karinių konfliktų metu prieš ginkluotąsias pajėgas, nėra laikomi terorizmu – tokia nuostata įtvirtinta tarptautinėje Konvencijoje dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais, kuri Lietuvai yra privaloma. Todėl tai, kas inkriminuojama E. Kusaitei, pagal šią konvenciją nebūtų laikoma terorizmu.
Tačiau delfi.lt apie šią gynėjo poziciją neužsiminė nė žodžiu – vietoje to pacituotos kelios iš konteksto ištrauktos anaiptol ne svarbiausios frazės, sukuriant padriko ir net komiško pasisakymo įspūdį. Tiems, kurie dalyvavo posėdyje ir patys girdėjo K. Stungio kalbą, akivaizdu: nutylėdamas tai, ką akcentavo gynėjas, delfi.lt dezinformavo skaitytojus.
Todėl ekspertai.eu siūlo susipažinti su tikraisiais K. Stungio kalbos akcentais, kuriuos nutylėjo delfi.lt. Galite patys palyginti, kiek tai, kas rašoma minėtame straipsnyje, atitinka advokato poziciją.
Praleidžiame trumpą gynėjo kalbos įžangą, kurią sunku iššifruoti dėl buvusiems KGB rūmams, kur įsikūręs teismas, būdingo aido. Ekspertai.eu.
Noriu pateikti kolegijai teisinį šios situacijos vertinimą.
Terorizmas yra aktuali problema, ir ne tik Lietuvos, Rusijos ir Čečėnijos, bet ir viso pasaulio požiūriu. Šiuo klausimu yra itin ryškiai pasisakę ir Jungtinių Tautų organizacija, ir Europos Sąjunga, ir daugelis valstybių. Tuo pagrindu yra suformuota ir deklaruojama vieninga pozicija, kuri įtvirtinta pagrindiniame teisiniame dokumente – tarptautinėje Konvencijoje dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais
Mūsų Lietuvos Respublika, būdama Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos nare, taip pat prisijungė prie šios pozicijos – bendros baudžiamosios pasaulio politikos terorizmo atžvilgiu – tarptautinių sutarčių pagrindu, ratifikuodama buvusias ir pasirašydama naujas. Ir mūsų Baudžiamasis kodeksas yra unifikuotas tos pozicijos pagrindu. Jis yra visiškai pakankamas, aiškus, ir turi būti taikomas taip, kaip numatyta konvencijose ir Baudžiamajame kodekse.
Norėčiau pabrėžti gerbiamai kolegijai, kad Konvencija ir kitos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios terorizmo sampratą ir kovos su juo būdus, yra mums imperatyviai privalomos. Tuo klausimu yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, priimtas Tarptautinių sutarčių įstatymas, kuriame pasakyta, kad tais atvejais, jei konvencijų ir Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos vienos kitų neatitinka, tai veikia tarptautinės sutartys ir jose numatyti imperatyvai.
Kuo tarptautinė Konvencija dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais yra aktuali šioje byloje? Mūsų atveju yra iš esmės svarbūs 1, 2 ir 19 šios Konvencijos straipsniai. 1 ir 2 straipsniais apibrėžiama, kas yra terorizmas ir – svarbiausia – jis yra atskiriamas nuo karinių veiksmų sprogdinimų. 19 straipsnis sako, kad ši Konvencija nereglamentuoja ginkluotųjų pajėgų ir prieš jas nukreiptos veikos. Ji neapima sprogdinimų, kurie yra vykdomi karinių konfliktų metu. Man atrodo, čia yra esminis, ypatingos svarbos dalykas.
Kol kas aš nevertinsiu E. Kusaitės pozicijos šiuo klausimu – bet vertinsiu prokuratūros poziciją, kurios pagrindu teismui apibrėžtos veiklos ribos ir kurios pagrindu teismas ją teisia.
Prokuratūros pozicijos pagrindas yra tai, kad E. Kusaitė norėjo, įtraukė bendrininkus, sudarė grupę ir siekė dalyvauti Rusijos-Čečėnijos kare „Emirat Kavkaz“ grupuotės sudėtyje ir susisprogdinti karinėje bazėje. Pabrėžiu – karinėje bazėje. Kitaip tariant, E. Kusaitė, pagal prokuratūros poziciją, siekė dalyvauti Rusijos-Čečėnijos konflikte. Kito sprendimo čia būti negali – tai išplaukia iš kaltinimo. O jei taip, gerbiama kolegija, tai E. Kusaitė, anot kaltinimo, savo kalbomis siekė būti dalyve ne iš Čečėnijos, o iš kitos šalies. Teisininkai šitam atvejui turi pavadinimą – kombatantės statusu. Vadinasi, jos veiksmai, vertinant pagal pagrindinį dokumentą, kuris reglamentuoja terorizmo sampratą ir atskiria ją nuo karinių veiksmų, nėra terorizmas. Ji nėra teroristė – ginkluoto susirėmimo dalyviai nėra teroristai.
Tuo labiau, kad Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga, tarp jų ir Lietuva, pripažįsta, kad Čečėnijos ir Rusijos konfliktas buvo ginčas dėl nepriklausomybės. Ilgametis konfliktas. Jo dalyviai nėra smerkiami ir nelaikomi teroristais.
Aš jums galiu pateikti pavyzdžių, kad Lietuvos praktikoje nepriklausomybės laikotarpiu buvo tokių žmonių, kurie aktyviai dalyvavo Rusijos-Čečėnijos konflikte. Visiems žinomas Linas Vėlavičius, kuris 1995 metais žuvo Čečėnijoje kariaudamas už jos nepriklausomybę. Ten jis buvo pripažintas didvyriu. Mūsų vyriausybės nutarimu buvo skirtos lėšos jo pervežimui į Lietuvą, palaidojimui ir paminklo pastatymui. Jis toks pat kombatantas, į kurio padėtį, anot kaltinimo, pretendavo E. Kusaitė. Kodėl turėtume skirtingai vertinti? Dar kartą kartoju, mūsų, Lietuvos pozicija – pripažinti Čečėnijos kovos su Rusija teisingumą, kurios siekis yra nepriklausomybė. Antras iš ryškiausių pavyzdžių yra Džocharo Dudajevo aikštė Vilniuje, pavadinta vieno pasipriešinimo vadovų – pirmojo Čečėnijos karo vadovo – vardu. Pasipriešinimo, kurį Jungtinės Tautos pripažino išsivadavimo judėjimu.
Man atrodo, kad Generalinė prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentas, užimdami priešingą poziciją, prasilenkė su Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos ir Lietuvos požiūriu į Čečėnijos konfliktą, o taip pat ir juo pagrįstu E. Kusaitės padėties vertinimu.
Noriu atkreipti kolegijos dėmesį į tai, kad viskas, ką aš čia sakiau apie E. Kusaitės padėties vertinimą tarptautiniu požiūriu, visą laiką buvo žinoma ir VSD darbuotojams, ir Generalinei prokuratūrai. Bylos medžiagoje yra VSD kovos su terorizmu valdybos pažymos, kuriomis ji informavo VSD ikiteisminio tyrimo skyrių ir Generalinę prokuratūrą dar iki E. Kusaitės suėmimo, kad „Emirat Kavkaz“ – karinė grupuotė, veikianti Čečėnijoje – nėra teroristinė organizacija. Ir kad iš to seka, jog E. Kusaitė yra kombatantė.
Tada kyla klausimas, kodėl vis dėlto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ji sulaikyta, devynis mėnesius laikoma Lukiškėse ir t. t. Man regis, jau pati tyrimo pradžia rodo, jog nebuvo siekiama procesinių tikslų – atskleisti kokį nors nusikaltimą, imtis priemonių ir pan. Buvo kiti tikslai. Nes kitaip nesuvokiama, kodėl, žinant šią tarptautinę padėtį ir Lietuvos poziciją, pradedamas ikiteisminis tyrimas.
Gerbiama kolegija, manau, kad tai paaiškina E. Kusaitės versija, kurią būtų galima apibūdinti labai trumpai: sukurk, sugauk ir sunaikink teroristę E. Kusaitę. Taip ir buvo daroma. Nes – kartoju dar kartą – nebuvo jokių teisinių pagrindų pradėti prieš ją ikiteisminį tyrimą. O ginčyti tuos teisinius pagrindus, kuriuos aš išvardijau – tarptautinės ir nacionalinės teisės – būtų tas pat, kaip sakyti, kad Saulė yra išgalvota, jos nėra. Jie per daug ryškūs, paneigti jų neįmanoma.
O jeigu E. Kusaitė yra kombatantė, tai ji nėra 250 straipsnio
Dėl E. Kusaitės versijos – „sukurk“. Na, man atrodo, kad jos teiginiai, jog ji nuo 13 metų buvo VSD akiratyje, pasitvirtino byloje esančiomis pažymomis. Dainius Dabašinskas
Iškyla toks klausimas – ar VSD yra vien tik represinė struktūra, kurios tikslas provokuoti ir susidarius progai taikyti represines priemones? Ar jis yra nepriklausomos Lietuvos padalinys, kuris turi saugoti žmogaus teises, Lietuvos žmogaus teises? Jo veikloje yra tokia principinė nuostata – taikyti žmogaus atžvilgiu įspėjimą, jeigu yra pagrindas manyti, kad jis gali ateityje pažeisti arba pažeidinėja kokias nors bendrojo elgesio normas. Ar toks įspėjimas jos atžvilgiu buvo taikytas? Ne, nebuvo. Ar galėjo būti taikomas? Galėjo. Motina ir teta, siekdamos kaip nors – savo supratimo lygmenyje – padėti dukrai, rašė pranešimus apie jos elgesį, kontaktus su teroristais ir t. t.
Bet įdomiausia yra tai, kad pranešimai buvo parašyti jai grįžus iš Vokietijos,
Na, o toliau prasidėjo aktyvus baudžiamasis persekiojimas. Bet kaip, gerbiama kolegija, vertinti tokią padėtį: pagal tarptautines sutartis ji yra kombatantė, o ne teroristė, motina prašo pagalbos dukrai, kad padėtų ją suvaldyti, ir pradedamas operatyvinis tyrimas? Aš manau, kad būtų visai pagrįsta tokį ikiteisminį tyrimą įvertinti kaip ikiteisminio tyrimo imitaciją, siekiant bet kuria kaina surasti kokius nors duomenis, kad būtų galima ją apkaltinti. Mes galime paklausti – o koks tokiu atveju jų tikslas? Čia versijų gali būti įvairiausių. Žinome, kad neseniai turėjome prezidentą, kuris dalino ordinus į kairę ir į dešinę, su jais ir žemės sklypai, tame tarpe pajūryje. Prokuratūra kontroliuoja ir operatyvinę veiklą, ir ikiteisminį tyrimą, o čia A. Valantino
Bet kur, sakykite, įstatyme tai numatyta: žmogų ištraukti iš šeimos, apgyvendinti tam tikruose namuose Ryšininkų gatvėje – tai, regis, markezas vadinosi – ir iš visų pusių apstatyti įslaptintais liudytojais ir kitais VSD darbuotojais, kad jai būtų sakoma priešingai, nei sako jos mama. Liudininkas Nr. 1 sėdi su ja namuose, markeze ją kontroliuoja, liudininkas Nr. 2 – kontroliuoja išėjus į gatvę. Ir daroma tai nemažomis lėšomis. Kaip kitaip ją išvilioti iš šeimos? Vienintelis kelias – sudaryti ten geresnes sąlygas. Ji ten gauna nuo 500 iki 1000 litų savaitei, turi visą išlaikymą, turi internetinį ryšį, turi vadinamuosius „draugus“, kurie yra slaptieji tyrėjai. Ir kurie, suprantama, ne atkalbinėja, o iš esmės turėjo tikslą sukurpti bylą. O jeigu jie sako, kad jie atkalbinėjo – tai tik tušti žodžiai, kurie prieštarauja profilaktinei VSD veiklai. Jeigu jie būtų įspėję, būtų aišku – VSD padarė viską, ką galėjo. Bet jokio įspėjimo nėra…
Kur yra tokie įstatymai, kurie leidžia visa tai daryti? Tas jos išplėšimas iš šeimos, atviliojimas į tą markezą, kur skiepijo musulmoniškas idėjas, yra vertintinas dar ir kaip psichologinė prievarta, psichologinė įtaka. Nes ji, neturėdama geresnio pasirinkimo, negu būti ten, kur VSD ją kontroliavo ir auklėjo, buvo priversta tai perimti. Kieno rogėse sėdi, to dainą ir dainuoji. Ir jeigu tuose pokalbiuose kartais praslysta radikalesnės idėjos, tai jos kyla tik iš tos gudriai sudarytos aplinkos. Nes nepamirškime ir posakio, kuris tarybiniais laikais buvo labai populiarus – žmogus yra visuomenės produktas. Kokią tą mikro-visuomenę sudarė, kaip ją auklėjo, taip ji ir kalba.
Bet čia aš iš karto noriu pabrėžti, kad ten yra žodžiai, žodžiai, žodžiai… Ir jie nėra, negali būti vertinami kaip įrodymai. Nes įrodymai yra veika. Ką užfiksavo šitie įslaptinti liudytojai? Kažkokius dviprasmiškus pasisakymus. Gėrėjimąsi, sakykim, čečėnų kovotojais, norą išvykti, susipažinti su jais. Ar galima sakyti, kad tai yra duomenys Baudžiamojo kodekso prasme? Ne. Be to, visi šie pokalbiai vertinami selektyviai. Išspaudžiami iš jų radikalumu alsuojantys žodžiai ir sakiniai, bet, pavyzdžiui, visiškai necituojama ir neakcentuojama, kai ji sako, kad aš noriu išvykti, aš noriu ištekėti, aš noriu būti tenai, aš noriu gimdyti vaikus ir t. t. Bet noriu grįžti į pirmąjį akcentą – jos kombatantės vaidmenį. Net jeigu tuos žodžius ir suvoktume kaip charakterizuojančius ją kaip kovotoją, jie galėtų būti ir radikalesni. Kaip tas L. Vėlavičiaus pavyzdys, kai žuvo dėl įsitikinimų.
Ir niekaip mes negalėtume jai inkriminuoti, kad tie žodžiai yra kaltės įrodymas. Nieko, išskyrus kalbas, įslaptinti liudytojai nenustatė. O jos nėra įrodymas. Ko verti tie protokolai, esą surasti ir surinkti įrodymai, kada VSD darbuotojai ateina į tą markezą, kontroliuojamą jų, ir paima iš kompiuterio duomenis? Esą tas kompiuteris priklauso markezui, kurio oficialiai nėra, jis niekur nebuvo registruotas…
Gerbiama kolegija, visa tai įvertinę matome operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo imitaciją. Čia ne tie procesiniai tikslai, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnis – ginti žmogaus teises, greitai ir išsamiai ištirti, kad kaltieji būtų nubausti ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apie žmogaus teises E. Kusaitės atveju visai negalima kalbėti. Nes prieš jos teises veikia visa sistema, nepagrįstai pradėdama operatyvinį ir ikiteisminį tyrimą. Ir siekdama vienintelio – ne nusikaltimą atskleisti, bet sudaryti tokias sąlygas, kad kiekvienas jos žodis, kiekvienas judesys būtų nukreiptas prieš ją.
Bylos medžiagos pagrindu aš esu įsitikinęs, kad Generalinės prokuratūros įsitraukimas į šitą imitaciją, tikintis geros baigties, buvo, kaip galima suprasti, paremtas tam tikrais skaičiavimais. Bet nuo Generalinės prokuratūros įsitraukimo VSD pradėtas tyrimas įgijo naują pagreitį. Bylos medžiagoje yra duomenys, kad generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius duoda nurodymą perduoti duomenis apie E. Kusaitę Rusijos FSB. <…>
Tęsinys rengiamas