Vysk. Jonas Kauneckas. Ne gėlių, o maldų laukia mirusieji, kaip gyvieji teisingumo

Apie Kristų – Visatos valdovą pranašas Danielius šiandien mums sako: „Jo viešpatavimas – amžinas… Jo karalystė niekad nežlugs!“

Pasaulis nukankino milijonus Jo išpažinėjų, bet Jo karalystės nenugalėjo. Šiandien gerbiame jų atminimą visur, visur – visame pasaulyje.

Dera prisiminti Airiją.

Kas gi Jus daugiausia nustebintų Airijoje? Senoji Airija pasižymėjo nepaprastai giliu tikėjimu. Tikėjimo persekiojimo laikais keltai ir airiai slapta meldėsi laukuose ir kalnuose, jiems altoriais tarnavo dideli akmenys ir uolos. Bet jei pakliūtumėte į jų kapines, Jus ypač nustebintų. Kas gi? Kapai apaugę žole. Jokių gėlių. Ant daugelio kapų nėra net antkapių. Daugelis mirusių bevardžiai ilsisi žemėje. Mums tai atrodo labai jau nepagarbu. Bet airiai galvoja kitaip. Daugelis tų kapinių yra senųjų laikų nugriautų vienuolynų vietoje. Viduryje buvo bažnyčios ir vienuolynų pastatai, o aplink kapai. Čia airių šventieji atgailavo ir meldėsi. Ir jiems šitoje žemėje taip paprastai palaidotiems daug mieliau, negu gulėti po prabangiais antkapiais. Čia jie guli tarp labai aukštų kryžių. Tie akmeniniai kryžiai – jų pergalės ženklai. Patį kryžiaus kryžmos centrą supa ratas, akmeninis žiedas su papuošimais. O pačiame rato centre – Nukryžiuotojo figūra. Nukryžiuotasis laiko visą tą ratą. Šitaip Jis laiko visą pasaulį. Visas kryžius išpuoštas raižiniais, vaizduojančiais visą pasaulio išganymo istoriją. Ypač išraiškingi tie pasakojimai išraižyti akmenyje didžiajame keltų Muirendacho kryžiuje. Ten nuo penkto iki vienuolikto amžių buvo Mainistir Bhuite vienuolynas. Visas kryžiaus akmuo išpuoštas nupuolimo ir išganymo istorijos vaizdais nuo pirmųjų tėvų iki Paskutinio teismo prie Nukryžiuotojo kojų.

Senieji airių žmonės žinojo, kad visas tikinčio žmogaus gyvenimas yra Dievo globoje, tiesiog Dievo glėbyje, Jo kryžiuje. Ir to jiems pakako. Jiems nereikėjo jokių vystančių vainikų ar gėlių ant jų kapų. Ir jie nenorėjo jokių sunykstančių paminklų. Jie gyveno ir mirė vien tik didele viltimi. Jie visiškai pasitikėjo vien tik Kristaus kryžiaus pergalės jėga.

Juk taip buvo ir Lietuvoje. Etnologas Libertas Klimka labai stebisi dabar žvakėmis ir gėlėmis apkrautais kapais. Ir jau visiškai beskonis dalykas, kai kapai padengiami brangiomis plokštėmis, teisinantis, kad kapai toli, kad nebeturime jėgų juos prižiūrėti. Argi reikia kapus prižiūrėti? Senovėje ir lietuviai kaip airiai nesodino gėlių ir nepalikdavo žvakių, leisdavo kapams apaugti žole. Ir aplankydavo juos retai. Suprantama, mirusiems nieko neduoda nei gėlės, nei žvakės. Jie laukia tik mūsų maldų, nieko daugiau. O mes savo tuštumą, savo užmiršimą, savo bedievybę norime paslėpti po žvakėmis, po gėlėmis, netgi dirbtinėmis. Norime bent kiek nuraminti savo sąžinę, parodydami, kad jų neužmiršome. Bet svarbiausią dalyką, ko jie laukia iš mūsų, daugelis pamiršo. O mirusieji laukia, taip, be galo laukia, kad mes paskubėtume už juos melstis, ir laukia mūsų Mišiose už juos, labai laukia.

Tai, kas skelbiama airių akmeniniais ženklais, šiandien aiškinama apaštalo Jono Apreiškime. Kaip visada apaštalas nori padėti mums įsijungti į Jėzaus Kristaus kryžiaus paslaptį, nori, kad mes pajustume tą Valdovo Kryžiaus didybę.

Tiesa, pasaulis šiandien bando viską apversti, užgesinti. Pilna regėtojų, šauklių, pasaulio pabaigos spėjikų… Tie „blogio šaukliai“ dabar vadina save mokslininkais ir rašytojais. Vienas iš jų atominės bombos išradėjas Robertas Openhaimeris, vadinamas tos bombos tėvu. Susprogdinus bombą jis samprotavo pagal didžiojo indų dievų epo Blagavadgita mintis: „Staiga danguje nušvito tūkstančių saulių šviesa lyg būtų Aukščiausiojo spindėjimas, lyg ateitų didysis pasaulių griovėjas“…

Vėliau jis sakė: „Supratome, kad atomu jau galime pasaulį sugriauti, kad pasaulis nebebus toks kaip buvęs. Žmonės tai išgirdę vieni juokėsi, kiti verkė, daugelis tylėjo“…

Kodėl vieni juokėsi? Jie galvojo: „Dabar mes galime nugalėti ir valdyti pasaulį ir gamtą. Nebereikia jokio Dievo“. O kodėl kiti susimąstę tylėjo ar net verkė? Dabar ir mes visi jau aiškiai matome, kad žmonijos beribė „pažanga“ veda pasaulį prie bejėgiškos pražūties. Tai ir nenugalimos epidemijos, ir visiškas gamtos sugriovimas…

O rašytojas Fridrichas Diurenmatas visa tai vaizduoja tunelio palyginimu. Traukinys važiuoja tuneliu. Viena mergaitė skaito romaną, vienas vyriškis pats vienas žaidžia šachmatais, žmonės kalbasi; studentas, giliai atsisėdęs minkštame krėsle, kad nieko negirdėtų ir nematytų, užsikemša ausis vata, užsideda tamsius akinius. Staiga nuo traukinio smūgio jis krinta ant grindų, ant veido pabira langų stiklo šukės. Avariniai stabdžiai neveikia. Nukrinta akiniai, iškrinta iš ausų vata. Staiga šalia jo nugriūva traukinio mašinistas. Studentas jam šaukia: „Ką daryti?“ Tas atsako: „Nieko. Dievas leidžia mums kristi. Dabar griūvame į Jį“.

Diurenmato užuomina ragina mus galvoti. Žemė, kaip tas traukinys, skrieja per kosmosą. Visi sėdime riedančiame į pražūtį pasaulio traukinyje. Dievas leidžia mums kristi. Vieni abejingai plepa, žiūri internetą, televizorių, kiti nekreipia į nieką dėmesio, tarsi užsikimšę ausis, kaip tas studentas. Argi jie akli ir nemato pasaulį krečiančių katastrofų? Nepakeliamos kaitros, taifūnai, uraganai, potvyniai viską griauna, Argi nematome kaip pasaulyje vis daugėja sugniaužtų kumščių? Politinė įtampa, Afganistanas, Sirija, kurdai, pabėgėliai. Vakarų pasaulyje Europoje ir Amerikoje jau milijonai pabėgėlių. Ir nematyti jų galo. Jie vis veržiasi ir veržiasi, nes jų šalyse nebėra gyvenimo. Kas dėl to kaltas? Šiandienis civilizuotas pasaulis!

Kokie derlingi laukai, kokie didingi miestai klestėjo Afrikoje, visur senajame pasaulyje prieš tūkstantį metų. Visur, visur buvo gyvas judėjimas, ekonomika, visur spindėjo didybe, turtais. Argi nestebina internete ir televizijoje rodoma ta senoji kultūra, net didingesnė už dabartinę? Vis randami tos didingos kultūros likučiai, stebinančios grožiu ir didybe šventovės, neaprėpiami rūmai su įspūdingais baseinais ir fontanais.

Kas visa tai sugriovė? Europiečiai, pavertę tuos kraštus kolonijomis, sugriovė jų didybę, jų gamtą. Ir bėga iš ten žmonės! Bet ar susimąsto apie tai šiandienio pasaulio didieji, ar daro ką nors, kad viską pakeistų, kad atstatytų, atitaisytų, ką sugadino, sugriovė?

Jėzus Kristus – Karalius yra atėjęs, kad liudytų tiesą, kad žmonės klausytų Jo balso, kad brangintų ir vykdytų tiesą. Pamąstykime, kokios dabar tiesos reikia pasauliui.

Pasaulyje yra šimtai milijardierių. Verslininko Ilono Masko (Elon Musk) turtai 250 milijardų. Daug, daug panašių milijardierių, ko gero ir tūkstančiai…

Jie jau rengia turistinius kosminius skrydžius. išleisdami šimtus milijardų. Tuo tarpu varginguose kraštuose žmonės džiaugiasi galėdami uždirbti vos 100 dolerių per mėnesį. Jei turtingiesiems rūpėtų tiesa, jie klausytų Jėzaus balso, savo milijardais gelbėtų milijonus žmonių, bent dalinai atitaisytų jų sugriautą gyvenimą.

Tereikia kiekvienam milijardieriui atsisakyti kelių milijardų, kelių turistinių kosminių skrydžių ir nebebūtų pabėgėlių. SNO pasaulio maitinimo programų direktorius Deividas Bisli (David Beasley) prašo pasaulio milijardierių nors dalelę turtų atiduoti badaujantiems. 6 milijardai išgelbėtų iš bado mirties 42 milijonus. To paties prašė ir Glazgo konferencija, ir popiežius Pranciškus.

Kodėl nesusimąsto milijardieriai? Jie negirdi Jėzaus balso, negirdi Jo tiesos balso.

Kas tada laukia jų ir visos žmonijos? Ką sako Kristus Karalius? Šiandien girdime apaštalo Jono pranašystę: „Ateis Jis su debesimis ir išvys Jį kiekviena akis, ir raudos visos žemės giminės!“

Taip bus, taip, raudos, ir nesibaigs dabartinės krizės, nesibaigs nei pandemija, nei pabėgėliai, nei pasaulio įtampa. Jei Jo tiesos balso neišgirs pasaulis, ir vis taip gyvens savo klaidose, savo neteisybėse, savo nejautrume, turės raudoti visos žemės giminės.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
28 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Kis

siame pasaulyje atrodo lieka dar neisprievartauta malda,matomai setonams nelemta pazeminti,Niekad netikejau i jokius asmenis,tikiu tik Ausciausiuoju,kuris ir valdo visa tai.Stebina viena,kam tie tokie ziaurus isbandymai,kad ir planetoje vardu zeme?Gal kitaip tie zemes padarai isnaikintu vieni kitus?Kiek tautu tiek jie gatbina savus Dievus,bet Dievu Dievas -VIENAS ir mes jo net vardo bijome isterti,o gal ir neduota burnuoti?

Vaclovas

Pirma dalis patiko, o antra atskleidė tai, kad stinga skalsybos (ekonomikos) ir valdeivystės pagrindų. Minėtas Musk’as ant devynonų (milijardų) nesėdi, jo įlėšos (investicijos) duoda darbą ir uždarbį daugybei. Trečiojo pasaulio šalys iš esmės pačios sunaikino savo turėtą nediduką gerbuvį dėl savo kietakaktiškumo (atsitraukimo nuo tikėjimo), nuolatinių persidalinimo karų. Pažengusieji irgi kalti, bet to nereikia perdėti ir numesti kaltės iš kalčiausių – „savokų”, „savokizmu” užsikrėtusių paprotinių visuomenių. O kas yra „savokai”, vyskupas žino, nes apie juos pirma jo pasakojimo dalis.

ah.ą

Jėzus Kristus -žydų Karalius – pats sakė, ir dar sakė neiti pas pagonis/ nežydus.

Kodas

Kristus buvo (ir YRA) Tiesos Karalius, todėl pasaulis tol blūdinės kvailybėse ir nedorybėse, kol pagaliau nepradės gyventi Tiesoje. Dabar gi pasaulį valdo melo tėvas, o jo pakalikai nuolat aimanuoja vienas kito nekęsdami. Jų galas yra ne tik laikina, bet ir amžina pražūtis.

Pasiūlymas

Pasiklausykite Šv. Mišias iš Pakutuvėnų su dr. kun. Pauliumi Vaineikiu OFM. Kietas pamokslas, t.y. antroje dalyje viskas apie skiepus:
https://www.youtube.com/watch?v=BCyunpQXUVc

tik

murusiems is gyvu tai jau tikrai nieko nereikia.

Taip, matyt, buvo lemta,

kad esu vienas iš dar gyvų 1986 metų Černobylio katastrofos vadinamųjų „likvidatorių”. 1986 metais ne savo noru atsidūręs užterštoje radionuklidais 30 km zonoje, pirmas dalykas, kurį įsiminiau, buvo anekdotas ne anekdotas, bet tai, apie ką čia kalba Jo Eminencija Kardinolas, kurį drąsiai galima vadinti Tautos sąžine. Buvo klausiama – už ką duodama Nobelio premija? Atsakymas: už neeilinius kultūros ir mokslo bei technikos pasiekimus. O už ką duodama Černobylio premija? Atsakymas: už kultūros, mokslo bei tecnikos pasekmių likvidavimą. Nė kiek nesigailiu, kad per gyvenimą nenusipelniau Nobelio premijos, o černobyliečio vardu didžiuojuosi, tai daug brangiau už bet kokios valdžios duodamus bet kokius pakabučius. Ačiū, Jūsu Eminencija, kad Jūs esate ir kalbate į žmones Visagalio vardu.

Gerbiamasis Vyskupe,

Jūsų teksto žodžiai mane taip sujaudino, kad netyčia pavadinau Jus Kardinolu. Neatsiprašinėju, nes Jūs tikrai esate vertas tos garbės.

XXXIV eilinės savaitės pirmadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Dan 1, 1–6. 8–20) Trečiaisiais Judo karaliaus Jojakimo viešpatavimo metais Babelio karalius Nebukadnecaras išsiruošė prieš Jeruzalę ir apgulė ją. Ir Viešpats atidavė į jo rankas Judo karalių Jojakimą, taipogi dalį Dievo namų indų. Nebukadnecaras nuvarė juos į Šinearo kraštą, į savo dievaičio namus, o indus nugabeno į savo dievaičio lobyną. Karalius įsakė savo vyriausiajam rūmininkui Ašpenazui atvesti į dvarą keletą jaunų karališko arba bent kilmingo kraujo izraelitų jaunuolių – be kliaudos, gražios išvaizdos, išprusintų, gerai išauklėtų, visapusiškai išlavintų, guvių ir protingų, tinkamų tarnauti karaliaus rūmuose. Ašpenazas turėjo juos išmokyti ir chaldėjų rašto bei kalbos. Jų dienos davinį karalius nustatė iš karaliaus stalo valgių ir savo paties geriamo vyno. Trejus metus jie turėjo lavintis ir po to… Skaityti daugiau »

XXXIV eilinės savaitės pirmadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Dan 3, 52–56)

P. Garbė ir šlovė tau per amžius!

Garbė tau, Viešpatie, mūsų protėvių Dieve,
garbė ir šlovė tavo šventajam vardui! – P.

Garbė tau, Viešpatie, garbingoj šventovėj! – P.

Garbė tau, Viešpatie, karališkam soste! – P.

Garbė tau, Viešpatie, dangaus ir žemės Valdove! – P.

Garbė tau, Viešpatie, dangaus aukštybėse! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 24, 42a. 44)

P. Aleliuja. – Budėkite, nes nežinote
kurią dieną ateis jūsų Viešpats. – P. Aleliuja.

XXXIV eilinės savaitės pirmadienio

Evangelija (Lk 21, 1–4)>/B>

Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią. Jis taipogi pamatė vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius.
Ir jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi aukojo Dievui dovanų iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui“.
Katalikai.lt

Evangelijos

Komentaro autorė – Gertrūda Jolanta Juchno SF Izraelio tautos pranašiškoji Dievo garbinimo tradicija reikalauja rūpintis ir būti teisingiems su pačiais vargingiausiais ir silpniausiais visuomenės nariais, tai yra su našlėmis. Dar prieš akimirką Jėzus liepė saugotis Rašto aiškintojų, kurie „suryja našlių namus ir dangstosi ilgomis maldomis“. Ir štai ši našlė, kaip Dievo pirštas, pasirodo prie aukų skrynios ir tampa iliustracija to religinio iškrypimo, kurį smerkia Jėzus. Šios moters didžiadvasiškumo atnašą, atiduodant viską, ką turi, Jėzus labai pagiria, ruošdamas skaitytoją savo paties dosnumui – visiško susinaikinimo dėl kitų aukai. Kas yra krikščionio tapatumas? Jėzus Kristus! Paskutinis tarp paskutiniųjų… kaip ši našlė. Ji – moteris, ji neturi šeimos, ji neturi vyro, pinigų, reikšmės visuomenėje… ji yra niekas. Būti nieku, koks absurdas! Nuoširdžių nuoširdžiausiai… Skaityti daugiau »

XXXIV eilinės savaitės antradienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Dan 2, 31–45) Danielius bylojo karaliui Nebukadnecarui: „Tu, karaliau, turėjai viziją: regėjai milžinišką statulą. Ji buvo stambi ir nepaprasto blizgesio; stovėjo priešais tave baisi pažiūrėti. Tos statulos galva buvo gryno aukso, krūtinė ir rankos – sidabro, liemuo ir šlaunys – bronzos. Kojos buvo geležinės, o pėdos – iš dalies geležinės, iš dalies molinės. Regėjai, kaip be žmogaus rankų pagalbos akmuo atitrūko nuo kalno, atsitrenkė į geležines-molines statulos pėdas ir jas sutraiškė. Tada geležis su moliu, bronza, sidabras ir auksas kaipmat į dulkes pavirto ir tapo tartum pelai ant grendymo vasarą; vėjas juos išnešiojo ir nė pėdsako jų nebeliko. O statulą ištikęs akmuo pavirto į didelį kalną ir apėmė visą žemę. Toks tat sapnas. Dabar pasakysime karaliui,… Skaityti daugiau »

XXXIV eilinės savaitės antradienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Dan 3, 57–61)

P. Garbinkit ir aukštinkit jį per amžius!

Šlovinkit Viešpatį, jo kūriniai! – P.

Šlovinkit Viešpatį, dangūs aukštieji! – P.

Šlovinkit Viešpatį, jo angelai! – P.

Šlovinkit Viešpatį, vandens aukštybių! – P.

Šlovinkit Viešpatį, dangaus kareivijos! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Apr 2, 10)

P. Aleliuja. – Būk ištikimas iki mirties,– sako Viešpats,–
ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką! – P. Aleliuja.

XXXIV eilinės savaitės antradienio

Evangelija (Lk 21, 5–11)

Kai kuriems bekalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens“.
Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“
Jėzus pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš!’ ir: ‘Atėjo metas!’ ; Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“.
Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus“.
Katalikai.lt

XXXIV eilinės savaitės antradienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti gilaus pasitikėjimo ir saugumo, glūdinčio Jėzuje Įsivaizduosiu Jėzų, kuris lanko pasaulio šventoves. Įeina taip pat į man brangiausią šventovę ir sako: „Ateis laikas, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens“. Kokius jausmus žadina manyje Jėzaus žodžiai? * Išorinis šventovės grožis man tiktai primena apie Tą, kuris Vienas yra Šventas ir Amžinas. Visa, kas išoriškai gražu, atėjus laikui sunyks. Liks tiktai buvimas su Nuostabiuoju, kuris yra Dievas. * Ar ilgiuosi Dievo? Ar adoruoju Jį? Ar traukia mane buvimas su Juo? Išliesiu Jam tikruosius savo širdies jausmus. Ko norėčiau Jo prašyti? * Jėzus perspėja mane dėl netikrų pranašų, kurie vilios mane gražiais žodžiais ir pažadais. Jis vienareikšmiškai sako man, kad neičiau paskui juos. * Įsiklausydamas į Jėzaus perspėjimą… Skaityti daugiau »

XXXIV eilinės savaitės antradienio Evangelijos

Skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas Jeruzalės šventykla buvo vienas iš ištaigingiausių ano meto statinių. Ji atrodė tvirta ir nepajudinama. Kai Jėzus sakė savąsias įžvalgas apie ją, dar tebevyko statybos. Statybos darbai buvo baigti 64 m., o jau 70 m. romėnai sunaikino Jeruzalę bei šią naująją šventyklą. Taigi Jėzaus pranašystė apie šventyklos sunaikinimą išsipildė maždaug po 40 m. Jeruzalė buvo sunaikinta, nes nepriėmė Dievo Sūnaus tada, kai Jis atėjo, ji paniekino Dievo Pranašą. Tačiau tie, kurie klausėsi Jėzaus žodžių, neturėjo suprasti klaidingai to fakto, jog šventyklos sunaikinimas yra susijęs su antruoju Jo sugrįžimu. Antrasis Dievo Sūnaus atėjimas – Paruzija, įvyks po to, kai ateis tie, kurie bandys prisistatyti Jėzumi. Ne visi karai, perversmai, kataklizmai ar astronominiai reiškiniai bus artėjančios Paruzijos šaukliai.… Skaityti daugiau »

XXXIV eilinės savaitės trečiadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Dan 5, 1–6. 13–14. 16–17. 23–28) Karalius Belšacaras surengė savo didikams šaunų pokylį; buvo jų tūkstantis vyrų, ir jis su tuo tūkstančiu smarkiai pagėrė vyno. Įkaušęs Belšacaras liepė atnešti aukso sidabro indus, kuriuos jo tėvas Nebukadnecaras buvo pagrobęs iš Jeruzalės šventyklos. Iš jų dabar gerti galėjo karalius ir jo didikai, jo žmonos ir sugulovės. Taigi atnešė aukso indus, pagrobtus iš Dievo namų šventovės Jeruzalėje, ir karalius bei jo didikai, jo žmonos ir sugulovės ėmė iš jų gerti. Jie gėrė vyną ir gyrė dievaičius iš aukso ir sidabro, iš vario ir geležies, iš medžio ir akmens. Tą pačią valandą priešais žibintą pasirodė žmogaus pirštai ir jie kažką užrašė ant baltai nudažytos karaliaus rūmų sienos. Pats karalius matė… Skaityti daugiau »

XXXIV eilinės savaitės trečiadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Dan 3, 62–67)

P. Garbinkit, aukštinkit jį per amžius!

Šlovinkit Viešpatį, saule ir mėnuli! – P.

Šlovinkit Viešpatį, dangaus žvaigždės! – P.

Šlovinkit Viešpatį, lietau ir rūke! – P.

Šlovinkit Viešpatį, vėjai ir audros! – P.

Šlovinkit Viešpatį, ugnie ir karšti! – P.

Šlovinkit Viešpatį, speige ir kaitra! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Apr 2, 10)

P. Aleliuja. – Būk ištikimas iki mirties,– sako Viešpats,–
ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką! – P. Aleliuja.

XXXIV eilinės savaitės trečiadienio

Evangelija (Lk 21, 12–19)

Jėzus pasakė savo mokiniams:
„Žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis ir iš anksto negalvokite, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti visi jūsų priešininkai.
Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos netgi žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė vienas plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę“.
Katalikai.lt

XXXIV eilinės savaitės trečiadienio

Evangelijos Mąstymas Prašyti išbandymų laikotarpiu gilaus pasitikėjimo Jėzaus galia Atsisėsiu arti Jėzaus. Prašysiu Jo dvasios ugnies ir drąsos, klausantis Jo sunkių žodžių. Jis nori, kad įsisąmoninčiau, jog mokinio likimas nesiskiria nuo Mokytojo likimo. Moko mane pasilikti šalia Jo bet kokioje situacijoje. * „Išduos jus…“. Mano gyvenimas su Jėzumi gali būti aptarinėjamas „pripažintųjų pasaulyje”. Kaip reaguoju situacijose, kuomet esu atmetamas dėl savo religinių ar moralinių įsitikinimų? Ar esu ištikimas Jėzui? * „Tada jums bus proga liudyti“. Jėzus trokšta mano kentėjimą dėl Jo vardo perkeisti į malonės veikimą. Vis dėlto tam reikalingas mano sutikimas. Ar pajėgiu Juo pasitikėti? * „Aš duosiu jums iškalbos ir drąsos“. Prisiminsiu situacijas, kuriose patyriau akivaizdų Dievo vedimą. Jėzus užtikrina man savo buvimą mano bejėgiškumo akimirkose. Moko mane… Skaityti daugiau »

XXXIV eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos

Komentaro autorė – Gertrūda Jolanta Juchno SF Jėzus perspėja savo mokinius, kad atviras pasipriešinimas Jeruzalėje Jo asmeniui laukia ir Jo mokinių. Tačiau Jis pats bus išteisintas ir tuomet savo mokiniams suteiks jėgų atlaikyti pasipriešinimą. Jėzaus mokiniai nebijos prarasti savo gyvybės, nes Jėzuje Kristuje bus išteisinti. Viešpaties prisikėlimas – tai Teisingumo Saulės užtekėjimas. Saulės, kuri sudegins neteisingumą, išdidumą su visais, kurie tam pritaria. Tai naujas ir tikras gyvenimas jo pilnatvėje, tai šviesa, kuri panaikina tamsą. Tai teisingumas, kuris atstato į vietą visus santykius, atneša tvarką. Dėl Viešpaties vardo, kuris yra įspaustas mumyse, mus persekios. Vadinamės krikščionimis, nes esame Kristaus. Tačiau ir mes iš pradžių nevalingai galime pradėti Kristaus persekiojimą. Kuo mažiau pastebime Kristų žmoguje, su kuriuo gyvename ar dirbame, tuo daugiau… Skaityti daugiau »

Mons. Adolfas Grušas

DIEVO ŽVILGSNIS Artėjame prie liturginių metų pabaigos, ir Mišių skaitiniuose vis dažniau susiduriame su Dievo didybe, Jo grožiu, Jo teisingumu. Teisingumu, kuris labai panašus į meilę… Dievas, netgi smerkdamas išdidžiųjų ir blogųjų neteisingumą, nėra kerštingas. Dievas niekuomet nepaniekina žmogaus. Jis yra teisingas. Jėzus labai konkrečiai paaiškina mus supančio blogio kilmę: geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis – blogus vaisius. Nedoras žmonių elgesys palieka tragiškas žymes gamtoje, užkietėjusiose ir neteisingose žmonių širdyse, keldamas neapykantą ir susvetimėjimą. Vis dėlto Dievas yra gailestingas ir atleidžia. Neatleidžiame tik mes, nes mums stinga Dievo požiūrio į tai, kas vyksta pasaulyje. Prisimindami Viešpaties pažadą, kad Jis sugrįš atstatyti pasaulio, jau dabar turime melsti Jį sau kantrybės, atlaidumo ir švelnumo. Viso to mums reikia, kad… Skaityti daugiau »

XXXIV eilinės savaitės ketvirtadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Dan 6, 11–27) Vieną dieną aukštieji pareigūnai ir satrapai sėlinėdami rado Danielių bepoteriaujantį – besimeldžiantį savo Dievui. Tuoj pat jie nuėjo pas karalių ir priminė jo paskelbtą draudimą: „Karaliau, ar nepasirašei draudimo, pagal kurį kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų kreiptųsi su prašymu į kokį dievą ar žmogų, bet ne į tave, o karaliau, turi būti įmestas į liūtų duobę?“ Karalius atsakė: „Tas potvarkis tvirtas, kaip nepakeičiamas medų ir persų įstatymas“. Tada jie karaliui pranešė: „Danielius, tas vienas iš atvarytinių žydų, nepaiso nei tavęs, o karaliau, nei tavo pasirašyto draudimo, o triskart per dieną atlieka savo maldą“. Tatai išgirdus, karaliui pasidarė labai nesmagu, ir jis pradėjo galvoti, kaip čia Danielių išgelbėjus. Iki saulėlydžio suko jis galvą, kaip… Skaityti daugiau »

XXXIV eilinės savaitės ketvirtadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Dan 3, 68–74)

P. Garbinkit, aukštinkit jį per amžius!

Šlovinkit Viešpatį, rasa ir migla! – P.

Šlovinkit Viešpatį, lede ir speige! – P.

Šlovinkit Viešpatį, šerkšne ir sniege! – P.

Šlovinkit Viešpatį, dienos ir naktys! – P.

Šlovinkit Viešpatį, tamsa ir šviesa! – P.

Šlovinkit Viešpatį, žaibai ir debesys! – P.

Šlovinki Viešpatį, žeme! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 21 ,28)

P. Aleliuja. – Atsitieskite ir pakelkite galvas,
nes jūsų išvadavimas arti. – P. Aleliuja.

XXXIV eilinės savaitės ketvirtadienio

Evangelija (Lk 21, 20–28) Jėzus sakė savo mokiniams: „Kai matysite Jeruzalę supamą kariuomenės, žinokite, jog prisiartino jos nuniokojimas. Tuomet kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste – teišeina iš jo, kas apylinkėse – tenegrįžta. Tai bus bausmės dienos, kad išsipildytų Raštai. Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Šalį užklups didžiausios nelaimės. Šitą tautą ištiks Dievo rūstybė. Žmonės kris nuo kalavijo ašmenų ir bus išvaryti nelaisvėn į įvairius kraštus. Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagoniškųjų tautų laikai. Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės eis iš proto, bijodami ir laukdami to, kas dar turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe… Skaityti daugiau »

XXXIV eilinės savaitės ketvirtadienio

Evangelijos Mąstymas Prašyti gilaus pasitikėjimo Jėzumi pavojuje ir bejėgiškume Įsiklausysiu į Jėzų, kuris mane ruošia ateisiantiems laikams. Jis nori man suteikti išminties ir dvasinių jėgų tam, kad išmokčiau būti prie Jo gyvenimo nepastovumuose. * Galingos Jeruzalės – kiekvieno žydo pasididžiavimo – sugriovimo ir sutrypimo įvaizdis primena man, kad šalia Dievo viskas yra nesvarbu ir laikina. Atiduosiu Jam savo „brangiausius turtus“ ir sakysiu: „Neturiu jokių turtų, išskyrus Tave“. * Jėzus perspėja, kad kai kas neįvyks, kol „baigsis pagonių laikai“. Turiu apsišarvuoti viltimi. Kentėjimai, bandymai nėra paskutiniai pranašai mano gyvenime. Ką galiu pasakyti apie savo vilties išbandymą kasdieniuose sunkumuose? * Pakviesiu Jėzų į visas sugriautas ir sutryptas mano gyvenimo vietas. Pasakysiu apie savo skausmą bei dvejones. Atiduosiu juos Jam. * Įsiklausysiu į… Skaityti daugiau »

XXXIV eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos

Komentaro autorė – s. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa, OCD Šios dienos skaitiniai, regis, pasakoja apie mūsų dienų pasaulį su daugybe kentėjimų, ligų, karų, nelaimių. Visa tai gali mus sunkiai prislėgti, nuvarginti, išsekinti ir stumti į neviltį. Šiandienos Evangelija drąsina mus neprarasti vilties. Viešpats Evangelijoje pagal Luką sako atsitiesti ir pakelti galvas, nes išvadavimas yra arti. Ir kas gi tasai išlaisvinimas, jei ne patsai Jėzus, „debesyje ateinantis Žmogaus Sūnus“. Taip, kuomet sunkumai, rūpesčiai mus užgula, dažnai pamirštame, kad galime atsigręžti į Jėzų. Jis visuomet pasilieka su mumis, tereikia pakelti akis, melstis ir sulauksime Jo paramos. Žmonijos istorija kupina skausmo ir negandų, tačiau Jėzus visuomet yra šalia, kad padėtų, paremtų mus savo galybe. Todėl pakelkime akis į tą, kuris visa gali dėl… Skaityti daugiau »

28
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top