Brangūs tautiečiai,
Sausio 13-ąją, kurią vadiname Laisvės gynėjų diena, mes, Nacionalinis susivienijimas, minime Lukiškių aikštėje.
Galėjome važiuoti prie Televizijos bokšto, galėjome žvakeles degti prie Seimo ar prie LRT pastato. Tačiau pasirinkome Lukiškių aikštę dėl labai konkrečios priežasties.
Net ir šlovingiausi istorijos įvykiai galiausiai išsitrina iš žmonių atminties, jeigu tampa muziejiniu dalyku. Reikalas tas, kad kova už laisvę niekada negali turėti pabaigos. Ir jeigu norime pagerbti tuos, kurie krito už Lietuvą prieš 30 metų, turime mintyse įsivaizduoti, ką jie šiandien galvot mąstydami šiandieninę Lietuvą.
Aš manau, kad jie savęs klaustų: ar tikrai buvo prasminga mūsų auka, jeigu mūsų gyvybės aukos kaina atkurtoje valstybėje neįmanoma net įrengti valstybės reprezentacinės aikštės? Tokias aikštes turi visų save gerbiančių tautų ir valstybių sostinės. O mes negalim… Ir tada jie pasakytų, jog yra nusivylę. Kitas klausimas, kaip manome, ką jie darytų šiandien. Aš žinau. Jie pasakytų, kad mes privalome eiti į šitą aikštę ir tęsti savo kovą.
Lukiškių aikštė yra vieta, kuri turi ypatingą simbolinę reikšmę. Jį aplaistyta kovotojų už Lietuvą krauju, čia padėjo galvas daugybė mūsų didvyrių ir mes privalome juos apginti. Apginti nuo išniekinimo. Kad šalia jų ant smėliuko nesivoliotų net nesuprantantys, kur esantys, neva laisvi piliečiai. Kad ant jų kapų nevaikštinėtų vedžiojami šuneliai. Šito neturime leisti. Jeigu norime juos pagerbti, tai įmanoma vieninteliu būdu – tęsiant jų pradėtą žygį.
Šiandien mes susirenkame čia, būtent Lukiškių aikštėje, kad paliudytume: taip, jūsų auka nebuvo beprasmė. Mes esame čia, būsime ir tikime, kad kai šioje aikštėje iškils Vytis ir kitos Lietuvos valstybingumą žyminčios puošmenos, Jūs, žiūrėdami į visa tai iš aukštybių, pasakysite: ta Lietuva, už kurią mes kovojome ir kritome, yra.
Ji bus amžinai.
