Vytautas Radžvilas. Kultūros „darbo žmonės“ piktinasi

Kad nebūtų vietos nė menkiausiai dviprasmybei, tenka kalbėti be užuolankų: ši istorija verta dėmesio tik dėl politinės jos reikšmės. P. Gražulis nuoširdžiai pasistengė, kad prarastų daugybės žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Taip pat vargu ar kas nors labiau padėjo sukompromituoti pasipriešinimo iš tiesų neokomunistinės ir totalitarinės genderizmo ideologijos sklaidai ir stiprėjimui Lietuvoje nei primityvi ir teatrališka, primenanti pigų cirką šio veikėjo groteskiška „kova“ su šios ideologijos apraiškomis. Šio „kovotojo“ poelgiuose ne kartą buvo įžvelgiami net sąmoningo provokatoriaus veikimo stiliaus bruožai. Tai niekinga ir pasibjaurėtina. Vien šito pakaktų, kad norėtųsi tik tylėti.

Bet tylėti neišeina matant, kad net 700 (!) niekieno neįgaliotų ir niekam neatstovaujančių „kultūros atstovų“ kolektyviniu laišku pareikalauja pašalinti P. Gražulį iš Seimo kultūros komiteto. Būtent kolektyviniu, bet visai nesusitarę ir niekieno nepamokyti ir nepaliepti. Tarsi kažkokia aukštesnė dvasia tą pačią akimirką būtų apšvietusi visų jų protus. Atidžiai įsiskaitykime į jų pareiškimą, ir iš karto atsiskleis jo esmė ir tikrasis tikslas. Šis pareiškimas – miglotomis frazėmis menkai pridengtas politinis kaltinimas, kad smerkiamas asmuo vadovaujasi „neteisingomis“ vertybėmis.

Šiurpiai pažįstama – ar ne? Juk lygiai taip pat Sibiro naftininkai, Tolimųjų Rytų medkirčiai, Donbaso šachtininkai, Kazachstano avių augintojai, Uzbekistano medvilnės rinkėjai, Pabaltijo kolūkiečiai siuntė kupinus pasipiktinimo laiškus SSKP CK, „Pravdos“ ir „Krasnaja Zvezda“ redakcijoms. Reikalavo griežtai pasmerkti idėjinius atskalūnus ir nevykusius rašeivas B. Pasternaką, A. Solženyciną ir daugelį daugelį kitų. Nesvarbu, kad dauguma nebuvo jų ne tik skaitę, bet net negirdėję ir vardų. Bet staiga juos sužinojo ir didžiai pasipiktino stebuklingu būdu išgirdę „atsakingų partinių ir tarybinių darbuotojų“ dažnai tartą frazę: „YRA NUOMONĖ…“

Bet juk P. Gražuliui iki šių kūrėjų – kaip iki Andromedos ūko? Tikrai toloka. Bet reikalo esmė glūdi visai kitur: tas pats „kolektyvinio pasipiktinimo“ mechanizmas vienodai traiškė tiek genijų, tiek paprastų, bet „neteisingai“ ką nors pagalvojusių ar prasitarusių „tarybinių žmonių“ likimus.

Tai štai – visas šis sovietinis brudas sugrįžo į Lietuvą. Trisdešimtaisiais tarsi atgautos laisvės metais. Iš pažiūros nekaltų kultūros „darbo žmonių“ kolektyvinių laiškų pavidalu. Tie laiškai buvo ir tebėra vienas galingiausių totalitarinio valdymo vėzdų. Taigi ne šypsokimės prisimindami visas P. Gražulio išdaigas ir kvailojimus, o verčiau pažvelkime tikrovei į akis ir išdrįskime pasakyti sau: tai šliaužiantis ir nepastebimai sugrįžtantis totalitarizmas. Pagalvokime. Ar nėra taip, kad šiandien – P. Gražulis, o rytoj – TU?

***

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
138 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
138
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top