Nacionalinio susivienijimo bendražygis, tik ką išrinktas Vilniaus Tarybos nariu A. Stankūnas ir vėl rašo apie didžiausius Lietuvos skaudulius. Šį kartą ne elektros kainų, bet gal net svarbesniu –besipučiančių bankų viršpelnių klausimu. Ir vėl žvelgia giliau – į pačią reikalo esmę.
Ją supratus savaime kyla atsiminimai apie tarpukarį ir to meto aktualijas, šiandien gal neįprastai skambančias, bet tobulai tinkančias situacijai suvokti. 1930 m. sudaryta sutartimi švedai, tiksliau – Švedų degtukų trestas (ŠDT) 35 metams įgijo degtukų gamybos ir prekybos monopolį. Lietuvos degtukų pramonė tapo tiesiog ŠDT dalimi. Degtukai buvo tokie brangūs, kad buvo taupomi degtuką skaldant į kelias dalis. Šia sutartimi buvo pačioje užuomazgoje užgniaužtos galimybės miškų turtingoje Lietuvoje plėtoti nacionalinę degtukų pramonę. Tai paprastai vadinama ekonominiu kolonializmu. Ši istorija – konkretus ir kartu tipiškas tokio kolonializmo atvejis ir pavyzdys.
Ji kartojasi: Lietuva neturi nacionalinės bankininkystės. Simboline jos mirties data turbūt laikytina 2011 metų lapkričio 16-oji, kai Lietuvos vyriausybė nacionalizavo „Snoro“ banko akcijas. Pagrindiniai šio sprendimo iniciatoriai ir įgyvendintojai buvo tuometinė LR Prezidentė D. Grybauskaitė, ministras pirmininkas A. Kubilius ir Finansų ministrė I. Šimonytė. Turbūt negreitai bus praskleistos Snoro likvidavimą gaubiančios paslaptys. Bet svarbu ir pakanka prisiminti viena: būta siūlymų nacionalizuoto banko turtą panaudoti lietuviškam bankui steigti. Šis pasiūlymas buvo kategoriškai atmestas net nesvarsčius.
Šitaip išnykus paskutiniam didesniam konkurentui skandinaviški bankai užvaldė ir tarpusavyje pasidalino šalies bankų rinką. Lietuviško kapitalo turintys išlikę bankeliai šalia jų atrodo kaip prekybos kioskeliai didžiųjų prekybos centrų paunksmėje. Išnykus lietuviškos bankininkystės sektoriui didieji užsienio bankai tapo ir tebėra praktiškai visagaliai.
Būtent jų atstovai „konsultavo“ A. Kubiliaus vyriausybę dėl „naktinių reformų“, po kurių Lietuva prarado galbūt daugiausiai gyventojų per visą savo istoriją. Pavyzdžiui, daugybę jaunų žmonių išvariusi iš šalies „krepšelinė“ aukštojo mokslo finansavimo reforma pirmiausia buvo skirta dirbtinai sukurti kuo gausesnį bankams įsiskolinusių studentų sluoksnį.
Būta laikotarpio, kai daugiamilijoninius pelnus gaudavę užsienio bankai Lietuvoje praktiškai nemokėjo jokių mokesčių.
Jiems buvo leista kaip tinkamiems elgtis su šalies piliečiais kaip nevertais dėmesio čiabuviais, nes Lietuvos bankas, matydamas be perstojo keliamus paslaugų įkainius ir kitas bankų veiklos „optimizavimo“ priemones, nuolankiai tylėjo it žuvis vandenyje.
Dešimtmečiais niekam neužkliūva tai, kad svarbiausius Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo klausimus viešojoje erdvėje daugiausia komentuoja ne šalies ekonominiai ir socialiniai mokslininkai. Tai daro užsienio bankų vyriausieji ekonomistai arba kiti ekspertai, veikiantys kaip atstovai viešiesiems ryšiams. Neišvengiama ir natūralu, kad į Lietuvos ir tarptautinę ekonominę padėtį jie žvelgia iš savo varpinės, tai yra vertina ir komentuoja ją ne per mūsų valstybės ir jos gyventojų, bet pirmiausia per savųjų bankų intereso prizmę.
Lietuvoje gaunamas milijardinis metinis pelnas išplaukia į užsienį, o Lietuvai lieka trupiniai.
Ir, kaip matome, net jeigu tas pelnas išsipučia iki kosminių aukštumų, jį sunešusiai šaliai nenorima skirti nei vieno papildomo trupinio. Maža to, Lietuva yra atvirai šantažuojama ir bauginama. Jos valdžia pasimetusi ir nerišliai veblena – tipiškas ne politiškai suverenios valstybės, bet tik kaip ekonominės kolonijos administracija kalbančios ir veikiančios „valdžios“ pavyzdys.
Bankų viršpelniai – būtent viršpelniai, nes nepagrįsti jokia pridėtine verte, o tik palankiai susiklosčiusia oligopoline situacija – valstybės statuso ir galios atspindys. Nesugebanti jų protingai savo šalies ir jos piliečių labui nukreipti valstybė ne tik atrodo, bet iš tiesų yra neįgali, o jos valdžia – apgailėtinai komiška.