„Lietuvos žinios“
Iš pradžių imkimės paskelbtosios temos – kas yra nūnai totalitarizmo paveldas arba galimas pakaitalas? Atsakymas būtų, ko gera, labai paprastas. Bendriausia prasme tai neototalitarizmas.
Vartokime šį žodį visur, visiems tęstiniams, atgaminamiems arba mutavusiems to fenomeno pavidalams. Jis žydėjo XX šimtmetyje, bet ne tik tuomet. Būtent nuo 1999–2000 metų, kai žvelgiame į Europos Tolimuosius rytus, mes galime kalbėti apie pabaisos atgimimą. Tai vyko pirmiausia pojelcininėje Rusijoje, pakeliui pasinaudojant Baltarusijos bandomuoju lauku.
Taigi neototalitarizmas. Jo platintojai ir naudotojai galėtų būti pavadinti neototais (filologine linija pagal amerikiečių „neokonus“ – naujuosius konservatorius).
Neototai dauginasi kaip virusai ir ne tiek vadinamuoju intereso pagrindu, kiek stačiai kildami iš sielos gelmių, kas reikštų psichologiją. Kadangi vaisius nuodingas, galime manyti, kad bus išaugęs tamsiojoje mūsų nelaimingosios, klaidžiojančios žmonių sielos pusėje.
Esamųjų ir pastebimų neototalitarizmo formų gausa, kaip ir daugybė jo šaknų ankstesniame „klasiškame“ totalitarizme, neužkirs kelio apšviesti jų bendrų pagrindų. Jungiąs nusakymas „fašizmas“ tinka apimti visą juodų, raudonų bei rudų fašizmų vaivorykštę, jiems pasirodant ir kartojantis bet kur Eurazijoje, Afrikoje arba Lotynų Amerikoje. Dabarties aktualybė, aišku, spiria galvoti konkrečiai apie Rusiją, apie Kremliaus neototus.
Nūdienio (neo)totalitarizmo bruožai ir lygmenys būtų:
1) protinis – totalus netikėjimas demokratija, užtat įtikėjimas diktatūra; panieka kitiems ir kitokiems, traktuojamiems kaip svetimieji; pernelyg ankstyvas nepajėgumas mąstyti ir permąstyti, kurį kompensuoja mulkinąs ir totaliai kvailinąs vertimasis šūkiais;
2) jausminis – tai giliai erzinąs nevisavertiškumo kompleksas, virstąs beprasmiu žiaurumu (žiūrėk į Rusiją, susirgusią Ukraina); taip pat moko lygmens atskaitomybės ir atsakomybės baimė;
3) politinis matmuo – tai tie suklastoti ar klaidingai pasirinkti veiklos pagrindai, kaip antai teritorija ir jėga, ir dar teroras kaip valdymo ir „derybų“ būdas, kad gautum bet kurią trūkstamą tuštybę.
Kaip matote, kiekvienas totalitarizmas – totalitarinė ar neototalitarinė valstybė, siekianti valdyti visą kaimyninę visatą, – yra niekas kitas, kaip melagis, apgavikas ir kvailintojas. Mesk jį, kol dar laikas.
Paprasčiausi žmoniškieji jausmai bei pasirinkimai, kaip antai „Tu, turtingesnis, esi kaltas“ arba „Prasmek su savo sėkmės istorija“, gali būti lengvai paversti neapykantos ideologija ir politika. Abi gali būti apglėbtos klaidingo mokymo apie gyvenimą, nelyginant tas, kurį teikia Karlas Marxas. Be to, masių telkimas, nelyginant tas, kurį teikia Leninas ir Hitleris bei jų sekėjai.
Pridėk instinktyvų kerštą už tai, kad pats neturi brolybės ir atjautos, pridėk malonumą žeisti, tyčiotis arba kankinti kitą žmogišką būtybę, ir jau laikai rankose baigtinį receptą gaminti žavintiems ir pamišėliškiems nežmoniško svaigulio kvaišalams. Jei norite galutinio politinio pavadinimo, tai totalitarizmas.
Štai maža knygelė apie Rainių žudynes – tik vienas ypatingas ekstremalaus žvėriškumo įvykis, kuris nuolat beldžiasi į sąmonę, kad grįžtum prie bergždžių pastangų suvokti atvirkščiąją žmoniškumo pusę – nežmoniškumo – bedugnę.
Tačiau net stumiant šalin tokį ekstremalų blogį – imkim, nuo žmonių grupių, vertų ar nevertų gyventi, klasifikavimo iki mažų mergaičių žudymo, kam jos norėjo išmokti skaityti, – kur bus mūsų kasdieniai siekiai ir prioritetai? Pažvelkim į visai netapačius mąstysenos ir elgesio dalykus.
Išmankštintas kūnas ar sąžininga dvasia? Atjauta kitam ar savanaudiškas godumas? Ar tu be galo godus turėti, tarkim, kuo daugiau valdžios, teritorijų, turto ir priešų? Štai kelias, kuriuo eina mūsų nelaiminga kaimynė Rusija, suklaidinta ilgalaikių totalitarizmo pagundų, o tos šimtmečiais grįžta ir grįžta, kartojasi. Bet žiūrėk, niekad nerasi esminių skirčių tarp vadinamojo nacionalinio ir asmeninio požiūrio. Ak, turime tiek daug varžovų ir priešų… Ar tik jų? – Ne.
Kodėl nemėgsti kuo labiau, kodėl nemyli stipriausiai savo angelų, lakstančių aplink, tauškiančių ir besijuokiančių, keliančių triukšmą ir džiaugsmą, tuo būdu teikiančių didžiausią dangaus dovaną – būtent vaikų? Jie tikrai yra tavo gyvenimo prasmė, ne našta. Tad leiskite jiems ateiti pas mane, – sakė Mokytojas.
Čia jau galėčiau baigti savo pasvarstymus apie dirvą, kurioje auga naujojo totalitarizmo vėžys – pavojus visiems. Nebent pridėsiu dar vieną mintį apie pridedamąją vertę, kuri savaip nusako gerą ir blogą gyvenimą.
Pranašingasis filosofas Friedrichas Nietzsche kadaise mokė, kas esą gera.
„O aš sakau – narsiam būti yra gera.“
Vakar šioje konferencijoje girdėjome, kaip Monika Makovej ir kitos moterys geba būti narsios, drąsios ir nuoseklios kovoje su galingiausia valstybine korupcija. Tad grįžtant prie F. Nietzsche, iš kurio tezės apie narsą sutiktume mokytis, kyla tolesnis fundamentalus klausimas. Juolab vyrams.
Būti narsiam – kur? Dėl ko? Ar tu drąsus tik niekinti, pažeminti kurį nors mažesnį ir silpnesnį?
Ar tu narsus apginti jį nuo užpuoliko chuligano, prievartautojo arba karingo okupanto? (Pakaktų prisiminti Ukrainą.) Jei taip, tąsyk išties gera būti narsiam, mano drauge ir apgynėjau.
O ar Europa šiandien drąsi, verčiau klauskim Europos. Kai kurie europiečiai išties narsūs pagelbėti chuliganui ir prievartautojui tarptautinėje scenoje. Gera tai ar bloga, klausim savęs. Mano atsakas toks: NATO, būk narsi.
Visa kas turi šaknis. Krikščioniškoji civilizacija buvo grįsta meile ir brolybe, brolybe ir meile. Pokrikščioniškoji – ne, ir antikrikščioniškoji civilizacija atžingsniavo ir jau ateina, deja, pažymėta tarpusavio priešiškumais ir neapykanta, baime ir mirtina tarpusavio kova visų vargšų, klaidžiojančių nemeilės tamsybėse.
Štai kur tikroji civilizacijų kova. Ji lems žmonijos ateitį, jei tokia išvis bus.
Totalitarizmas žada tik pabaigą, galą, jokios ateities.
Pagal kalbą konferencijoje „Totalitarizmo paveldas šiandien“, 2014-06-12, Praha.