Tęsiame diskusiją apie birželio 27 d. Seimo patvirtintą Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso koncepciją (projektą skaitykite čia), pagal kurią bus renkami Respublikos Prezidentas, Seimo, savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento nariai.
Primename ir pirmąsias šio ciklo publikacijas: filosofo ir kultūrologo Vytauto Rubavičiaus komentarą „Rinkimų kodeksas – be realios savivaldos“ ir Seimo nario, Panevėžyje įkurto pilietinio judėjimo KARTU pirmininko Povilo Urbšio svarstymus „Politinėmis partijomis pasitikima tiek, kiek politinės partijos pasitiki rinkėjais“.
Apie šia koncepcija įtvirtinamas valdžios formavimo tendencijas šiandien kalbamės su Seimo nariu, „Drąsos kelio“ frakcijos atstovu Vytautu Matulevičiumi.
Praėjusią savaitę Seimas, daug nesvarstęs, be viešųjų klausymų patvirtino naująją Rinkimų kodekso koncepciją – artimiausių metų Lietuvos politinės sistemos kaitos gaires. Kaip Jūs jas vertinate?
Mane Rinkimų kodekso metmenys nuvylė. Nors rengėjai į kritiką atsako, kad tai yra tik koncepcija, bet ko ji verta, jeigu nenumato nė vienos papildomos pačių piliečių renkamos pareigybės? Pavyzdžiui, visuomenė jau seniai laukia tiesioginių seniūnų ar bent jau merų rinkimų, bet apie juos kodekse – nė žodžio. Tiksliau sakant, apie tai užsimenama, bet tik toje dalyje, kurioje kalbama apie Europos Sąjungos šalių rinkimų sistemas. Vadinasi, piliečiams tiesiogiai rinkti merus kitose valstybėse – galima, o Lietuvoje ir toliau – ne.
Aš kelčiau klausimą taip: ar po rengiamo Rinkimų kodekso priėmimo Lietuvoje demokratijos bus daugiau ar viskas liks taip, kaip buvo? Jei liks, kaip buvo, tuomet kam jį rengti, žaisti demokratiją ir žadinti lūkesčius, kurie vis tiek bus nuvilti?
Tiesa, koncepcija numato ir šiokių tokių naujovių, pavyzdžiui, siūloma įteisinti visuomeninius rinkimų komitetus. Tačiau, vos juos pasiūlius, buvo pradėtos kurti papildomos kliūtys, kurios apsunkintų tokių komitetų kūrimąsi – imtasi didinti steigėjų skaičių, keisti sąlygas, kuriomis rinkėjai galėtų patys kelti savo kandidatus savivaldos rinkimuose, ir panašiai.
Maža to, nuo dar negimusio Rinkimų kodekso žudymo buvo pereita ir prie kitų netikėtų sumanymų. Tarkime, praėjusią savaitę valdančioji socialdemokratų frakcija Seimui pateikė Politinių partijų įstatymo pataisą, kurią priėmus partijai įsiregistruoti būtinas steigėjų skaičius būtų padidintas nuo vieno iki trijų tūkstančių asmenų. Ko tokia pataisa siekiama, nesunku numanyti. Visų pirma, taip aukštai užkėlus kartelę, bus likviduotos visos mažosios partijos, nes jos neturi tiek daug narių. Tačiau svarbesnis antrasis tikslas – bus nepalyginamai sunkiau įsisteigti naujai politinei jėgai. Taigi, didžiosios parlamentinės partijos daugiau nebeturės su kiekvienais Seimo rinkimais vis atsirandančių konkurentų, kurie atiminėja balsus ir nuolat gadina nervus politikos senbuviams. Bus „ramiau“ ir rinkėjams, nes žmonės savo kandidatus galės rinktis tik iš tų partijų, kurios valdo šalį jau ne vieną dešimtmetį. Ar ši ramybė atitiks visuomenės interesus ir paskatins pažangą valstybėje, spręskite patys. Aš manau, kad tai yra kelias į politinės sistemos stagnaciją, o su ja – ir visos valstybės.
Būtent konkurencija politikoje yra priešnuodis nuo to, apie ką kalbame. Bet dabar daroma viskas, kad tos konkurencijos nebūtų. Prisimenate, kaip šalį valdančios partijos buvo įtvirtinusios savo monopolį kelti kandidatus savivaldybių rinkimuose? Prireikė Konstitucinio Teismo įsikišimo, kad šis monopolis būtų panaikintas. Pralaimėjo čia, bandoma atsigriebti kitur – šį sykį apsunkinant naujų partijų kūrimąsi. Išlikti valdžioje įmanoma ne tik darant gerus darbus, bet ir siaurinant potencialių konkurentų galimybes. Pastarasis variantas žavus tuo, kad net nereikalauja didesnių pastangų – užtenka turėti daugumą, dar pasiremti panašiai mąstančiais opozicijos atstovais, ir tikslas pasiektas. Bet šalį draskančios problemos nuo to neišnyksta.
Lietuvoje apskritai įsitvirtina imituojamos demokratijos modelis. Ir politika čia – jokia išimtis. Imituojama konkurencija versle, sakoma – laisva rinka, o tą rinką pasidaliję verslo magnatai. Imituojama net tokia su simuliacija, atrodytų, nesuderinama veikla, kaip kova už žmogaus teises. Viskuo pasirūpinta, pirmu smuiku čia griežia tie, kurie patys yra sistemos dalis. Štai neseniai man į rankas pakliuvo garsiojo Žmogaus teisių stebėjimo instituto veiklos apžvalgos brošiūra. Kaip manote, kas finansavo jos leidimą? Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kai tai pamačiau, man tapo aišku, kodėl „stebėtojai“ Garliavos įvykiuose įžvelgė vien tai, kas įtiko valdžiai.
Galėčiau pasakyti daugiau. Kol vieni vaikščiojo po Sąjūdžio mitingus, kiti tuo metu kruopščiai ruošėsi gyvenimui nepriklausomoje Lietuvos valstybėje – keitė apdarus, važiavo į kursus ir stažuotes Vakarų šalyse, o sugrįžę užiminėjo esmines nišas. Tie, kurie niekur nevyko, veikė čia – privatizavo turtą, kaupė resursus ir diegė imituojamos demokratijos modelį. Išskirtinis dėmesys buvo skiriamas teisminės valdžios paėmimui, nes ši nėra renkama, taigi, niekam neatskaitinga, bet užtat jos žodis – galutinis ir neskundžiamas. Tie, kurie dirbo KGB etatiniais, apsiribojo kukliomis advokatų pareigybėmis. Šiandien mes jau regime šios kruopščios ilgametės veiklos rezultatus. Žvelgiame į savo valstybę ir nesuvokiame, kodėl joje taip daug kas klostosi ne taip, negu galėtų ir turėtų būti. Tiesiog žmonės pralaimėjo kovą už savo valstybę.
Tačiau viską gali pakeisti iniciatyva, kylanti iš tautos gelmių. Todėl jos ir bijomasi. Todėl ir siekiama apriboti piliečių galimybes lemti tolimesnį savo valstybės likimą.
Kalbėjosi Ramutė Bingelienė