„Logos“ | 2018
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA.
Bendojo gėrio kriterijai
Kaip jau buvo aptarta anksčiau, bendrojo gėrio kategorija yra konceptualiai susijusi su vidinėmis priežastimis teikti prioritetą tam tikrų socialinių sąlygų, kurios yra būtina prielaida visaverčiam gyvenimui visuomenėje, išsaugojimui. Taip pat jau buvo minėta, kad vidinėmis priežastimis galima laikyti tam tikrus protingumo ir teisingumo reikalavimus. Asmuo turi vidinę priežastį teikti prioritetą tam tikriems gėriams prieš savo ir kitų individų interesus tik tuo atveju, jei jis jaučia (yra įsitikinęs), kad jam taip elgtis yra protinga ir teisinga. Šiuo atveju protingumas sietinas su gebėjimu įžvelgti racionalų ryšį tarp tam tikrų gėrių egzistavimo ir galimybių siekti asmeninių tikslų. Tuo tarpu teisingumas sietinas su vidiniu moraliniu imperatyvu, skatinančiu suteikti visiems visuomenės nariams galimybę naudotis gėriais, sudarančiais bendrąjį gėrį. Protingumas ir teisingumas šiuo atveju suponuoja tam tikrus objektyviai individui reikalingus gėrius. Gėris nuo intereso skiriasi vienu svarbiu aspektu – jis gali būti santykinai objektyvus. Visaverčiui žmogaus gyvenimui visuomenėje reikalingi gėriai yra objektyvūs ta prasme, kad jie turi objektyvų potencialą kokiu nors aspektu pagerinti žmogaus gyvenimą arba išsaugoti žmogaus gyvenimo kokybę nepriklausomai nuo subjektyvių individo preferencijų. Kitaip tariant, gėris yra žmogui gėris net ir tuo atveju, kai individas to subjektyviai neįsisąmonina. Pavyzdžiui, ligonis gali nesuvokti arba nevertinti medicinos reikšmės, tačiau medicina jam bus gėris objektyvia prasme tol, kol jis gėriu laikys sveikatą. Šiuo atveju medicina yra objektyvi sąlyga, reikalinga išsaugoti tam, su kuo asmuo sieja savo gyvenimo kokybę. Atitinkamai bendruoju gėriu yra laikytina tai, kas yra objektyviai reikalinga siekiant išsaugoti visų visuomenės narių gyvenimo kokybę. Remiantis šiuo teiginiu galima formuluoti bendrojo gėrio atpažinimo testą. Pats paprasčiausias bendrojo gėrio testas remiasi įžvelgimu priežastinio ryšio tarp tam tikrų gėrių ir visuomenės narių gyvenimo kokybės. Bendrasis gėris yra tai, kas objektyviai yra būtina siekiant išsaugoti sąlygas, reikalingas visuomenės narių gyvenimo kokybei. Negatyviąja prasme šis testas gali būti formuluojamas kaip identifikavimas gėrių, be kurių būtų neįmanoma užtikrinti įprastos gyvenimo kokybės visuomenėje. Jei visuotinai sunykus tam tikram gėriui, tai neigiamai atsilieptų visų visuomenės narių gyvenimo kokybei, tokį gėrį galima pagrįstai laikyti bendruoju gėriu. Taikant šį testą, daug gėrių, sudarančių bendrąjį gėrį, yra gana lengvai identifikuojama. Tokiais gėriais yra kelių infrastruktūra, viešoji tvarka, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos, gamtinė aplinka, valstybės saugumas, ekonominis stabilumas. Sunykus bet kuriam iš šių gėrių, tai akivaizdžiai atsilieptų didžiosios daugumos visuomenės narių gyvenimo kokybei, nepriklausomai nuo to, kokie yra jų individualūs gyvenimo planai bei prioritetai. Tuo gėriai, sudarantys bendrąjį gėrį, skiriasi nuo visų kitų gėrių. Pavyzdžiui, sunykus kelių tinklui, būtų neigiamas poveikis visai visuomenei. Pirmiausia tai paveiktų tuos, kurie naudojasi automobiliais, tačiau ilgainiui paveiktų ir tuos visuomenės narius, kurie patys nesinaudoja automobiliais, bet kurių įvairūs gyvenimo aspektai yra priklausomi nuo transporto paslaugų (prekybos paslaugų, sveikatos apsaugos paslaugų ir pan.). Visai kas kita, jei dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, sunyktų golfo laukai. Tai tiesiogiai paveiktų golfo žaidimo mėgėjų gyvenimo kokybę. Tai taip pat padarytų neigiamą įtaką verslui, teikiančiam paslaugas, susijusias su golfo žaidimu, tačiau didžioji visuomenės dalis jokio reikšmingo pokyčio nepajaustų. Šie pavyzdžiai rodo, kad priežastinio ryšio tarp tam tikro gėrio egzistavimo ir didžiosios daugumos visuomenės narių gyvenimo kokybės nustatymas gali būti racionalus pagrindas tam tikrus gėrius identifikuoti kaip visuomenės bendrąjį gėrį. Šie pavyzdžiai lygiai taip pat gali paaiškinti, kodėl gali būti pateisinamas privačios žemės paėmimas visuomenės poreikiams kelių tiesimo tikslais, tačiau nebūtų pateisinamas golfo aikštynų įrengimo tikslais. Taip yra todėl, kad kelių tinklas, kitaip nei golfo žaidimas, yra būtina visų visuomenės narių gyvenimo kokybės sąlyga.
Kaip jau buvo minėta, bendrasis gėris yra konceptualiai susijęs su vidinėmis priežastimis teikti prioritetą tam, kas yra bendra, prieš tai, kas yra individualu. Privataus žemės sklypo paėmimas kelių tiesimui gali neatitikti to sklypo savininko subjektyvaus intereso pasilaikyti tą žemės sklypą sau. Tačiau kadangi jo paties gyvenimo kokybė priklauso nuo kelių tinklo, jis turi protingą priežastį sutikti su jo sklypo paėmimu visuomenės poreikiams. Jis taip pat turi ir vidinį teisingumo motyvą su tuo sutikti, nes pats naudojasi keliais, kurie buvo nutiesti kadaise paėmus žemes iš kitų privačių asmenų. Tačiau jei jo žemė būtų paimta golfo laukų įrengimui, jis neturėtų jokios vidinės priežasties, nei susijusios su protingumu, nei su teisingumu, savo asmeninį interesą išsaugoti nuosavybę konkrečioje vietovėje aukoti golfo žaidimo mėgėjų interesams. Bendrasis gėris tik tuomet yra bendrasis, kai jis tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su visų visuomenės narių, o ne tik su atskiros jų grupės gerove. Būtent todėl jis gali teikti vidinį pateisinimą apriboti atskirų visuomenės narių interesus.
Bendrasis gėris apima ne tik materialius gėrius bei socialines institucijas, bet taip pat ir tam tikrus nematerialius gėrius. Tokiems gėriams priskirtina viešoji moralė ir visuomenės narių dorybės. Nesunku įžvelgti priežastinį ryšį tarp visuomenėje vyraujančių moralinių nuostatų bei dorybių ir gyvenimo kokybės. Visuomenėje, kurioje asmenų tarpusavio santykiuose vyrauja pagarba, teisingumas, sąžiningumas, atjauta, visų jos narių gyvenimo kokybė yra aukštesnė, nei visuomenėje, kur vyrauja smurtas, apgavystės, išnaudojimas, asmens orumo nepaisymas. Bendrasis gėris apima ne tik tuos gėrius, kurie tiesiogiai lemia visuomenėje gyvenančių individų gyvenimo kokybę, bet taip pat ir tuos gėrius, kurie užtikrina visuomenės gerovei būtinų gėrių, o ir pačios visuomenės išlikimą bei tęstinumą. Tokiems gėriams priskirtinos vaikus auginančios šeimos. Nors šeima pirmiausia yra privatus gėris jos nariams, tačiau ji lygiai taip pat yra bendrasis gėris visai visuomenei. Ji yra bendrasis gėris todėl, kad užtikrina visuomenės tęstinumą ir išlikimą. Neigiami demografiniai pokyčiai ilgainiui neigiamai paveiktų ir visos visuomenės gyvenimo kokybę. Todėl prioriteto teikimas toms bendro gyvenimo formoms, kurios palaiko teigiamą demografinį visuomenės balansą, iš esmės nesiskiria nuo priežasčių, pateisinančių prioriteto teikimą kelių tinklo išlaikymui prieš privačių žemės savininkų interesus.
Ligšiol aptarti bendrojo gėrio kriterijai ir pavyzdžiai nebuvo kontroversiški. Priežastinis ryšys tarp minėtų gėrių išsaugojimo ir visų visuomenės narių gyvenimo kokybės yra pakankamai akivaizdus. Tačiau į bendrojo gėrio sąvoką patenka ir gėriai, kurių ryšys su visų visuomenės narių gyvenimo kokybe nėra toks akivaizdus. Tarp tokių kontroversiškų gėrių galima paminėti tautinės tapatybės išsaugojimą ir aukštąją kultūrą. Taikant tik ką aptartąjį testą, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad lietuvių kalba arba operos ir baleto menas nepriklauso bendrajam gėriui. Sunykus lietuvių kalbai ir ją pakeitus kita kalba (pavyzdžiui, lietuvių kalbą pakeitus lenkų kalba), dalies kitakalbių gyventojų gyvenimo kokybė nenukentėtų. Taip pat didelė dalis gyventojų nepajaustų gyvenimo kokybės suprastėjimo, jei dėl kokių nors priežasčių būtų uždarytas Nacionalinis operos ir baleto teatras. Tačiau, kaip buvo minėta aptariant bendrojo gėrio sąvoką, bendrasis gėris apima ne tik tai, kas tiesiogiai lemia asmens gyvenimo kokybę, bet ir asmeninio tobulėjimo galimybių prieinamumą. Aukštąją kultūrą puoselėjančių institucijų sunykimas lemtų galimybių visuomenės nariams puoselėti savo talentus sunykimą. Ir nors ne visi visuomenės nariai turi atitinkamus talentus bei norą juos puoselėti, tačiau apskritai gyvenimo kokybė visuomenėje taip pat sietina ir su galimybių realizuoti talentus įvairove. Sudėtingiau yra paaiškinti bei pateisinti tautinės tapatybės išsaugojimą kaip bendrąjį gėrį šiuolaikinėje liberaliosios demokratijos valstybėje. Atrodo, kad tautinės tapatybės išsaugojimas yra laikytinas ne bendruoju visuomenės gėriu, bet daugumos gyventojų grupiniu interesu (kuris nebūtinai yra visų visuomenės narių gėris). Šis klausimas yra per daug kompleksiškas, kad jį būtų galima išspręsti šiame straipsnyje. Todėl apsiribosiu tik teiginiu (kurio įrodymui reikėtų atskiros analizės), kad galima įžvelgti priežastinį ryšį tarp tautinės tapatybės ir visuomenės bei valstybės tęstinumo. O valstybės ir visuomenės tęstinumas, kaip jau buvo minėta, taip pat yra sąlyga, nuo kurios priklauso visų kitų bendrąjį gėrį sudarančių gėrių išsaugojimas ir tęstinumas. Tauta yra valstybės atsiradimo, gyvybingumo ir tęstinumo sąlyga. Tauta yra ir valstybės atsiradimo raison d’etre (Jokubaitis 2012), todėl tautinio savitumo išsaugojimas taip pat gali būti siejamas su sąlygomis, lemiančiomis visuomenės tęstinumo išsaugojimą. Nors tenka pripažinti, kad šiuolaikiniais multikultūralizmo, kaip vyraujančios politinės ideologijos, laikais toks argumentas ne visiems gali pasirodyti įtikinamas. Apibendrinant galima teigti, kad nepaisant kai kurių probleminių klausimų, daugeliu atvejų įmanoma palyginti objektyviai identifikuoti gėrius, sudarančius bendrąjį visuomenės gėrį bei pagrįsti jų prioritetiškumą prieš individualius interesus.
Bendrasis gėris ir žmogaus teisės
Įtarumas bendrojo gėrio sąvokos atžvilgiu yra susijęs ne tik su baime, kad ši kategorija gali būti pasitelkiama grupiniams interesams įtvirtinti, bet ir su baime, kad pasitelkiant bendrojo gėrio kategoriją, gali būti suvaržytos žmogaus teisės. Vyraujančius požiūrius į bendrojo gėrio santykį su žmogaus teisėmis galima apibūdinti dviem diametraliai priešingais požiūriais. Pagal vieną požiūrį, bendrojo gėrio kategorija kelia pavojų individualioms teisėms bei laisvėms. Pagal kitą požiūrį – žmogaus teisės ir yra tos vertybės, kurios sudaro bendrojo gėrio turinį. Tačiau nei viena, nei kita pažiūra nėra pakankamai adekvati siekiant nusakyti bendrojo gėrio ir žmogaus teisių santykį. Viena iš priežasčių, dėl kurios šiais laikais nėra plačiai akceptuojama bendrojo gėrio kategorija, yra įtarimas, kad pasitelkus šią kategoriją, atsiras pretekstas vieniems individams primesti tam tikrą gėrio sampratą kitiems visuomenės nariams ir šitaip suvaržyti pastarųjų individualias teises bei laisves. Kartu baiminamasi, jog bendrojo gėrio sampratos susigrąžinimas į teisinį diskursą taip pat sudarys prielaidas susigrąžinti ir paternalistinę valstybę (McHarg 1999: 675). Ši baimė daugiausia kyla iš bendrojo gėrio klaidingo tapatinimo su viešuoju interesu, suvokiamu kaip kažkieno nustatomas interesas. Tai yra bendrasis gėris suvokiamas ne kaip visų visuomenės narių visaverčiam gyvenimui reikalingų sąlygų visuma, bet kaip savarankiškas daugumos interesas, kuris konkuruoja su kitų individų interesais, saugomais žmogaus teisių. Kadangi bendrojo gėrio kategorija suponuoja prioritetiškumą individualių interesų atžvilgiu, nuogąstaujama, kad įsitvirtinus bendrojo gėrio kategorijai, žmogaus teisės visuomet bus aukojamos dėl bendrojo gėrio, o tai neišvengiamai lems individualių teisių bei laisvių susiaurinimą.
Antrasis požiūris susijęs su bandymu gėrius, sudarančius bendrąjį gėrį arba viešojo intereso objektą, tapatinti su žmogaus teisėmis. Trumpulis nurodo, kad interesas visuomet yra nukreiptas į tam tikrą objektą, kuris „gali būti materialus ar nematerialus gėris (vertybė)“ (Trumpulis 2010: 127). Šiuo požiūriu galima teigti, kad viešojo intereso objektas yra tai, kas bendrojo gėrio sampratoje yra pats bendrojo gėrio turinys – tam tikros vertybės arba gėriai. B. Pranevičienės teigimu, „tiksliai apibrėžti viešaisiais interesais vadinamas vertybes gana sudėtinga, tačiau net ir nesant vienos nei filosofų, nei politologų, nei teisininkų nuomonės dėl viešojo intereso sampratos, galima teigti, jog vis dėlto tokiomis vertybėmis laikytinos žmogaus teisės ir jų apsauga, kadangi jos praktiškai nekvestionuotinos ir niekam nekelia abejonių“ (Pranevičienė 2003: 30). Panašaus požiūrio, kad bendrojo gėrio (viešojo intereso) kategorija ir žmogaus teisės sutampa, laikosi ir Finnisas. Pasak jo, tai, į ką nurodo žmogaus teisės, „yra paprasčiausia esminė išraiška to, kas yra numanoma sąvokoje ‚bendrasis gėris‘“ (Finnis 2014: 283). Iš pirmo žvilgsnio požiūris, bendrojo gėrio turinį (viešojo intereso objektą) tapatinantis su žmogaus teisėmis, yra patrauklus ir atrodo savaime suprantamas šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje, kurioje žmogaus teisių apsauga laikoma vienu svarbiausių konstitucinių ir politinių prioritetų. Tačiau toks žmogaus teisių sutapatinimas su bendrojo gėrio (viešojo intereso) sąvokos turiniu iš tiesų bendrojo gėrio ir žmogaus teisių santykio klausimą padaro tik painesnį. Taip yra todėl, kad žmogaus teisės yra tai, kas saugo individualius interesus. O bendrojo gėrio (viešojo intereso) kategorija skirta pateisinti individualių interesų apribojimą dėl bendrojo labo. Žinoma, galima bandyti bendrąjį gėrį tapatinti su žmogaus teisių visuma ir teigti, kad tai duoda pateisinimą atskirų individų teisių apribojimui, tačiau mėgstamas posakis, kad mano teisės baigiasi ten, kur prasideda kito asmens teisės, problemos neišsprendžia. Teisės dažnai išreiškia priešingus interesus. Pavyzdžiui, nuosavybės teisė į ežero pakrantę gali konkuruoti su judėjimo laisve ir taip toliau. Tad vienų individų teisių apribojimo pateisinimas kitų individų teisėmis iš esmės niekuo nesiskiria nuo vienų individų interesų patenkinimo kitų individų interesų sąskaita. Tokiu atveju siūlymas ieškoti teisių (interesų) pusiausvyros problemos neišsprendžia, bet tik nukelia ją į kitą plotmę (žr. Malinauskas 2018: 189–218). Tačiau bendrojo gėrio ir žmogaus teisių santykis gali būti suvokiamas ir kaip santykis tarp skirtingų, tačiau vienas kitą papildančių instrumentų, skirtų realizuoti tą patį tikslą. Siekiant apibrėžti bendrojo gėrio santykį su žmogaus teisėmis, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus teisės visuomet yra tripusis santykis, apimantis tiek asmenį, turintį reikalavimą, tiek asmenį, turintį pareigą, tiek reikalavimo bei pareigos objektą (Finnis 2014, 270). Kitaip tariant, kad teisė būtų reali, turi egzistuoti ne tik kitų subjektų koreliuojančios pareigos tenkinti reikalavimą, susijusį su teise, bet taip pat turi egzistuoti ir pats objektas, su kurio realizavimu susijęs reikalavimas. Pavyzdžiui, teisė į nemokamą gydymą yra reali tik tuo atveju, jei egzistuoja sveikatos apsaugos sistema, teisė į nemokamą mokslą yra reali tik tuo atveju, jei egzistuoja švietimo institucijos. Šiuo požiūriu žmogaus teisių objektai yra ne kas kita, kaip tie patys gėriai, sudarantys bendrąjį gėrį. Jų apsauga yra būtina žmogaus teisių realizavimo prielaida ir sąlyga. Sunykus gėriams, kurie yra žmogaus teisių objektas, kartu nebegali būti užtikrinamos ir pačios teisės. Šalyje, kurioje neegzistuoja universitetai, teisė į mokslą negali būti realizuojama, kaip ir šalyje, kurioje nėra teismų, negali būti realizuojama teisė į nešališką teismą. Dėl šios priežasties gėrių, sudarančių bendrąjį gėrį, apsauga visuomet yra ir galimybės realizuoti žmogaus teisių apsauga. Todėl vyraujančiame teisiniame ir politiniame diskurse įsitvirtinęs požiūris, kad bendrojo gėrio sampratos sugrąžinimas į politinį bei teisinį diskursą sukels grėsmę individualioms žmogaus teisėms bei laisvėms, yra konceptualiai nepagrįstas. Priešingai, galima teigti, kad bendrojo gėrio kategorija įgalina nuosekliai užtikrinti žmogaus teisių apsaugą. Taip yra todėl, kad žmogaus teisių ir bendrojo gėrio objektas yra tas pats – gėriai būtini asmens visaverčiam gyvenimui visuomenėje. Skiriasi tik tų gėrių prieinamumo visuomenės nariams užtikrinimo metodas. Bendrojo gėrio kategorija yra skirta išsaugoti gėrius, be kurių žmogaus teisės virstų tik tuščia deklaracija. Žmogaus teisių paskirtis – užtikrinti, kad tie gėriai, sudarantys bendrąjį visuomenės gėrį, būtų prieinami ne tik privilegijuotai grupei, bet ir visiems visuomenės nariams.
Išvados
Apibendrinant galima teigti, kad bendrojo gėrio kategorija, palyginti su viešojo intereso kategorija, turi konceptualių pranašumų. Svarbiausi iš jų yra jos santykinis objektyvumas bei gebėjimas teikti vidinį pateisinimą prioriteto teikimui prieš individualius interesus. Autentiška bendrojo gėrio samprata sietina ne su daugumos visuomenės narių interesais ir ne su baigtiniais politiniais ar socialiniais visuomenės tikslais, bet su sąlygų, sudarančių prielaidas kiekvieno visuomenės nario visaverčiam gyvenimui, visuma. Egzistuojantis priežastinis ryšys tarp visuomenės nariams įprastų poreikių, susijusių su jų individualiais gyvenimo planais, ir gėrių, be kurių šių poreikių tenkinimas būtų neįmanomas, bendrojo gėrio kategorijai teikia objektyvumą, kurio trūksta viešojo intereso kategorijai. Toks objektyvumas leidžia ne tik identifikuoti gėrius, sudarančius visuomenės bendrąjį gėrį, bet ir neleidžia bendrojo gėrio kategorijos pajungti socialinę, ekonominę ir politinę galią turinčių visuomenės grupių interesams. Pajungta grupiniams ar privatiems interesams, bendrojo gėrio kategorija praranda savo esminę savybę – gebėjimą teikti vidinę priežastį atsisakyti individualių interesų tenkinimo arba juos apriboti dėl bendrojo labo. Taip pat bendrojo gėrio kategorija atskleidžia vidinį ryšį tarp bendrojo gėrio ir žmogaus teisių. Šios bendrojo gėrio sąvokos savybės teikia reikšmingą teorinį bei praktinį pagrindą realizuojant teisinės valstybės projektą. Visa tai yra pakankama priežastis susigrąžinti bendrojo gėrio kategoriją kartu su prigimtinės teisės tradicija į teisinį bei politinį diskursą.
Literatūra
Akvinietis, Šv. Tomas. 2005. Apie Įstatymus. Teologijos Suma. I–II. 90–97 klausimai. Iš lotynų k. vertė Gintautas Vyšniauskas. Vilnius: Logos.
Aristotelis. 1997. Politika. Iš senosios graikų k. vertė M. Strockis. Vilnius: Pradai.
Barton M., Mates P. 2011. Public Versus Private Interest – Can the Boundaries Be Legally Defined? Belohlavek A. et Rozehnalova N (eds). CYIL – Czech Yearbook of International Law. Huntigton (New York, USA): Juris Publishing Inc., Vol. II: 171–190.
Bieliūnienė Lina, Burnytė Milda ir kt. 2015. Viešojo intereso atpažinimo problema Lietuvos teisėje: kriterijai ir prioritetai. Vilnius: Teisės institutas.
Chafee Zechariah. 1919. Freedom of Speech in Wartime. 32 Harvard Law Review 932, 957.
Douglass, Bruce. 1980. The Common Good and the Public Interest. Political Theory 8, no. 1: 103–117.
Finnis John. 2014. Prigimtinis įstatymas ir prigimtinės teisės. Vertė Albinas Plėšnys. Vilnius: Aidai.
Hobbes Thomas. 1999. Leviatanas. Vertė Kęstutis Rastenis. Vilnius: Pradai.
Jokubaitis Alvydas. Tautinė valstybė, o ne kunigaikštija. 15min.lt
Katalikų Bažnyčios Katekizmas. 2012. Vilnius: Katalikų pasaulis.
Klimas Evaldas ir Lankelis Julius. 2014. Viešojo intereso nustatymas – objektyvieji kriterijai. Jurisprudencija 21, Nr. 1: 115–40.
Lietuvių kalbos žodynas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis. 2008 m. rugsėjis–gruodis, Nr. 16.
Malinauskas Vygantas. 2018. Žmogaus teisių ir viešojo intereso pusiausvyros užtikrinimo teoriniai ir metodologiniai aspektai. Daktaro disertacija. Vytauto Didžiojo universitetas.
McHarg Aileen. 1999. Reconciling Human Rights and the Public Interest: Conceptual Problems and Doctrinal Uncertainty in the Jurisprudence of the European Court of Human Rights. The Modern Law Review 62, no. 5: 671–96.
Marignié Jean-Etienne-François. 2012. The King Can Do No Wrong: Le Roi Ne Peut Jamais Avoit Tort, Le Roi Ne Peut Mal Faire. Nabu Press.
Newman Dwight G. 2004. Collective Interests and Collective Rights. American Journal of Jurisprudence 49: 127.
Pranevičienė B. 2003. Kvaziteismai administracijos kontrolės sistemoje. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras.
Reising Connor. 2014. Aristotle’s Common Good: A Historical Analysis of Aristotle’s Politics. Young Historians Conference, April 29.
Simm Kadri. 2011. The Concepts of Common Good and Public Interest: From Plato to Biobanking. Cambridge Quarterly of Healthcare Ethics 20, no. 4 (October): 554–562.
Subochev V. V. 2008. Zakonnye interesy [Legitimate interests]. Moskva: Norma, s. 8, cit. iš: Ugnius Trumpulis. 2010. Žmogaus individualūs interesai kaip viešojo intereso pagrindas. Socialinių Mokslų Studijos 2 (6): 125.
Trumpulis Ugnius. 2010. Žmogaus individualūs interesai kaip viešojo intereso pagrindas. Socialinių Mokslų Studijos 2 (6).
Konstitucinio teismo nutarimai
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas „Dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų“. Žin., 2002, Nr. 113-5057.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 170 straipsnio (2012 m. kovo 5 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, (TAR, 2014- 01-24, Nr. 478).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 25 d. nutarimas „Dėl žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo“. Žin., 2006, Nr. 90- 3529.
Nuorodos
[1] Šio posakio autentiškumu buvo suabejota jau devyniolikto amžiaus istorikų. Žr. (Marignié 2012, 12).
[2] Visuomeninės sutarties konceptas tėra politologinė fikcija, nes realiai visuomenė tokios sutarties nesudaro. O ir referendumas dėl Konstitucijos priėmimo negali būti laikomas visuomenės sutartimi daugiau, nei bet kurio kito įstatymo priėmimas Seime daugumos balsais.
[3] Šis posakis savo ruožtu kildinamas iš posakio, priskiriamo garsiam JAV teisėjui Oliveriui Wendeliui Holmesui, Sr.: „Tavo teisė mojuoti kumščiu baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus nosis“ (orginalo kalba: „Your right to swing your arms ends just where the other man’s nose begins“). Tačiau iš tiesų šio posakio autorius yra – žr. Chafee 1919.