Kelios mintys, kurios kilo paklausius Premjerės ir kitų Vyriausybės atstovų paaiškinimų, kodėl turėtų būti taikomi apribojimai (t. y sankcijos), tiems, kurie atsisako skiepytis.
Premjerė, kalbėdama TV3 žinioms, pasitelkė palyginimą su draudimine apsauga: jei elgiesi neatsargiai – gali negauti draudimo išmokos. Anot Premjerės, tai turi būti taikoma ir išmokoms ligos atveju. Premjerė pasitelkė ir daugumos argumentą. Pasak Premjerės, dauguma rinkėjų jau yra pasiskiepiję, todėl turi būti atsižvelgiama į jų interesus. Suprask, Vyriausybės požiūriu, Lietuvoje žmogaus teisės galioja tik tiek, kiek tai neprieštarauja daugumos interesams…
Ironija ta, kad prieš rinkimus konservatorių lyderiai žadėjo rinkėjams teisinę valstybę ir pagarbą žmogaus teisėms. Tačiau šiandien turime Vyriausybę, kuri be didesnių skrupulų yra pasiryžusi taikyti sankcijas už tai, kad piliečiai naudojasi Konstitucijoje ir Tarptautinėse sutartyse įtvirtintomis žmogaus teisėmis.
Šioje vietoje Vyriausybės politikos šalininkai greičiausiai sušuks: „Bet ir žmogaus teisės turi ribas bei gali būti tam tikrais atvejais daugiau ar mažiau apribotos!“
Problema, tačiau, ta kad Vyriausybės siūlomos priemonės nėra skirtos riboti pačių žmogaus teisių. Tokių kaip, pavyzdžiui, Ovjedo konvencijoje įtvirtinta pamatinė žmogaus teisė, kad „kiekviena intervencija sveikatos srityje gali būti atliekama tik gavus atitinkamo asmens laisvai duotą ir informuotumu pagrįstą sutikimą“.
Vyriausybės siūlomos priemonės yra skirtos ne riboti žmogaus teises, bet taikyti sankcijas už tai, kad piliečiai nusprendžia pasinaudoti teisėmis, kurios šiaip jau nėra apribotos. Sveikatos apsaugos ministras to net per daug ir neslepia. Pasak jo, pagrindinė Vyriausybės žinia visuomenei: „Skiepykitės!“. Nes Vyriausybė ras būdų, kaip apsunkinti jūsų gyvenimą. Be abejo, „gerbdama“ jūsų teisę į kūno neliečiamumą, kurios juk niekas Lietuvoje neapribojo.
Šią situaciją galima būtų palyginti su situacija, kai kokios nors į Baltarusiją panašios valstybės vyriausybė, deklaruodama, kad jos piliečiai turi judėjimo laisvę ir jiems nedraudžiama vykti į užsienio valstybes (nes jie turi tokią teisę), taiko sankcijas (atleidžia iš darbo, atima socialines išmokas, sumažina pensijas ir pan.) už tai, kad jie pasinaudojo šia teise.
Grįžtant prie Premjerės pasamprotavimų apie draudiminės apsaugos nepasiskiepijusiems netaikymą dėl jų pasirinkto „rizikingo“ elgesio. Reikalas tas, kad pasinaudojimas savo žmogaus teisėmis, kurios nėra kaip nors apribotos, nėra „nedraudiminis“ įvykis, atleidžiantis valstybę nuo įsipareigojimų teisės viršenybei. Ir tokio Vyriausybės vykdomo nepasiskiepijusių mobingo negali pateisint joks daugumos interesų argumentas.
Apie tai yra ir Ovjedo konvencijos 2 straipsnis, kuris sako, kad kai kalbama apie žmogaus teisę atsisakyti medicininės intervencijos į jo kūną, „žmogaus interesai ir gerovė yra svarbesni už išimtinius visuomenės ar mokslo interesus“.