Nedažnai sutinku su S. Skvernelio kalbom, bet šį sykį, ko gero, būtent tas atvejis, kai jis pasakė teisybę. Girdamas „valstiečių“ kandidatu į Vilniaus merus tapusį ūkio ministrą Virginijų Sinkevičių, jis pavadino jo karjerą „lietuviško jaunimo svajonės išsipildymo pavyzdžiu“ ir ta proga įgėlė konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui, kurio tapimas partijos pirmininku esąs nepotizmo pavyzdys.
Perskaitęs šį sugretinimą, staiga prisiminiau, kad kažkada ir aš apie tai rašiau – dar tuomet, kai G. Landsbergis tapo partijos pirmininku. Tačiau nutiko bjaurus ir netikėtas dalykas: populiarus žurnalas „Savaitė“, pats paprašęs mane apie tai parašyti kelis sakinius, staiga išsigando ir mano nuomonės neišspausdino.
Todėl su malonumu skelbiu tai, ką parašiau dar 2015 metų birželį.
Štai tas tekstas:
„Konservatorių lyderio dilema būtų jų pačių reikalas, jei ne vienas „mažmožis“. Demokratinėse šalyse, kokia yra Lietuva, parlamento rinkimuose nugalėjusios partijos vadovas įprastai tampa premjeru. Seimo rinkimai – jau kitais metais, taigi, bent teoriškai neatmestina galimybė, kad Gabrielius Landsbergis, išrinktas TS/LKD pirmininku, jau kitų metų rudenį taptų ir Vyriausybės vadovu – su atitinkama patirtimi krašto valdyme.
Tačiau vadovavimas Vyriausybei ir šaliai – ne pats tinkamiausias būdas įgyti įgūdžiams, juo labiau kad dabar – ne revoliucijos metas. Tie įgūdžiai įgyjami ilgai ir kruopščiai dirbant ir tuo užsitarnaujant žmonių pasitikėjimą bei pagarbą – net jei tavo pavardė ir garsi.
Nesiimu spręsti, kodėl Gabrielius Landsbergis pasirinko kitą kelią, galiu pasakyti tik tiek, kad man jo pasirinkimas neimponuoja. Tai primena lipimą per galvas ir nesavikritišką naudojimąsi senelio įdirbiu. Daug ką pasako ir tai, kad jis, vos atėjęs į partiją, savo politinę karjerą pradėjo nuo šiltų ir itin gerai apmokamų pareigų Europos Parlamente. Manau, kad jau tada buvo į šalį nustumtas ne vienas partijai atsidavusiai dirbęs bendražygis. Kaip šios savybės atsilieps Lietuvai, jei jis ateityje taps vienu iš valstybės vadovų, palieku spręsti skaitytojams“.
POST SCRIPTUM. Šiandien prie to galėčiau pridurti, kad net L. Brežnevas savo sūnų įtaisė ne į partijos generalinius sekretorius, o „tik“ į užsienio prekybos ministro pavaduotojus. Panašiai pasielgė ir P. Griškevičius, savo sūnų pasodinęs į sveikatos apsaugos viceministro postą. Tačiau tai, kam nesiryždavo net tarybinė nomenklatūra, šiandien nesidrovėdami daro buvę Sąjūdžio lyderiai. O po to stebimės, kad žmonės iš čia bėga kaip nuo maro.