Gerbiamas Algirdai,
iš papratimo dar noriu vadinti vardu. Su bendražygiais visuomet taip kalbėdavau.
Matau skleidžiamą susirūpinimą galimais sklypų pirkėjais iš užsienio, todėl yra siūloma surišti savininkus-pardavėjus. Tam pakaktų įstatyminių priemonių ir nelaužant Konstitucijos. Aš rūpinuosi kitu pavojum – Lietuvos izoliacija nuo Vakarų skiepijant palankumą bei atsidavimą Rytams. Atsigulti po skitais.
O dabar konkretybės dėl Algirdo laiško, jei nori, Vytautui.
Su daug kuo galiu sutikti. Antai, kad sudegus šiaudų liepsnai „šalin ūkininkus užsieniečius!“, tikriausiai liks apsinuoginę avantiūristai, „slapti kenkėjai ir svetimų idėjų statytiniai“. Čia tik cituoju Algirdą Patacką. Jis taip įžvelgia. O kas dar bus likę mūsų svajotos nepriklausomos europietiškos (vis dėlto ne eur-azijatiškos) Lietuvos pelenuose?
Istorijoje būna visokeriopų įdomybių. papildykim kits kitą. Dar prieš Liubliną ir Trečiąjį Statutą, kuriuo bene norėta apsaugoti LDK priklausiusias ukrainiečių žemes, kad jų pernelyg nesupirktų maskvėnai ir lenkai, turėjom Gediminą. Šviesusis lietuvių ir rusėnų karalius kvietėsi normalius užsieniečius vokiečius į Lietuvą, davinėjo jiems žemių naudmenų be mokesčių, vėliau ir į nuosavybę. Gyvenkite, arkite, mokykimės vieni iš kitų. Miestuose, kaip antai sostinėj Vilniuje, pastatė užsieniečiams bažnyčių. Manau, jis nebuvo nei kvailas, nei išdavikas. O jeigu kas įžeistų karaliaus atsikviestą svetimšalį, tai būtų tolygu įžeisti patį karalių. Toks buvo Gedimino įstatymas – vykdytinas be juokų.
Marius Katiliškis ir kiti vadinami „nužemintieji“, iš kurių smurtu atėmė tėvynę, kad nebesugrįžtų nei iš Sibirų, nei iš Amerikų, tai ne dabartinė ekonominė emigracija ir tėvų kapų praradimas – jei kam tai priimtina – savo noru. Kur tariamų „žemės gynėjų“ šūksniai: neišvažiuokit! Kurkit šeimas, užpildykit mokyklas! – Tyla.
Gal jeigu išvažiuoja parduodami nugriautiną tėviškę Tautos latifundininkams, tai dramos nėra? Aš manau, kad yra. Bene didesnė, nes anų tremtinių žemė likdavo jų širdyse. O dar atsimenu laisvės kovotoją – Kolymos katorgininką, kuris grįžęs galų gale į Lietuvą sakė besikabinėjantiems kagėbistams: „atstokit, nevežkit manęs dar sykį ten, o į Ameriką aš pats nevažiuosiu“.
Nereikia primesti man, ko nesu sakęs. Net Julius Panka šiek tiek atsiprašė dėl savo neteisingo riktelėjimo. O kodėl pseudoideologinių mistifikacijų maišalynėje kyšteli „tautinis socializmas“ ar jaunimo mokymąsi neigiantys „pagonys“, vertėtų visiem pasidomėti, tad ir Algirdui. Beje, ar ne Pankos vedami vaikinai pagal užsakymą surikdavo „Juden raus!“ o vadai jų neužčiaupdavo, nesutvarkydavo? Su Hitleriu tiek bėdos, kad jis savo diktatūrines galias pasidarė tyrosios tautos referendumais, apžavėtiems vokiečiams rėkiant „Heil“ ir balsuojant už bet ką. Neveltui Vokietija yra pasimokius – jokių referendumų.
Dabar P. Šliužas, atrodo, jau afišuoja savo naują konstituciją kažkokiai „Lietuvai-2“, „Trečiajai Respublikai“ (čia paksininkų vizija – šalin Antrąją Respubliką!) ar tiesiog laisvūnų bendruomenės tvarkomai šaliai. Siūlau pasidomėti tuo projektu, Algirdai, jis atsirado prieš metus kartu su referendumu.
Ten jau nebėra švento žodžio Tauta. Bus kažkas, ką valdys tūli „Laisvi, išsilavinę ir atsakingi žmonės“, o kurie dar nelaisvi (nuo prietarų), netinkamai išsilavinę ir nesiimantys atsakomybės, regis, tie bus padėti į jiems deramą vietą. Laisvūnai valdys savo prigimtinių teisių viską valdyti pagrindu. Gerai apsisvaiginus šūkiais, tai pranoksta patį Adolfą. Vienas ultraliberalus filosofas, jaunimo auklėtojas, siūlo nesutinkančius iš karto statyti prie sienos, ir jis pats šaudysiąs.
Beje, P. Šliužo konstituciją galima būtų greit stumti pirmyn įteisinus 100 000 parašų kvotą. Ir „konstitucijoje“ ta kvota jau įrašyta greta su principu, kad referendumas – pagrindinis valdymo organas, o kiekvieno referendumo sprendimas automatiškai įtraukiamas į konstituciją. Istorikai, patikrinkit Adolfo konstitucinius kelius.
Sąjūdžio veteranas Patackas kažkodėl feisbukiškai negražiai pravardžiuoja disidentą Andrių Tučkų, buvusį Antano Terlecko bendražygį ir Vyčio kryžiaus ordininką; o savo ruožtu pripažįsta, kad šalia būsimo politiko Juliaus Pankos šmėkšo figūros, su kuriomis jis, Algirdas, į žvalgybą neitų. Bet Panka eina, tad gal nebuvo kam jo perspėti?
Todėl aš neieškau laikraštienos pasakų (Algirdo žodžiai) nei apie save, nei apie kitus, tiesiog žiūriu, kas ką daro. Ano asmens darbai pavojingi Lietuvai, kokios mes su Algirdu norėjom. Linkiu geriau įsižiūrėti, gal ir perspėti gerą žmogų, jei ne per vėlu.