Aidanas Praleika | alfa.lt
Tarpjūrio aljanso, pasaulyje žinomo kaip Intermarium, idėja sena. Pirmą kartą ją pasiūlė Lenkijos vadovas Jozefas Pilsudskis, siekęs sukurti galingą atsvarą bolševikinei Rusijai ir Vokietijai.
Sumanymas nesulaukė kitų valstybių ir net daugelio lenkų pritarimo ir nebuvo įgyvendintas. Gana netikėtai Tarpjūrio idėją šiais metais iš užmaršties iškėlė Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas. Jo nuomone, Rusijos agresijos akivaizdoje būtų prasminga Vidurio ir Rytų Europoje sukurti naują aljansą, kurį sudarytų Baltijos šalys, Lenkija ir Ukraina.
B. Johnsono pasiūlymas gana populiarus Ukrainoje, tačiau likusioje Europoje nevertinamas rimtai. Filosofo, partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininko Vytauto Radžvilo nuomone, Tarpjūrio projektas nuvertinamas visiškai be reikalo, nes jis tikrai bus įgyvendintas. Tai – išlikimo klausimas mūsų regiono valstybėms.
Kaip vertinate Tarpjūrio aljanso kūrimo idėją?
Manau, kad tai dėsningas pasiūlymas, kurio negalima vertinti iš trumpalaikės konjunktūrinės pozicijos. Jis kyla iš naujos pasaulio geopolitinės konfigūracijos perspektyvos. Sena idėja vėl tapo aktuali, nes keičiasi pasaulio geopolitinė tvarka.
Ar ne keista, kad tarpukario Lenkijos idėją atgaivino britai?
B. Johnsonas nekartoja J. Pilsudskio sumanymų. Dabartinė britų perspektyva yra nepalyginamai platesnė. J. Pilsudskis Tarpjūrį pirmiausia įsivaizdavo kaip sanitarinį kordoną, neleidžiantį bolševikinei revoliucijai plisti į Vakarus. B. Johnsono siūlymas iš esmės atspindi siekį suformuoti naują geopolitinę tvarką. XXI a. atgimsta anglosaksų pasaulio ir žemyninės Eurazijos vizija. Būtų naivu manyti, kad pokyčiai, kurie prasidėjo su „Brexitu“, yra tiesiog klaidų ir nesusipratimų virtinė.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Tarpjūris skiria Vakarų Europą ir Rytų pasaulį, kuriam atstovauja Rusija. Nereikia pamiršti, kad Sovietų Sąjunga, o ir Rusija teritoriškai labai sutampa su kadaise buvusia Mongolų Imperija. Tarpjūris – Lenkijos Karalystė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika, Jogailaičių Europa – iš tiesų buvo barjeras, saugojęs Europą iš pradžių nuo mongolų, o vėliau Maskvos. Tačiau šis barjeras XVIII a. pabaigoje buvo sunaikintas. Tuo metu atrodė, kad Tarpjūris nereikalingas, tačiau jau po šimtmečio pasirodė, kad tai netiesa. Deja, barjeras ir vėl neišsilaikė – jį sugriovė Vokietijos ir SSSR sąjunga.
Pastarąjį faktą būtina prisiminti ir šiandieniniame kontekste. Nepaisant deklaruojamos įtampos santykiuose tarp Vakarų Europos (pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos) ir Rusijos, egzistuoja galinga šių galios centrų tarpusavio trauka.
Mūsų regionui vėl skirtas barjero vaidmuo?
Vidurio ir Rytų Europa yra tarpinė zona tarp mano minėtų galios centrų. Šio regiono svarba keitėsi istorijos eigoje. Kadaise Jogailaičių Europa buvo nepaprastai galingas Europos politikos veiksnys. Vėliau jis sunyko, o šiandien jis vėl svarbus, nes susiklostė padėtis, kurią dar XIX a. pabaigoje pranašavo didieji Vakarų Europos mąstytojai. Tarkime, Friedrichas Nietzsche teigė, kad sustiprėjusi Rusija įgis tokią galią, kad jos spaudimo neišlaikys nei Vokietija, nei likusi Europa. Jis prognozavo, kad Europa pateks į Rusijos įtakos sferą, o išsilaikys tik Anglija, suartėsianti su JAV, bet sumokėsianti už tai didelę kainą. Ši pranašystė išsipildė ne pažodžiui, tačiau Ukrainos karas atskleidė, kad Vakarų Europa, pirmiausia didžiosios valstybės, mėgino suartėti su Rusija ir šių pastangų padarinius šiandien aiškiai matome.
Baikime svaidytis skambiomis frazėmis apie Europos vienybę ir europines vertybes – už skambių frazių slepiasi visai kitokia ekonominė, socialinė, politinė ir geopolitinė tikrovė.
Ar tai reiškia, kad, ėmus realizuoti kol kas hipotetinį Tarpjūrio projektą, Berlynas ir galbūt Briuselis mėgintų jį stabdyti?
Analizuojant geopolitiką, labai svarbu užčiuopti ateitį, naujos tikrovės kontūrus. Nesutinku, kad Tarpjūris – tik hipotezė. Jis jau kuriasi ir tai lemia istoriniai dabartinės epochos įvykiai. Besiformuojant naujam geopolitiniam galios centrui, atsiranda įtampos ir konfliktų, o kai kada žlunga senieji galios centrai. Naujos įtampos išryškėjo Ukrainos karo metu – matome, kad realiai Ukrainą Europoje remia Jungtinė Karalystė kartu su Vidurio Europa, nors Vengrija šiame kontekste – atskira kalba. Iš kitos pusės matome tokių valstybių kaip Vokietija, Prancūzija ir Italija elgesį. Suprantu, kad tokius dalykus sunku išsakyti atvirai, bet turime pripažinti, kad pagrįstai galime manyti, kad šių valstybių saitai su Rusija yra daug tvirtesni, nei teigiama.
Vargu ar tai lemia vien Rusijos gebėjimas papirkti įtakingus Europos politikus. Už šio bendradarbiavimo, kurio nenorima atsisakyti, slypi fundamentalūs geopolitiniai interesai. Europos didvalstybių lyderiams sunku atsisakyti senos idėjos apie vieningą Euraziją nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Svajota sukurti galingą politinės ir karinės galios centrą, tapsiantį atsvara JAV ir Kinijai. Rusija yra labai svarbus šio darinio komponentas kaip žaliavų šaltinis.
Kalbėdamas apie Tarpjūrį, B. Johnsonas minėjo Lenkiją, Baltijos šalis ir Ukrainą. Tai – naujas anglosaksų sąjungininkų blokas? Kokios dar valstybės turėtų jungtis prie Tarpjūrio?
Visiškai logiška, kad B. Johnsonas pirmiausia paminėjo valstybes, labiausiai jaučiančias Rusijos grėsmę. Britai ir amerikiečiai suvokia, kad ES yra jų konkurentė, o Vidurio Europos šalys galėtų jiems tapti patikimomis sąjungininkėmis, galinčiomis atsverti tokias ambicijas kaip Emmanuelio Macrono siūloma Europos kariuomenė.
Kalbant apie tai, kokios valstybės turėtų jungtis prie Tarpjūrio, be Lenkijos ir Baltijos šalių, paminėtume visas Višegrado valstybes. Apibendrinant šiam aljansui priklausys visos ES narės, suvokiančios save kaip „antrojo greičio“ Europą. Apie tai nedrįstama kalbėti garsiai, bet šiandien turime kelti Rytų ir Vidurio Europos valstybių lygiavertiškumo ir lygiateisiškumo ES klausimą. Ukrainos karas šį klausimą tik aktualizavo – vargu ar be galo daug jėgų Ukrainos paramai skirianti Lenkija toliau klausysis gana abejotinų Briuselio priekaištų ir reikalavimų. Tam tikras „naujokių“ paklusnumas ilgą laiką buvo lemiamas ES ekonominės paramos. Nauja geopolitinė tikrovė kelia naujus klausimus ir „jaunosios“ ES valstybės ims kelti naujus reikalavimus.
ES gali subyrėti?
Tokia galimybė yra, tačiau nebūtinai. Viena, ką galime pasakyti užtikrintai, – sumanymas paversti ES centralizuotai valdoma federacija, Europos supervalstybe, iš esmės nebeįmanomas. Prieštaravimai ES viduje akivaizdūs. Kas yra bendro tarp besąlygiškai Ukrainą remiančios Lenkijos ir beveik atvirai prieš ją veikiančios Prancūzijos? Naujo galios centro formavimasis anksčiau ar vėliau šiuos skirtumus išryškins.
Daug ką lems Ukrainos karo baigtis, o tiksliau, kokia po šio karo bus Rusija. Jei karo eiga links Ukrainos naudai, matysime dar spartesnį Tarpjūrio formavimąsi. Beveik neabejoju, kad tuo pat metu senosios Europos didvalstybės puls desperatiškai gelbėti Rusijos nuo visiško geopolitinio ir karinio bankroto. Vakarų Europa mato poreikį išsaugoti Rusijos galią ir įtaką, o Vidurio ir Rytų Europa mato unikalią galimybę visiems laikams atsikratyti per amžius jaučiamo Rusijos grėsmės. Todėl Tarpjūris sugrįžta, įgaudamas naujas formas ir prasmes, o jo susikūrimas – neišvengiama būtinybė.
Jei Rusijos galia ir grėsmė išliks, naivu būtų manyti, kad Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos įvaizdis ir autoritetas išliks, kokie buvę. Vidurio ir Rytų Europa turės ieškoti savų būdų apsisaugoti nuo Rusijos. Tuo atveju, jei Rusija galutinai pralaimės, jos pačios viduje įvyks milžiniškų pokyčių. Vienas iš tikėtinų pokyčių – Islamo pasaulio įsiveržimas į šią erdvę, ir iš esmės atsikurtų situacija, kurioje mūsų šalys buvo prieš 900 metų.
Žodžiu, esu įsitikinęs, kad šiandien vyksta negrįžtami geopolitiniai pokyčiai ir vienokiu ar kitokiu pavidalu Tarpjūrio sąjunga tikrai atsiras.
Šioje situacijoje Lietuvos padėtis atrodo dvilypė – saugumo srityje seniai deklaruojame, kad kliaunamės anglosaksais, bet ekonomikos ir politikos plotmėje Vilnius visada siekė kuo geresnių santykių su Berlynu. Įsitrauksime į konfliktą, kurio taip uoliai vengėme?
Lengvais ir saugiais laikais galima vykdyti užsienio politiką, kurią galėtume pavadinti sėdėjimu ant dviejų kėdžių. Tačiau vykstant epochiniams lūžiams, o būtent tai dabar ir vyksta, patiriame egzistencinę grėsmę pačiam valstybės egzistavimui. Tenka aiškiai apsispręsti dėl prioritetų ir pasirinkti, kas mums svarbiausia.
Kalbant apie Lietuvą, galima sakyti, kad mes niekada ir neturėjome to, ką būtų galima pavadinti tikra užsienio politika. Kol skambėjo mūsų politikų šiaip jau teisingi žodžiai apie tai, kad Rusija yra blogis ir teroristinė valstybė, demonstravome visišką paklusnumą Angelos Merkel politikai. Daug triukšmavome, bet iš tiesų visiškai prisitaikėme prie Berlyno politikos. Tai davė politinės ir ekonominės naudos ir galėjo tęstis, jei nebūtų prasidėjęs Ukrainos karas. Ilgą laiką jautėmės visiškai saugia ES ir NATO erdvės dalimi ir tinkamai nereagavome į tokius ženklus kaip Sakartvelo karas ir net 2014 m. Rusijos agresija. Visomis išgalėmis siekėme prisitaikyti prie Berlyno ir Briuselio, o tuo pat metu nevengėme konfliktų su Lenkija ten, kur jų visai nereikėjo, ir lygiai taip pat nuolaidžiavome jai ten, kur nereikėjo.
Tai baigėsi. Lietuvos ateitis didele dalimi priklausys nuo to, ar akademiniuose ir politiniuose sluoksniuose atsiras žmonių, suprantančių, kad sąlyginės ramybės laikotarpis baigėsi. Paradigmos lūžio metu gyvybiškai svarbu atsisakyti mąstymo pagal nuvalkiotus štampus.
Šiandien mūsų užsienio politika blaškosi, Lietuva yra pasimetusi, ką puikiai atskleidžia diskusijos dėl Karaliaučiaus tranzito. Valia veikti ir gebėjimas mąstyti savo galva tampa gyvybiškai svarbūs. Aukso amžius baigėsi ir tai tenka priimti. Lietuva turi tvirčiau ginti nacionalinius interesus NATO ir ES, ko praktiškai niekada nedarėme. Turime suvokti, kad NATO nėra vienalytė, jai trūksta kolektyvinės valios, ką taip pat parodė Ukrainos karas. Realiai Ukrainą remia tik kai kurios NATO narės, kai tuo metu kitos visiškai nusišalina. Skirtumai Aljanso viduje yra tokie dideli, kad, priėmus ryžtingą, bet ginčijamą sprendimą, Aljansas gali net subyrėti.
Tokios yra naujos geopolitinės realijos. Lietuvoje jos turi būti aiškiai įvardijamos ir nuodugniai apmąstomos. Turime apsispręsti ir pasirinkti, ar toliau gyvensime guosdami save gerovės ir saugumo iliuzijomis, ar įvertinsime savo siekius vadovaudamiesi nacionaliniais interesais. Viena didžiausių problemų šiuo metu yra tai, kad nesame apsibrėžę, kas esame kaip užsienio politikos subjektas. Ar esame ES administracinis vienetas, kuris pirmiausia kliaujasi galingųjų šalių pagalba, ar esame valstybė, savarankiškai sprendžianti ilgalaikius strateginius išlikimo uždavinius ir pirmiausia besikliaunanti savimi, o jau tada tikisi sąjungininkų pagalbos. Blaškymasis dviprasmybėje yra vėžys, ardantis valstybingumo pamatus.
Borka taikosi tapti nato galva, sukelti karą tarp baltosios rasės, pjauti valstybių biudžetus, ūžauti nato procentuose, išnaikinti baltą rasę, ir korporatizuoti RF , net neabejoju
borka tiurkas, Osmanų imperijos vadų palikuonis.
karvinių aljansas, prieš JAHVĖS piemenis ir avinius okupantus JAHVĖS atsiųstus okupuoti peno upių ir medaus krantų ir padaryti karvinius vergais per skolinimo už palūkanas sistemą.
Durnius
kas čia per durniai komentuoja, vatnykai
Europos federalizacija Hitlerio projektas, Knyga „Mano kova”, testamentas.
Išsisaugokim šį straipsnį ir paskaitykim po 6 metų. Manau bus įdomu.
Profesoriau, Tamsta turėtum dabar rūpintis kitu -dešiniųjų jėgų Lietuvoje aljansu, kitaip Lietuvai ateina pabaiga ir joks tarpjūris nebeišgelbės.
Jeigu ką, vienu metu apėmė buvusią tsrs, kiniją, indiją, persiją. Tai buvo daug didesnis darinys nei rusija ir nereikia čia pritempinėti. Nebent galėtumėte lyginti su aukso orda-išsidalintos mongolų imperijos viena iš dalių.
Nežinau, ar tarpjūrio ar tarpukojo, bet būti buferiu nieko gero, nes buferis paprastai saugo kitus, o ne save.
už borios stovi bankai su rodšildais – karai jų verslo variklis, o rodšildas karalienės pusryčių kompanjonas, de facto pasaulio politikos galva ir žemės kunigaikštis spausdinantis popieras. Ir rusija valdoma iš išorės ir rodšildų – kieno pinigai ir kam mokamos palūkanos tas ir valdo, žydai putinas, medvedevas, mišustinas rusijos resursus už žydo rodšildo peispausdintas popieras prdavinėja, žydą putiną prižiūri žydas kisindžeris
anglai net lenkus gi pakišo Hitleriui su Dancingu , na jei jiem to reiks, tai laisvai ir lietuvius pakiš Putinui su Kaliningradu .
biznis – ES pradeda mokėti 9 mlrd. eurų paskolą kariaujančiai Ukrainai. Paskui bizneriai ieškos naujų kariaujančių durnių, o kad durnius rastų juos reikia pirmiau sukurti.
pirmiausia sukuria apendicitą paskui operuoja. Buvo apendecitas Dncingas – išoperavo, sukūrė apendecitą Krymą su Donbasu – operuojamas, sukurtas apendecitas Kaliningradas- Lietuva anksčiau ar vėliau laukia operacijos, jei prijungs vakarų ukrainą prie lenkijos – vėl ateityje bus apendicitas laukiantis operacijos. Ir iš apendicitų operacijų pelnosi bankai su rodšildais spausdinančiais popieras ir jas pardavinėjantys.
bėda kad pusgalviai nesivadovauja liaudies išmintimi – kai du pešasi trečias laimi, tai yra energijos persiskirstymo dėsniu ir nori patys peštis. Kas naudojasi tas ir kuria apendicitus – supriešina energijas ir laimi.
Šis straipsnis primena kito MI 6 agento Lino Kojelos išvedžiojimus.
Apsaugok Dieve nuo tokios sąjungos, ypač su Ukraina
nutilo kalbos apie B.Jonsono siūlomą sąjungą.Tai neišvengiama būtinybė ir reikia veikti jau dabar.Kas gali įtakoti valdžią,kad ji paskubėtų?O gal slaptos derybos jau vyksta?
Ar dėl Tarpjūrio sąjungos Lenkija galėtų pasiaukoti ir grąžinti Lietuvai užsigrobtą Sūduvą ? Ir iš naujo spręsti Prūsijos likimą ? O Ukraina – Vengrijai Užkarpatę ?
Lietuvių tautai čia vietos nebelieka – tik išnykimas, o gaila.
straipsnis,kuris aidu atliepia ir V.Laučiaus mintis,kad pirma reikia pradėti mąstyti patiems.Tai didžiausias saugumo garantas.Tarjūrio sąjunga ypatingai svarbi ir laikas rodyti inicatyvą pradžiai diskusijomis,konferencijomis…,o paskui vis konkrečiau.
Naudos Lietuvai. Gal galite protingiau pagrįsti ne iš Britų imperijos, Lenkų ambicijų ar Dangiškosios Jeruzalės pozicijų.
paskubėti,nes ši siūloma nauja sąjunga ne tik netrukdys ES ir NATO,bet ją ir gins.Tai bus dvigubas saugiklis ir mums.Ir tik nereikia bijoti,-tai pats didžiausias mūsų priešas.
Al.,ui:
Varsuva gal ir galetu.Taciau Suwalku lietuviai arsiai pasipriesins.
Prusijos lietuviai karta jau padare tokia klaida.Nuo Smetonos siunciamu gauliaiteriu – dalbaj-bu spjaudesi it sh. kande.Ir buvo tame vieningi su Klaipedos krasto atejunais vokieciais.
O Lenkijos lietuviai jau dabar alergiski Vilniaus emisarams.
Teko matyt interviu su vieno lietuvisko pavieto virsaiciu, tas neapsikentes zurnalisto tipisko Filadelfijaus provokaciju, atreze: tu kyba durnas zurnaliste? Nori kad as keikciau valdzia kuri man atlyginima moka?
Su Didziasaliu negali susitvarkyt, reikia i Suvalkija list.
Matete lenku dirbanciu Marijampoleje?
O lietuviu Suvalkuose?
Tame fone kalbos apie suvalkiju grazinimus kiek nesveikass,tiek kenksmingas briedas.
Pati ideja gera.
Bet tikama ji veikejams, o ne plaukiojanciom kudroje ismatoms kuriu vaidmeni siuo metu atlieka Lietuvoje.
Ukraina , Lenkija, Slovakija, Rumunija gali paklausti: o ka sitie prie musu stalo veikia? Rankiokote trupinukus ant grindu ,tik po kojomis nesimaisykite.
Lietuva teiks daugiau problemu negu naudos,juolab zinant jos valdziazmogiu pomegi neatsakyti uz zodzius ir daryti geopolitinius kuliavirscius.
Sukurta imidza galima aisku pakeist, bet tam reikia kruopstaus darbo 30-50 metu.
Kazka gali teikti jos vaidmuo, jeigu i kompanija prasytusi Latvija ir Estija.Suomija. Del pastarosios tik teoriskai.
Lietuva dabar sedi ant Vokietijos penio.Lenkijai (ypac) tokie partneriai ir veltui neteikalingi.
Na labinasi, kad patvoryj nesiktu ir tiek.
Tai ir Putinas taip mąsto – prisijungsim rytų Ukrainą, privešim kolonistų, nutautinsim ir po šimto metų nieks nenorės grįžti į Ukrainos sudėtį.
Al.ui: Jusu teiginyje zodelis „ir” suponuoja, kad as mastau jusu issakytoje paradigmoje. Tuo tarpu, mono komentaro apibendrinimas buvo: „Tame fone kalbos apie suvalkiju grazinimus kiek nesveikass,tiek kenksmingas briedas.” Kur kertinis teiginys „tame fone”. Toliau.Jus implikuojate, kad Suvalkijos ir praeotyj Klaipedos krasto lietuviai(kurie beje ne autochtonai prusai, o persikeleliai is Lietuvos) nutautinami ir TODEL nenori i Lietuva.Kaip ir donbasiniai. Del donbasiniu padetis sudetingesne, nes ji greitai kinta siuo metu, bet del bendros Rusijos politikos jus esate teisus. Ir ta politika visur sekminga, kur nesiribojo su labiau issovysciusiais kaimynais, arba buvo panaudotas brutalios masines deportacijos. Griztam prie Lenkojos lietuviu ir lietuvninku: ar vokieciai ir lenkai naudojo nutautinima,kaip tiksline politika? Konkretizuokime Lenkija: Suvalkijos lietuviai voetomis islaike kalba ir paprocius, ir stipria dauguma. Ir… Skaityti daugiau »
Lenkija sąmoningai vykdo nutautinimo politiką. Tiek lietuvių, tiek ukrainiečių, tiek gudų, tiek prūsų ar kašubų. Panašiai, kaip prancūzai. Maždaug, visi, kas gyvena Lenkijoj yra – ir turi būt – lenkai. Maža to, jie lenkina net Lietuvos gudus. Ir visada taip darė. Tai, kad šiuo metu Lietuvą valdo degeneratai, yra laikina padėtis.
Tada ko pergyvenate?
Valdys Lietuva nedegeneratai – sudarys salygas zmogaus kurybinio potencialo raiskai Lietuvoje – visos aplinkines tautos ims ieskot lietuvisku saknu ,kad „lietuvio korta” isigyt arba budu kazkaip prie Lietuvos prisiplakt.
Tada ir kazkokius istorinio teisingumo klausimus galima bus kelt nebijant apsijuokt.
O dabar 2 kart Suvalkijos atsisakyta(1938m ir 1991m pripazinus Helsinkio 1975m aktus del esamu sienu prievartinio nekeitimo) vel siulote kazka veblent apie Suvalkijos grazinima.
Tai Lietuva gerbia savo pasirasytas sutartis, ar siaip – ant durniaus pasirasineja?
Gal ir Vasario 16 ir Kovo 11 ant durniaus pasirase? Na shiutke tokia.Pajuokavom.
,, 2 kart Suvalkijos atsisakyta(1938m ir 1991m pripazinus Helsinkio 1975m aktus del esamu sienu prievartinio nekeitimo)”, ,,Tai Lietuva gerbia savo pasirasytas sutartis, ar siaip – ant durniaus pasirasineja?”
1938 m. Lietuva Suvalkijos neatsisakė, o Helsinkio aktų 1975 m. nepasirašinėjo (nes tada buvo okupuota.
Al.ui:
Gi parasiau 1991m. Iskart po pripazinimo tas aktas vizuotas,t.y. pripazintas.Kas toöygu pasirasymui.
Na jei prisidėjo prie sutarties 1991-tais, tai, aišku, reikia laikytis. Bet ,,del esamu sienu prievartinio nekeitimo” – tai prievarta keisti sienas niekas Lietuvoj ir nesiūlo. Kalbant apie Lenkijos norimą kurti sąjungą prieš agresyvią Rusijos plėtrą, klausiau ar Lenkija sutiktų grąžinti ką užgrobus, t.y. ar pati nėra agresyvi imperialistė. Į šį klausimą atsakius, būtų aišku ar verta Lietuvai jungtis į tokią sąjungą. O tu persuki klausimą taip, lyg siūlyčiau pulti Lenkiją ir jėga atsiimti žemes.
,,Jus implikuojate, kad Suvalkijos ir praeotyj Klaipedos krasto lietuviai(kurie beje ne autochtonai prusai, o persikeleliai is Lietuvos)”
-Klaipėdos krašte jokio prūsų etnoso niekada nebuvo. Skalviai ir Natangai, kaip ir sūduviai, yra lietuviškos ar bent jau tarpinės gentys tarp lietuvių ir prūsų. Būtent sūduvių ir skalvių palikuonys išlaikė seniausią lietuvių kalbos pavidalą. Net vokiška Prūsijos valdžia šį kraštą vadino Litauen. Toliau link Klaipėdos – kuršiai. Davę pagrindą žemaičių tarmei.
Kojalos biografijoje kur kas svarbesnis CK senelis ir todėl dvaro protekcija, o ne britų žvalgyba.
Al.ui:
Neteigiu, kad siulote/siulete prievarta.
Taciau kalbeti apie grazinima reikia, kai to nores ten gyvenantys zmones.Mazu maziausiai lietuviu kilmes.
O pati Lietuva kariniu poziuriu girnapuse tokiai sajungai po kaklu.Rasiau kodel ir kokios aplinkybes darytu teigiama itaka Lietuvos priemimui i ta sajunga.
O siamdieninemis salygomis lenkai net gali atsakyti i Lietuvos pssiulyma, gerai! Grazinsime. Su salyga , kad islaikysite rimti ir kontroliuosite situacija ten.
O vos Lietuva panaudos smogikus malsint riausems, kuriose dalyvaus ir Suvalkijos lenkai,tiek lietuviai, – iskart atsiims atgal.Ir bus teisus.
Jus pats tikite, kad lietuviski vietininkai nevogs,neismusines kysiu ir nepasmaugs lenku isukta versla Suvalkijoje? Marijampoliniai irgi keiksis, kad mesas ir piena anksciau vezdavo i Suvalkus ir Augustava, o dabar teks i Allensteina ar Balstoge.
Ar ir ,,Pietų Osetiją” grąžinti Gruzijai reikia tik kai užsimanys ten gyvenantys žmonės?