Sąjūdis būdavo ir tebėra puolamas įvairiais būdais. Tai ir istorijos kraipymai, faktų vengimas arba klastojimai, ir alternatyvūs sąjūdžiai, kurių vis norima pamėtėti. Viena politinė grupė pamėgino nugvelbti bent vardą, ėmė kukliai vadintis „sąjūdininkais“, bet Dievas nubaudė.
Kai kada reaguoju. Dažniau ne, bet mėgėjai tąsyk imasi provokuoti – antai skelbia „atvirą laišką“ (iš tikrųjų klausimėlių paskvilį) ir laukia pasekmių, kaip toliau tą senį pulti. Dar jis nepribaigtas.
Antai buvęs sąjūdininkas Gintaras Songaila, kuriam šių dienų Sąjūdis nepatinka, paberia delfinuose (2018-06-29) savų istorijos matymų ir legendų.
Iš pradžių eina lyg prieš Andrių Užkalnį ir už šio papeiktą Arvydą Juozaitį; bet netrukus atvairuoja į pagrindinį taikinį. Nutariau dėl savęs kai ką patikslinti, kad žinijos baseine mažiau teliktų suklaidintų. Klaidosklaida – yra ir toks margų jėgų uždavinukas, kuriam nepritariu. Faktų istorija man gražesnė už pasakyvus. Kas be ko, prisiminti šį tą iš praeities kovų irgi įdomu.
Vadovauti Sąjūdžio Seimo tarybai buvo ne nuopelnas, o darbas, tekusi visuomeninė pareiga – kolegos vieningai balsavo – ir atsakomybė. Kiti mat nenorėję „stumdytis“ prie vairo, gal G. Songaila geriau žino. Buvo konkrečiai siūlomas dar R. Ozolas; atsisakė, tai filmuota.
„Neradęs reikalo reaguoti“ į A. Užkalnio straipsnį apie A. Juozaitį, ir toliau laikysiuosi šios linijos. Nė neskaičiau to straipsnio, ir dabar jau tikrai neskaitysiu, nors G. Songaila reikalauja. Pernelyg daug laiko kainuotų, o jo maža beliko, kad komentuočiau visas peštynes smėlio dėžėje. Antai ne mano reikalas atsakinėti, ar G. Kirkilas posėdy buvo girtas, ar tik nuo pypkės apšilęs. Elgėsi savotiškai, gal nuo pypkės. Nereikalaukite vertinimo.
Mitingas Nepriklausomybės aikštėje prieš „Williams“ investiciją iš tikrųjų buvo už „Lukoilą“. Alternatyva Lietuvai. Tą gerai atsimenu, net knygelę išleidau („Lukoil“ prieš „Williams“). Suvienytos pajėgos (AMB, K. Prunskienė, A. Juozaitis, R. Pavilionis su būriu atsivestų studentų) stojo prie Seimo prieš vakarietiškus sąjūdininkus, kurie 1999 metais dar šį tą galėjo Lietuvos valdžioje. Beje, ir A. Paulauskas ešelonais važiavo per šalį kviesdamas į kovą prieš amerikiečius. A. Juozaitis viešai padovanojo plytą. Ačiū už humanizmą, by ne į langą ar į galvą. Plytą tebesaugau, atiduosiu į muziejų mūsų kovų dėl energetinės nepriklausomybės istorijai.
Neištvėrė tada net santūrusis prezidentas Valdas Adamkus, po R. Pakso atsistatydinimo kreipęsis į visuomenę.
„Man labai apmaudu, kad dvejus metus užsitęsusias derybas dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo Lietuva vainikuoja tik opozicinių partijų ir mitinguotojų sukurstyta antivakarietiška isterija. Filosofas, stovintis ant bibliotekos laiptų su plyta rankoje ir grūmojantis anglams, amerikiečiams ir žydams. Kas tai? Būsimos, dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvos simbolis?“
Taip ir tas Landsbergis džiaugėsi suskaldęs anksčiau tokią vieningą Lietuvą! (Songailos kartojama legenda).
Apie Sąjūdžio steigiamąjį 1988 m. susirinkimą. V. Landsbergis skubėjęs išeiti, dar nesibaigus piliečių susirinkimui MA salėje, kurį E. Vilkas vis mėgino nutraukti (žr. „Sąjūdžio žiniose“). Esu jau ne kartą atsakęs, kam iš tiesų įdomu, kad turėjau sutartą muzikinę repeticiją televizijoje. Tad pasisakęs už būsimą Sąjūdį išėjau ir nė nežinojau, kad mane išrinko. Per prabėgusius 30 metų aktyvistas G. Songaila būtų galėjęs surinkti telefono numerį ir bent pasiklausti. Toks žurnalistikos etikos specialistas.
Landsbergis, anot jo, neseniai apšaukęs kitą organizaciją „trijų asmenų Sąjūdžiu“. Matėm, kaip trys buvusios prieš 30 metų organizacinės grupės nariai vienas per kitą kalba Seime už Sąjūdį, kurio jubiliejinis XVI suvažiavimas įvyko vos vakar, bet nei situacija, nei Suvažiavimo turinys G. Songailos nedomina. Jis tikrai pasitraukęs iš Sąjūdžio.
„Kremliaus okupantams buvo naudinga sugriauti šį simbolį (V. Landsbergį – rašo G. Songaila!), sėti nusivylimą pačia Nepriklausomybe“. Citatos pabaiga. Čia beveik neprieštarauju, abu prisimenam panašiai. Juolab G. Songaila kaip oficiali spaudos priežiūra yra vėliau pats prisidėjęs griaunant Seimo pirmininko autoritetą, negynęs apšmeižto – apie tai prisimena komisijos narys tėvas V. Aliulis. Visi buvom dalyviai.
Ir toliau iš legendų apie Landsbergį.
Jūs, Landsbergi, „ėmėte Sąjūdį tapatinti su savim“. Praverstų, Gintarai, bent viena citata. Kai išleidau atsiminimų knygą „Lūžis prie Baltijos“, buvo pastebinčių, kad niekur nevartoju įvardžio „aš“. Visad rašydavau „mes“. Ką darėm, tą ir padarėm. Neturėjom valstybės lėšų toliau išlaikyti socialistinius kolūkius , tad jie ir sunyko, išnyko. Tai ne Landsbergio darbas, nesitapatinu su visokeriopa Sąjūdžio veikla. Gairės žemdirbiams buvo arba savanoriška bendrija, arba šeimos ūkis. Žinoma, ne dešimčių tūkstančių hektarų.
„Menamų Kremliaus agentų įvardijimo taktika“. Vieną kitą sąmokslėlį (kovo 12, sausio 13) išties yra tekę įvardyti be pagyrimo. Prokurorai pridengė, tai jų baras. Tačiau kas ir dabar troliškai ironizuoja dėl agentūrų ir taikiosios Rusijos tik numanomos grėsmės, tas iš tiesų veikia kryptingai. Ne žadina, o migdo.
„Vėliau Lietuva buvo suskaldyta į tikrus patriotus ir įtartinus“. Tai ypač ryšku žemės klausimu – ar grąžinti, kas neteisėtai atimta? Sąjūdis – taip, grąžinti. LKP (ir AMB, deja) – negrąžinti, palikti kolūkius ir tarūkius. Ar Karbauskiai už seno tipo kolūkius, ar už naujo? – reali diskusija vyksta dabar. O Songaila? Būtų šiek tiek aiškiau, kas kur stovi.
V. Landsbergis „ekskomunikuoja“ kai kuriuos veikėjus… Na, Lietuvos Sąjūdis nėra bažnyčia, nei pagonių, nei krikščionių. Nepatenkintieji savaime tampa atskalūnais (pradedant Vytautu Petkevičium), o jei Gintarui patinka bažnytinis žodis – patys ekskomunikuojasi. Laikomi pasitraukusiais iš Sąjūdžio. Paprasta.
Jūs, Vytautai Landsbergi, savinatės visą Sąjūdį!.. – Tokios nuosavybės nesu niekur deklaravęs, nerašykit skundų valdžiai. O savintis pusę? Ketvirtį? – Nėra savinimosi, nes tai ne daiktas. Idėja, viltis. Galbūt. Eilinis ateities forumas gal atrodys patrauklesnis.
Dabar „Sąjūdžio tikslai ir vertybės metami į šiukšlyną kartu su Lietuvos ateitimi“. Taip atrodo buvusiam sąjūdininkui. Visai būtų tikę toliau dalyvauti Sąjūdyje ir ginti jo vertybes, pavyzdžiui, europinę demokratiją. Tačiau galima agituoti už antieuropinį (Europos sutarties nutraukimo) referendumą, nors Lietuvos Sąjūdis 2014 m. pasisakė prieš tokią agitaciją. Turime likti ES, o referendumininkai tegu nemulkina žmonių. Arba Europa, arba Eurazija.
Sąjūdis surengė suvažiavimą bažnyčioje. Tuo pat metu, kaip senoji iniciatyvinė grupė – minėjimą MA salėje. Abi organizacijos – Sąjūdis ir „Pro patria“ orientavosi į steigimo datą. Surengti suvažiavimą MA salėje Lietuvos Sąjūdžiui sutrukdė pati Lietuvos Mokslų Akademija. Sąjūdžiui – negalima. Po to iniciatyvinės grupės nariams pasirodė galima.
Kadangi Sąjūdis rado erdvę ir surengė jubiliejinį suvažiavimą Pranciškonų konventualų bažnyčioje kaip salėje, ten dalyvavau, kalbėjau. G. Songaila nedalyvavo. Kodėl? Būtų geriau orientavęsis, gal ką naudinga pasakytų. Vis dėlto veteranas.
G. Songailos tekste yra pokalbių su savim ir sapnų, apie kuriuos nesiimu spėlioti: kur neva solidarizuojuosi su nelemtaisiais Užkalniu ir Tapinu? Ar pats gerb. Songaila neužklydo į mitingą dėl drg. Basčio išteisinimo? O kas ta ragana, kuri man, Songailos žiniomis, kažką „lašina į ausį“? Čia pavardė itin praverstų, nes pats neįžvelgiu.
Bet jau toks lygmuo.
„Dešimtmečiais nebuvo žengta jokių žingsnių dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės“. Buvo žengta nemaža žingsnių, Gintarai, bet dėl kai kurių (įsileidžiant JAV kompaniją kaip dalininkę) labai pyko kolega A. Juozaitis. Net plytą atsiuntė – tą jau minėjau. Gal dėl „Lukoilo“ nebūtų taip pykęs. Užtat mūsų buvo stabdomi BRELL spąstai (V. Landsbergis, I. Degutienė), kol R. Paksas vis tiek mus – Lietuvą – ten įkišo. Į posovietinę daugiašalę struktūrą, nors tai draudė Konstitucija.
Gintaras Songaila nesiorientuoja įvykiuose, by pavaryti.
Verčiau paragintų dabartinę Vyriausybę greičiau atsikirsti nuo BRELL.
Skaitytojams linkiu sėkmės.