„Lietuvos žinios“
Rinkimai demokratinėje visuomenėje yra ne tik valdžioje esančių asmenų patikrinimas ar pakeitimas kitais, nors tokio patikrinimo periodiškumas – viena iš demokratijos kaip politinio režimo funkcionavimo sąlygų. Bet kurie rinkimai yra ir tam tikras rodiklis, rodantis procesus, vykstančius tiek plačioje visuomenėje, tiek jos politinėje sistemoje.
Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šie savivaldos rinkimai pasiuntė aiškų signalą mūsų politinėms partijoms. Suprantama, jos tą signalą gali interpretuoti kitaip, gal net pateikti kaip savo sėkmę. Tai galima suprasti – partijoms bandant parduoti savo paslaugas vadinamojoje politinėje rinkoje, rinkodaros požiūriu nenaudinga pripažinti pralaimėjimą. Priešingai, reikia nuolat pasakoti savo sėkmės istoriją.
Tačiau mes, piliečiai, turime kuo atsargiau vertinti partinių politikų sau sakomus pagiriamuosius žodžius ir aklai netikėti gražia retorika, bet stengtis įžvelgti tai, kas slypi už tų vertinimų fasado. Būtent tokia yra ir visų socialinių mokslų paskirtis – pamatyti, kas stūkso už socialinių struktūrų fasado, neatsižvelgiant į tai, kas ten būtų: šeima, bažnyčia, ligoninė, kariuomenė, valstybė.
Rinkimų pasiųstas signalas mūsų politinėms partijoms – gana sėkmingas visuomeninių rinkimų komitetų pasirodymas. Nepartiniai komitetai gausiai dalyvavo ir 2011 metų savivaldos rinkimuose, ir už juos tada balsavo gal net daugiau rinkėjų. Tiksliai suskaičiuoti sunku, nes prieš ketverius metus Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) nuo partijų surinktų balsų neatskyrė už nepartinius sąrašus gautų balsų, todėl dabar sunku pasakyti, kam – partiniams ar nepartiniams – priskirti, pavyzdžiui, Žemaičių partiją, Centro dešinės koaliciją, Liberalų koaliciją. Tačiau prieš ketverius metus visuomeninių komitetų gauti balsai išsisklaidė po kelis šimtus už sąrašą, todėl daugelis jų negavo jokio mandato, o apskritai nepartiniai tada laimėjo nedaug – apie 60 mandatų iš pusantro tūkstančio.
Šiais metais VRK atskyrė balsus, surinktus už partinius ir nepartinius sąrašus, tad aiškiai matyti, kad visuomeniniai rinkimų komitetai gavo 121 tūkst. balsų ir pagal jų skaičių užėmė ketvirtąją vietą po Socialdemokratų partijos, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Liberalų sąjūdžio. Jie aplenkė Darbo partiją (96 tūkst. balsų), Valdemaro Tomaševskio bloką (88 tūkst.), Valstiečių ir žaliųjų sąjungą (78 tūkst.), „Tvarkos ir teisingumo“ partiją (64 tūkst.).
Visuomeniniai rinkimų komitetai laimėjo 116 mandatų – atrodytų, taip pat nedaug, palyginti su bendru jų skaičiumi. Tačiau šių metų savivaldos rinkimų ypatumas yra tai, kad rinkimų komitetų gauti balsai mažiau išsisklaidė, o kai kurie laimėjo kone pusę savo miesto tarybos mandatų. Tai – „Alytaus piliečiai“ ir „Vieningas Kaunas“. Pažymėtina, kad jie, pridėję po kelis kitų komitetų laimėtus mandatus, beveik turi daugumą taryboje. Be to, minėtų komitetų lyderiai išrinkti merais.
Kituose didžiuosiuose miestuose rinkimų komitetams sekėsi prasčiau. Panevėžyje trys komitetai laimėjo 12 mandatų iš 31 ir mero postą, o Šiauliuose du rinkimų komitetai – 10 mandatų iš 31 ir mero postą. Klaipėdoje du komitetai gavo vos 5 mandatus iš 31. Vilniuje rinkimų komitetų neatsirado, tad konkurencija vyko tik tarp partijų.
Kaip reikėtų vertinti tokius rezultatus? Jau per antrus savivaldos rinkimus partijos neturėjo dalyvavimo juose monopolio. Iš tikrųjų keista, kad Seimo rinkimuose partijoms nepriklausantys piliečiai turi teisę patys kelti savo kandidatūras (nors mandatus laimi vienetai), o savivaldybių tarybų rinkimuose galėjo dalyvauti tik į partijų sąrašus įtraukti asmenys. Konstituciniam Teismui išaiškinus, jog tokia padėtis prieštarauja Konstitucijai, aktyviems piliečiams atsirado galimybė pasisiūlyti į vietines tarybas apeinant ilgai trunkančią karjerą kurios nors partijos skyriuje. Juk nesunku įsivaizduoti, kad naujokams nedaug yra šansų patekti į rinkimų sąrašo priekį, nes kiekviena partija turi seniai jai priklausančių ir nusipelniusių žmonių. Jie ir užima pirmąsias vietas sąraše.
Tačiau šie savivaldos rinkimai parodė, kad tie partijoms nusipelnę žmonės kai kuriose savivaldybėse nesugebėjo konkuruoti nei su rinkimų komitetų, nei su kitų partijų kandidatais. Vienas ryškesnių pavyzdžių – Socialdemokratų partija. Ji silpnai pasirodė didžiuosiuose miestuose: Vilniuje laimėjo 4 mandatus, Kaune – 4, Klaipėdoje – 3, Šiauliuose – 6, Panevėžyje – 4, Alytuje – 4. Tačiau socialdemokratams gerai sekasi mažuosiuose miestuose. Jie tapo šių savivaldos rinkimų nugalėtojais – gavo daugiausia balsų (218 tūkst.) ir laimėjo daugiausia mandatų (356).
Visuomeninių rinkimų komitetų sėkmės nereikėtų vertinti vienareikšmiškai. Negalima sutikti su kai kurių partinių politikų mintimi, kad kyla oligarchinio valdymo grėsmė (apie Kauną). Tokių politikų norisi paklausti: negi tik jie yra stebuklingi altruistai, kurie nenuilsdami rūpinasi tautos ir valstybės gerove? O visi stambūs verslininkai, einantys į valdžią, yra egoistai, besirūpinantys vien savo verslu? Negi V. Matijošaitis ar V. Grigaravičius neturi teisės norėti savo miestams nuveikti ką nors gera ir naudinga?
Kita vertus, negalime pamiršti, kad balsuodami už nepartinius komitetus mes perkame prekę beveik be etiketės ir tikrai be garantijos. Kai balsuojame už kurią nors didelę partiją, žinome, ko iš jos galime tikėtis, ir suvokiame, kad ji neišnyks kaip dūmas, neprisiėmusi jokios politinės atsakomybės.
Tačiau balsavimas už nepartinius jau rodo dalies rinkėjų nusivylimą partine politika, partijų parinktais atstovais į savivaldybių tarybas. Konstitucinio Teismo sprendimu partijos neteko piliečių atstovavimo vietos tarybose monopolio ir dabar už galimybę būti tais atstovais jos turi rimtai kovoti.