Vytautas Landsbergis. Brolybės Sąjūdis

lietsąjūdis.lt

Kalba Lietuvos Sąjūdžio XIV Suvažiavime, 2013-06-01, Vilnius

Minėdami savo organizacijos 25-metį, turime daug progų pažvelgti atgal ir įvardyti, ką Lietuvos Sąjūdis yra daręs ir padaręs. Ką mūsų Sąjūdis reiškė tarptautiniuose istoriniuose lūžiuose – juolab svarbu. Tačiau aš noriu pamąstyti apie padėtį dabar bei rytoj ir, ką Sąjūdis reikštų savo geriausia esme šiame pakrikusiame pasaulyje, galimai šokančiame ant bedugnės krašto. Tai savivokos bandymas, kuris liestų ne tik Lietuvą.

Matome civilizacijos krizę, bent jau vadinamosios Vakarų arba euroatlantinės civilizacijos, kurią per du tūkstantmečius sukūrė krikščionybė. Čia kalti ne vien dorovės nuosmukis, panieka darbui ir tiesai, kad užgriuvo tokios neva didelės, o iš tikrųjų niekingos, pinigų katastrofos. Bankai, bankai… Visi sutiksime, kad problema ne kišenėje, o kaukolėje.

Varžosi ir susiremia tarpusavy dvi fundamentalios (arba pamatinės) pažiūros.

Žmogus žmogui – vilkas.
Žmogus žmogui – brolis.

Už kurią jūs, gerbiamieji?

Čia ypač verta prisiminti Sąjūdį. Tada nereikėjo klausti, tūkstančiai žmonių jautėsi kits kitam broliai ir seserys.

Tikriausiai, pasireiškė nepaprasta išimtis, artima stebuklui. Tačiau stebuklas būtent patvirtino, kad brolybė yra, ji galima. Išsaugokime nors prisiminimą ir turėsim atramą gyvenime.

O gal gyvenimas ne visai beviltiškas?

Jeigu Apvaizda leido anuomet stebuklą, tai gal turėjo didesnį tikslą.

Žiūrėkit, Sąjūdis žino, kas yra brolybė. Žino, nes patyrė. Tad leiskime jam kalbėti, reikštis. Pakvieskime tūkstančius į jo gretas. Tik vagiančiam broliui teks palaukti – eik tu geriau pas vilkus.

Atrodo, laikas jau man pereiti iš literatūrinės kalbos į politinę. Bemaž visame pasaulyje, pirmiausia Islamo šalyse, bet savaip ir laisvoje Europoje, eina puolimas prieš krikščionybę. Ją reikia išnaikinti ne tik viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, kylant į teismų kovą prieš kryžiaus ženklą, bet ir sielose.

Toks tai kelias išnaikinti brolybę, kuri yra ta pati krikščionybė tiesiogiai įgyvendinama žmonių santykiuose.

O Sąjūdis, prisiminkime, kaip tik buvo mūsų brolybės apraiška. Išraiška ir forma. Todėl ir jo verčiau neliktų, – skelbia kai kas. Todėl puoselėkime – kad liktų. Tebus, tekils, jei pavyktų, dar vienas taikus pasipriešinimas. Galėtų vadintis ir brolybės Sąjūdžiu.

Neabejokim, jis tikrai būtų nekenčiamas, varomas į patyčių katakombas arba liūtų arenas. Beprasmizmo kultūrai svarbu neleisti jokio atgimimo žmonių meilėje ir brolybėje, o reikia, kad viešpatautų neviltis, neapykanta ir mirties ilgesys. Ką reiškia, jei Anykščių rajone per vieną gegužės 18 dieną nusižudė šeši vyrai? Ar susirinko Valstybės gynimo taryba?

Kaip mums gintis, visuomenei ir valstybei, nuo siaučiančių tarpusavio kautynių, reiškiančių pagreitintą Lietuvos savižudybę?

Ieškokim gerų atsakymų, ir pamatysim išankstines juos atmetančias, užkardančias priemones.

Šeima? – Šalin ją kartu su meile ir vaikais gimstančiais iš meilės. Palaikytina mat laisvūnų idėja, kad šeima – tai nelaimė, vergija. Ką gi, su šia idėja išnyksim greičiau, negu be jos. Taip pat išsitremdami iš Lietuvos, nekęsdami aplinkos ir savęs. Todėl kalbėkim apie tautos psichotinę savižudybę ir kaip ją stabdyti.

Meilė žmonėms, gyvenimui ir Tėvynei – visai paprasta programa. Neatmeskim.

Pražūtingi mums etniniai politiniai kivirčai Lietuvos visuomenėje, nes kyla klausimas, ar išvis yra Lietuvos visuomenė. Antai Lietuvos lenkai – mūsų broliai, mūsų piliečiai. Bet nepainiokim jų su sovietiniais lenkais Lietuvoje, deja, nemylinčiais ir nepripažįstančiais Lietuvos. Apie tai neseniai raiškiai parašė Vytautas Radžvilas. Išties ne visi, deja, „Lietuvos pasus paėmę nepriklausomybės priešininkai „praregėjo“ ir tapo lojaliais atkurtosios valstybės piliečiais“. Ne visi. Seniai vertėjo geriau susivokti, paaiškinti kai kam ir Varšuvoj, ir Briusely. Kai vėl atsiranda gyventojų, atsisakančių Lietuvoje kalbėti lietuviškai, o reikalaujančių „kalbėk rusiškai“, tai čia būtent specifinė grupė – sovietiniai lenkai. Prie progos dar dūsaujantys, kokia gera buvusi sovietų diktatūra. Neleiskim jiems engti ir terorizuoti mūsų kaimynų, draugiškų ir lojalių Lietuvos lenkų, versti visus kažkokiais atklydusiais ar laikinais „lenkais Lietuvoje“, jeigu ne „ant Lietuvos“.

Širdingas vilnietis kompozitorius Stanislovas Moniuška, sukūręs operą „Halka“ ir kantatą „Milda“, buvo vadinamas „grajek litewski“, bet ne „grajek na Litwie“.

Tegul Sąjūdis ištiesia brolybės ranką paprastiems Lietuvos lenkams (yra ir Lietuvos gudų), o sovietiniai tada tegul bėga konsultuotis į Latvių gatvę. Kai skirsime, kur Lietuvos lenkai, o kur sovietiniai lenkai, viskas bus aiškiau ir lenkams.

Tikiu, padės ir Bažnyčia, kad kurios nors dalies jos avelių neauklėtų vilkai. Neduok, Dieve, jei tautinė nepakanta ir neapykanta Lietuvai išvaro ką nors net iš proto, kaip tą nelaimingąjį Draučių kaime. Arba priveisia tarptautinių melagių.

Atjauskime ir tuos sužalotus, kurie tebegarbina kolūkinę baudžiavą.

Dar viena plintanti, žmonių bendriją ardanti nelaimė yra patyčių kultūra. Senas dalykas, atmintyje iškyla parvežami skardos karstai iš sovietų armijos, kur mūsų vaikinus nukankindavo tyčiodamiesi. Sąjūdis ir visi anuomet kilome prieš tai, gindami rekrūtą Artūrą Sakalauską, pasipriešinusį net ginklu, atkeršijusį kankintojams. Buvo savotiškų nestatutinių santykių mokyklose – ir dar tebėra, – lyg ten vaikų nemokytų, neauklėtų būti žmonėmis. Kažkas papuvę, jei vėl antai moksleivis vaikinukas nusižudė. Dėl bendraamžių žiaurumo! Apie tokias nelaimes vis dažniau girdime. O kokiais patyčių pavyzdžiais auklėja televizijos?

Nauja veiklos erdvė nepraustaburniams, plūdėjams ir patyčininkams yra internetas. Pabraidęs po Facebook’ų sąvartynus nusistebi, koks kieno malonumas ten kapstytis apkalbų replikose ir nė nepamąsčius iš karto plūstis. Bent jau niekinti iš aukštybių. O dar smagumas – varai tartum per visą pasaulį! Prisiminkim protingą pasaką, kaip vienai besiplūstančiai mergelei iš burnos krito rupūžės ir gyvatės.

Taip vėl ateinam prie pagrindų.

Vienas Dievo įsakymų yra nežudyk. Tąsyk visai normalu, kad vienas šėtono įsakymų skamba priešingai: ŽUDYK.

Žudyk taiką. Žudyk viltį. Žudyk artimo sampratą.
Žudyk atjautą silpnam ir pažeidžiamam.
Žudyk žmogaus gyvybę be gailesčio ir skirtumo, ar ji jau kvėpuoja atskirai, ar pravirko, ar dar ne.
Žudyk meilę. Tegul jie klaidžioja nelaimingi po vieną pasaulyje ir nekenčia kits kito. Tegul nemyli vaikų.
Žudyk gamtą aplink save ir visur. Parenk jai šiukšlių kapą.
Žudyk tautą, pjudyk bendruomenę.
Žudyk laisvės kovų garbę ir prasmę.
Žudyk civilizaciją. Tenusibaigia, nepavykusioji.

Pastebėkim, kaip noriai vykdomas šis blogio dekalogas, ir vis dėlto pasipriešinkim. Skelbkim naująjį pasipriešinimą, nes čia jau nubrėžta vėliausioji, jeigu ne paskutinė, fronto linija.
Biesai gal sumąstė tokią išsamią programą. O mes, kaip ir Sąjūdžio pradžioje prieš 25 metus kur nors Vingio parke, suvokiam teturį tik tą patį žemės gabalėlį, už kurį esam atsakingi.

Užsimiršusius žemė ir baus, gali nė nepriimti.

Būk, Sąjūdi, gyvybės balsas ir kviesk Lietuvą gyventi!

Ką galim žinoti, gal pasklis šis beveik utopinis kvietimas, ir atsilieps nauji savanoriai. Vėl jungsis kilnios iniciatyvos. O gal dar ne – tik murksosim ir vegetuosim.

Bet yra požymių, kad jau bręsta atgimęs broliškumo ilgesys ir tikėjimas gyvenimu Lietuvoje. Teisingesniu gyvenimu. Gal jau pradės grįžti paukščiai. Tegu tik jie suka lizdus gimtoje žemėje ir būriuojasi savo jauno skrydžio sąjūdžiuose.

Tikėkime ir padėkime.

Padėkime ir tikėkime.

Ačiū.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top