„Šiaurės Atėnai“
2015 m. pasirodžiusi Michelio Houellebecqo knyga „Soumission“ (mano skaitytas vertimas į lietuvių kalbą pavadinimu „Pasidavimas“ išleistas leidyklos „Kitos knygos“) aptarta jau daugsyk. Nevienareikšmiškai interpretuotinas žinomo prancūzų rašytojo kūrinys (gal net primenantis atsargų knebinėjimą Günterio Grasso „Krabo žingsniu“), kuriame nutapoma netolima šalies ateitis įsigalėjus islamiškai partijai, sulaukė nemažai dėmesio, pakurstyto dar ir 2015-ųjų negatyvo – „Charlie Hebdo“ atakos, lapkričio išpuolių Paryžiuje, migrantų krizės Europoje (vienas jos skausmingųjų taškų taip pat iškilęs Prancūzijoje, Kalė uoste). Apžvalgose knyga lyginama – nesunku nuspėti – su Orwello distopija, Huxley utopija, tačiau tai, kad panašios idėjos vėžėmis prieš dešimtmetį jau buvo važiuota, paprastai nenurodoma arba paminima tik prabėgomis.
2005 m. išleista rusės Jelenos Čiudinovos „Мечеть Парижской Богоматери“ („Paryžiaus Dievo Motinos mečetė“, toliau – „Mečetė“) greitai tapo bestseleriu jos gimtojoje šalyje, tačiau leidimo kitomis kalbomis teko gerokai palaukti, pavyzdžiui, prancūzų kalba – iki 2009 m., anglų – iki 2015 m. (pastarąjį vertimą, „The Mosque of Notre Dame“, išleistą leidyklos „The Remnant Press“ Minesotoje, JAV, ir skaičiau). Prie knygos populiarumo tuometinėje Rusijoje taip pat prisidėjo negandos – daugiabučių sprogdinimai, karai Čečėnijoje, „Nord-Ost“ ir Beslano tragedijos, padidinusios visuomenės jautrumą, be to, ekonominės krizės nualinta šalis jau rodė aiškius gręžimosi nuo vakarietiškų politinio korektiškumo standartų ženklus. Bent jau kontinentinėje Europoje tuomet buvo ramiau – su islamo radikalais siejamo teroro ar karo bombos daugiausia griaudėjo kur nors aplink. Prancūzijoje antiislamiškos nuotaikos ilgai atrodė puoselėjamos atkaklios, bet palyginti negausios gyventojų dalies. Didžiumos gyventojų požiūrį iškalbingai rodė 2002 m. Prancūzijos prezidento rinkimai, kai tolesnėn kovon prasprūdus kraštutinių dešiniųjų lyderiui Jeanui-Marie Le Penui jo oponento Jacques’o Chiraco palaikymas šoktelėjo nuo 20 proc. pirmajame ture iki 82 proc. antrajame. Reikšmingesni pažiūrų pokyčiai pradėti justi po 2005 m. spalio ir lapkričio riaušių Prancūzijos miestuose.
Nuo pat išleidimo „Pasidavimas“ pateko į didelę kritikų ugnį – nuolat svarstyta, ar knyga rasistinė, ar skatina fobijas visuomenės grupių atžvilgiu. Pastabų jo autoriui negaili ir Čiudinova, interviu žurnalui „Chronicles“ šnairuodama į siužeto panašumus į jos knygą, pridurdama, kad liberalų antiislamišką protestą laikanti bestuburiu. Dėl jos kūrinio įžeidumo vargu ar išeitų diskutuoti: čia protagonistai žaismingai (juk kas atsakys mažai mergaitei, ir dar turinčiai stigmas?) musulmonams prilipdo pašaipią pravardę, kunigas teologinėje paskaitėlėje atskleidžia priešų klaidatikybės šaknis (dėl netinkamų maldos metodų dauguma jų girdį ne Dievo, o velnio komandas); musulmonai, perėmę valdžią virtinėje pažangių Vakarų šalių, moksle (suprask, intelektualiai) pasirodo tokie netikę, kad embargą patiriančio islamiškojo bloko technologinis lygis 2048 m. tesiekia 2010-ųjų lygį, – jie net pragano Prancūzijos turėtą branduolinį arsenalą. Užtat tai atleidžia autorę nuo užduoties tekstą prisodrinti mokslinės fantastikos detalių (Houellebecqas išsisuka veiksmą įkurdindamas netolimoje ateityje, 2022 m.).
„Pasidavimo“ fabula dėstoma pirmuoju asmeniu – savotišką štilį išgyvenantis vidutinio amžiaus literatūros profesorius Fransua bando stumti dienas pildydamas įprastais, tačiau ilgainiui vis menkiau džiuginančiais dalykais, taip savitai personifikuodamas ir romane vaizduojamos ideologiškai išsekusios, naujos energetinės injekcijos laukiančios Prancūzijos padėtį. Vaizdingai perteikiamus jo santykius su žmonėmis, vidinę būseną, namų ir universiteto buitį papildo samprotavimai apie prancūzų rašytoją J. K. Huysmansą – ar pasukti jo keliu, vėliau įsisvarstys ir pats Fransua. Pradžioje profesorius rodosi kiek apolitiškas, tačiau atmosferos tvankumą išduoda tai viena, tai kita detalė, tarsi lietaus lašas kaptelinti į aplinką, ir tik tada, kai laukti jau nebegalima, imamasi detalaus padėties nagrinėjimo. Netrukus socialiniai pokyčiai visiškai įsuka Fransua gyvenimą.
Straipsnio tęsinį skaitykite svetainėje satenai.lt