Galima tik apgailestauti, kad dauguma Kovo 11-osios Akto signatarų pasirodė esą visiškai abejingi juos išrinkusios Tautos likimui. Jeigu jie būtų panaudoję tą dieną įgytą statusą ir autoritetą šalies labui, principingai ir drąsiai kalbėję apie jų pačių balsais atkurtos valstybės klystkelius ir skaudulius, Lietuvos likimas galėjo susiklostyti kiek kitaip. Vieni – visiškai pararadę sąžinę ir padorumą – puikuojasi išsivaikščiojančią ir nykstančią Lietuvą „pastatę ant gerų bėgių”, kiti tiesiog prisitaikėliškai tyli. Tik keli ar keliolika – iš tikrųjų menkutė saujelė – atvirai ir drąsiai kalba.
V. Povilionis – vienas iš jų. Paskaičius jo mintis tampa akivaizdu, kuo skyrėsi dėl Lietuvos laisvės ir išlikimo grūmęsi sąjūdininkai nuo prisiplakėlių, kurie – jeigu nebūtų paskeitusi politinė konjunktūra – šiandien būtų pirmose „šviesaus komunistinio rytojaus” statytojų gretose. O šiam dar iki Sąjūdžio kovojusiam už Lietuvą signatarui ir šiandien rūpi, kokia bus Lietuvos ateitis.
