lzinios.lt
Be komentarų.
Europą žadina šaižūs Kremliaus kurantų garsai. Ji galų gale bunda iš prorusiško iliuzionizmo. Buvusiųjų carinės ir stalininės imperijos tautų nepriklausomybė ir europinė kryptis – vienareikšmiškai į Europos Sąjungą – paskatino Kremlių juolab atsiskleisti visa grožybe, nebesislapstyti.
Senosioms valdoms išlaikyti satelitiniame pavaldume naudojamos ir ekonominės, ir korupcinės, ir karinės priemonės. Antai atsikariavo gabalus Gruzijos. Itin daug investuojama į (dez)informacines smegenų plovyklas.
Tai likiminis egzaminas šešioms bendrosios kaimynystės šalims: Europa ar Eurazija?
Lygia greta anoms agresijoms eina strategiškai parengtas informacinis ardomasis karas jau paskelbtas euroatlantiniam aljansui ir Europos Sąjungai, kurie įkūnija demokratijų vienybę prieš nedemokratijas. Todėl nedemokratijos jų taip nekenčia – natūralu.
ES, pavertusi savo telkiamą Europą taikos (nekariavimo) ir teisinio ekonominio bendrabūvio erdve, turi ir neabejotinų išlepimo ydų bei silpnybių, praradinėja tapatybę. Šios negerovės taisytinos, reikia ten būti. Rusijai – priešingai, tai maistas niekinti ir smerkti ES, aršinti savo antieuropinį propagandinį karą, kad rytinės kandidatės į ES nebūtų viduje vieningos. Tesvyruoja… Jos skelbiamos kandidatėmis į Euraziją ir prievartaujamos, įskaitant papirkimus, ten atsidurti. Kitaip – Rusija pyks, visiems atsirūgs.
Tas pat įtaigojama Lietuvai. Ji lyg Europos Sąjungoje, bet dar nežinia ko kandidatė. Užmirškit, lietuviai, kokia buvo carų Rusija ir Stalino sovietija – abi žiaurios užkariautiesiems, – tad šalin jūsų neužmirštuoles, žiūrėkit apspangę į galimai šviesią Kremliaus satelito ateitį ir dabartinius liaudies linksmintojus. Svarbiausia, neerzinkit šeimininko ir mokėkit už dujas dvigubai, nes gali užkelti trigubai. O štai iš Vakarų visada ėjęs blogis ir išnaudojimas. Dabar dar gėjai ir neaiškios šeimos. Gerai, kad prieš tuos baubus kovoja Gražulis ir Putinas. Jų politika, vyrai, mums artima.
Beje, tėvas ir mokytojas Stalinas pusšimtį metų skiepijo, kad Vakarai amžinai supuvę, o štai jo raudonoji tironija – viso pasaulio proletariato laiminga tėvynė. Belieka išvaduoti likusią pasaulio dalį. Tą virusą Putinas nūnai ir gaivina. Pusėtinai pasiduodam.
Nesupykit už pasakymą, kaip tuos dalykus matau: Lietuvos euroskeptikai sąmoningai ar nesąmoningai lošia Putino pulką-preferansą. Nusigręžimą nuo Europos (sakiau jums, pribaltai, ten eidami suklydote!), tad slaptą meilę senajai šeimininkei, neva maitintojai.
„Iš kur begausim duonelės“, – visai neseniai dar vaitojo kažkuris iš SSRS baudžiauninkų, o juk Lietuvos Seimo narys.
O kas ta Europos Sąjunga? Ji garantuoja valstybių narių piliečių teises laisvai keliauti ir bet kur ES gyventi, turėti verslą ir nuosavybę bendroje tarpusavy atviroje ES erdvėje. Tai patrauklu, todėl Eurazijai negerai. Ji mano, kad vyksta varžybos.
Padėtį vertėtų geopolitiškai suvokti net Jungtinei Karalystei. Britų valdžios pastarasis nepasitenkinimas dėl pernelyg didelio visokių lietuvių ir lenkų antplūdžio su socialinių išmokų našta jų naujajai arba laikinajai tėvynei, tai papildomi degalai į seną antibriuselinį Londono lauželį. Gal išeiti mums, damos ir džentelmenai, iš Europos Sąjungos klubo?
Britai net galėtų leisti sau tokius žaismus, sėdėdami už Lamanšo stiprūs kariškai ir politiškai. Lietuvai, geopolitiškai ir strategiškai suspaustai putinijos replių, tai būtų savižudybė.
Jokie susijaudinimai dėl pseudopatriotinių šūkių prieš europinę žemės rinką ir pasidavimai gudraujančioms manipuliacijoms nepateisintų Lietuvos maišto prieš tautų bendriją, kuriai ką tik sėkmingai pirmininkavome.
Krizės metu skambėjo paskubom nukaltas federalistinis vaisto pavadinimas: „daugiau Europos!“.
Tai kėlė tolesnį klausimą: daugiau, bet kokios? Šiandien pradedanti pirmininkavimą Graikija, ką tik dėl savo klaidų vos neiškritusi iš euro ir net Sąjungos erdvės, ministro pirmininko lūpomis Strasbūre sako aiškiau: „daugiau ir geresnės Europos“. Geresnės reikia. Konkretus žingsnis ES jau daromas, yra Bankų sąjunga. Daugiau kontrolės? Taip, bankams spekuliantams. Ar tai bloga piliečiams? Gal tokiems bankams nepatiks, ir jie kovos už spekuliacijų nepriklausomybę. Kairysis sparnas griežtai pasisako prieš Bankų sąjungą. Vladimiras Putinas stebi pro tvoros plyšį.
Aršus posovietinių kortų ir estradinių dadu-ledų mėtymas vėl stumia Lietuvą, jos gyventojus izoliuotis kultūriškai ir politiškai nuo Europos, tad atsidurti ant Eurazijos mauryno krašto. Grėsmingiausias susirėmimas „už Europą – prieš Europą“ atslinko nūnai ardantis dėl Pranciškaus Šliužo koordinuojamo naujo referendumo. Jis vėl apgaulingai rodomas, neva tik dėl žemės pardavimo išimtinai Lietuvos, jokiu būdu ne Latvijos ar Ispanijos piliečiams, nors patys Latvijoje mielai nusiperkam. (Ot, būsim gudrūs ir nedori leišiai! Jų žemę pirksim, o jiems pirkti neleisim!) Iš tikrųjų ten prikišta, į tą referendumą, ne tik Europos sutarties sulaužymas, bet ir dar keliolika paralyžiuojančių spąstų. Lyg dar negana atsilikę nuo estų, jau ir latvių, savais kiemais klampojam.
Visiška demagogija ir klaidinimas – lyginti referenduminės įtampos kėlimą Lietuvoje su padėtimi Ukrainoje. Ten pažangioji visuomenės dalis, pavadinkim, Maidanas – už Europą ir Europos Sąjungą. Retrogradiškieji oligarchai ir Vladimiro Janukovičiaus klanas – už senąją korupciją ir sąstingį. Tai Putino pulka.
Lietuvoje padėtis priešinga. Pagrindinės politinės partijos ir Prezidentė – už tęstinę vakarietišką, pavadinkim, Kovo 11-osios kryptį. Populistai populiukai nuo raudonųjų paleckininkų iki trumparegių (turbūt) tautininkų – prieš Europą ir Europos Sąjungą. Tai atžagareiviška kryptis, vėl Putino pulka. Sąmoninga ar nesąmoninga tokia svaigstančių lietuvių veikla, jam tai vienodai „rodo“. Kartu žygiuojantys Paleckis ir Panka – ko geriau bereikia. Kur dingo politikas Murza? Bet visa tai būtų niekai, jei ne daugelio nuoširdžių žmonių angažavimasis.
Čia man ir sako: ar nematei, kokie parašai lydi tekstą, reikalaujantį šventos referendumo teisės – nors į bedugnę?
Mačiau ir tuos garbingus 25 parašus, ir pūstos retorikos tekstą, kurio vienuolikoje sakinių aštuoniskart įterptas užburiąs žodis Tauta, būtinai didžiąja raide. Perdozavimas. Kažin, ar pasirašantieji įdėmiai skaitė ir ar patys taip rašytų. Tikriausiai rašomasi už idėją – neleisti parduoti žemės Europos užsieniečiui. UABui, kurio akcininkai nors iš Senegalo – labai prašom, tik suspėkit. Pranešama, kad jau gruodžio mėnesį vyko didžiulis šventosios žemės pardavimas nežinia kam. Gaištame laiką patriotinėms aistroms, užuot nedelsiamai priėmę, pavyzdžiui, Žemės fondo viešumo įstatymą. Spekuliantams jis nepatiktų, esamoji padėtis iškiltų į viešumą, todėl geriau yra nukreipiantis dėmesį triukšmas.
Gal dar „visuomenei“ pavyks užkirsti kelią bendruomeninės reikšmės iškasenų (molio, žvyro) naudojimui be specialaus referendumo, nes tiksluose taip įrašyta – tik referendumu! Gal pavyks ir atsiverti palengvintų referendumų azartiniam kazino bet kuriuo klausimu.
Negausim toj košėj nė separuotos tėvynės, ne tik Europos kelio, užtat vyks „Vikondos“ balsuotojų permanentinės vaišės.
Dvidešimt penki. Ne avantiūristai (beveik visi). Ne agentūra. Ne Paleckis su Panka, tie apdairiai palikti šešėlyje. Tad jeigu 25 rimti žmonės prisiima atsakomybę už pasekmes, man lengviau. Galų gale, perspėjau. Nebalsuosiu. Išsikasiu kibirą molio pažeisdamas Tautos valią po p. Šliužo referendumo, kad būčiau teisiamas.
Ryškėja generalinis tautos pasirinkimas.
Europą mesti ar taisyti?
O Lietuvą – mesti ar taisyti?
Savižudybių madai privalome priešintis visuose lygmenyse. Galų gale, nors Dievas nepritaria, bet pavargęs Europos žmogus turi tokią liūdną teisę. Turbūt ir tauta, pasakys kai kurie filosofai.