Švenčiame mus per anksti palikusio R. Ozolo 80-ečio jubiliejų. Straipsnis nuorodoje – puiki Jo gyvenimo ir Lietuvai nuveiktų darbų apžvalga.
Jis taip ir išėjo būdamas daugelio nesuprastas ir neįvertintas. Laimė, pamažu pradedame suvokti, ką praradome. Bet reikės žengti dar vieną žingsnį – suprasti ir įsisąmoninti šito neįvertinimo kainą Lietuvai, tai yra mums patiems. Ji iš tiesų milžiniška. Sąjūdis siekė Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau jos prasmė buvo suvokiama skirtingai. Todėl išsiskyrė dvi pagrindinės sąjūdininkų stovyklos. Pirmoji norėjo ištrūkti iš TSRS tik tam, kad galėtų ieškoti naujo šeimininko. Antroji svajojo, kad Lietuva išsilaisvintų visam laikui – taptų iš tiesų nepriklausoma ir savarankiška valstybe. Ne kieno nors provincija ir ekonominiu priedėliu. R. Ozolas buvo šios stovyklos idėjinis vadovas ir vėliavnešys.
Deja, prieš tris dešimtmečius Jis pralaimėjo. Todėl Lietuva šiandien nėra ta Kovo 11-osios Respublika, apie kurią svajota ir dėl kurios kovota. Tačiau R. Ozolo susikurta ir iki galo ginta Lietuvos vizija ne tik nemirė, bet išlaikė istorijos išbandymą. Jo idėjos atgyja, sklinda, o jų žadinama Tauta bunda. Tai duoda pagrindo viltingai klausti: o gal antras kartas nemeluos? Gal Lietuva pagaliau išgirs R. Ozolą: atsikvošės, sugrįš į save ir taps savimi – kokia ji gali ir turi būti?
