Pasirodo, Lietuvos menininkams apsimetę Rusijos propagandos kanalo žurnalistais, skambinėjo Andriaus Tapino komandos nariai. Suprask, tikrino budrumą.
Labai pažįstamas braižas. Visi, gyvenę sovietmečiu, prisimename, kad tarp grupiokų, bendradarbių ar pažįstamų būdavo itin didelių „drąsuolių“, kurie ryškiai išsiskirdavo iš kitų – atvirai ir aršiai kritikuodavo valdžią. Bet kažkodėl nekeldavo susižavėjimo – norėdavosi sprukti nuo jų kuo toliau ir laikytis kuo atokiau. Visi jausdavo, kad toji „drąsa“ nenatūrali ir pagrįstai būgštaudavo, jog ją rodantieji tėra KGB bildukai-provokatoriai (stukačiai), vykdantys uždavinį atrišti aplinkiniams liežuvius. Paskatinti atviriau prašnekti.
Šitaip „drąsiomis“ kalbomis buvo žvejojami – į dienos šviesą traukiami praradę budrumą ir atsargumą paprastai užsimaskavę komunizmą statančios tarybinės liaudies, jai išmintingai vadovaujančios brangiosios komunistų partijos ir tos statybos sargyboje budinčios ir netrukdomą statytojų darbą saugančios išsilaisvinusio proletariato valstybės priešai.
Žinoma, galima atsiprašyti ir teisintis aiškinant, jog tai – tik žaidimas ar pokštas. Bet, kaip įžvalgiai prieš du su puse tūkstantmečio rašė Platonas savo „Valstybėje“, žaidimas yra nepaprastai rimtas dalykas. Mat per žaidimus nepastebimai, tarsi nekaltai pramogaujant ir pokštaujant, į pasaulį atsėlina didžiausias blogis. Tokie žaidimai tikrai baugino sovietinius piliečius. Aiškėja, kad jie ne mažiau veiksmingai (į)baugina ir šių dienų Lietuvos garsenybes…
Daugiau:
DELFI.lt: „Paaiškėjo, kas iš tikrųjų „Sputnik“ skambučiais įbaugino Lietuvos garsenybes“