pozicija.org
Vytautas Sicina delfi.lt rašo, kad Seimo skirtingų partijų valdantieji ilgai grasino Lietuvai, jog Lietuvoje įteisins vienalytes partnerystes, kurios be atviro santuokos deklaravimo bus pripažįstamos „šeima“.
Anot V.Sinicos, beveik užbaigtą Partnerystės įstatymo projektą remia ne tik atviri liberalai, bet tariami konservatoriai Andrius Navickas bei Paulė Kuzmickienė, nors Prezidento užsakyta apklausa parodė, kad vienalytės partnerystės įteisinimui nepritaria net 70 procentų gyventojų.
Naujosios „šeimos“ autoriai dangstosi teisiniais išvedžiojimais, kad partnerystės įteisinimas šeimos sampratos nekeis. Esą, nors ir bus įteisinta dviejų vyrų partnerystė, Projekte šeima niekur neapibrėžiama, tad ji ir negali pakeisti šeimos apibrėžimo.
Publikacijoje aptariamos Civilinio kodekso nuostatos, Europos Sąjungos ir Strasbūro teismų pozicija, kuri vienareikšmiškai partnerystę prilygina sutuoktinių teisėms.
Autoriaus nuomone, valdantieji, manipuliuodami šimtais tūkstančių nesusituokusių žmonių statistika, apsimeta, kad jiems partnerystės labiausiai reikia, be to valstybei šeima rūpi pirmiausiai dėl vaikų.
Kalbama ir apie Seimo „profesionalaus gėjaus“ Tomo Vytauto Raskevičiaus nuomonę, kad seksualines mažumas esą žeidžia ir žemina, nes jų santykiai nėra prilyginami vyro ir moters šeimai.
Tačiau neapsigaukime. Šiame kontekste diskutuodami dėl tos pačios lyties asmenų teisės į santuoką arba partnerystę dažnai iš akiračio praleidžiame pamatinę vaikų teisę turėti tėvą ir mamą.
Vaiko teisių konvencijos 12 str. nustato prievolę svarbiausiais vaikui klausimais atsiklausti jo nuomonės.
Tikriausiai niekas neabejoja, kad turėti du tėčius arba dvi mamas, vaikui yra gyvybiškai svarbus klausimas. Tačiau, ką daryti, jeigu vaikui yra 2-3 metukai? Vargu ar kas teirausis jo nuomonės. Šiuo atveju sprendimas su kuo vaikui gyventi bus priimtas be jo.
Taigi ginčas visuomenėje iš esmės vyksta dėl dviejų žmonių (tos pačios lyties) poreikio tenkinti savo aistras pasinaudojant vaiko bejėgiškumu, prisidengus tariamais vaiko interesais, nes, būtent, tiedu žmonės ir nusprendžia, kokie gali būti vaiko interesai (jų nuomone, vaikui geriausia bus su jais).
Tuo tarpu diskusija turėtų vykti ne tik apie tos pačios lyties žmonių poreikį pasitenkinti būnant kartu į savo aistrų apyvartą įtraukiant ir niekuo dėtus vaikus, bet ir apie vaikų teisę tapti/netapti šių aistrų įkaitais. Tai yra esminė šios problemos aktualija, kurią sprendžiant bent kol kas atmetama moralė.
Beje, moralę taip pat mėginama modifikuoti (perkonstruoti) pagal nūdienos poreikį. Arba dar geriau, pasakoma, kad moralė yra ne šio pasaulio dimensija. Vis dėl ji yra, nes spręsdami dėl dviejų žmonių poreikio būti kartu, įgyjant įsivaikinimo teisę, sprendžiama ir dėl trečiojo asmens – vaiko įdaiktinimo teisės. Ar vaikas laikytinas daiktu?
Tai daugiau yra moralės, o ne teisės klausimas, nes akivaizdu, kad vaikas negali būti laikomas daiktu. Vis dėl to su juo siūloma elgtis kaip su daiktu, nusprendžiant, kaip vaikui bus ateityje geriau – gyventi vienam, ar su dviem vyrais, kurių vienas vadinsis mama.
Todėl visos kalbos, kad visuomenėje kažkas prieštarauja tos pačios lyties porų norams būti kartu (jiems to tikrai niekas netrukdo), yra grynas teisinis manipuliavimas ir silpnai pridengta Partnerystės projekto autorių demagogija.