Gerokai stebina į rinkimus susiruošusių vadinamųjų antisisteminių jėgų elgesys. Nekalbama ir juo labiau nieko nedaroma svarbiausiu – kovos dėl viešosios erdvės – klausimu. Nors šis klausimas toks aštrus, kad neapsikentę visuotinio cenzūros siautėjimo apie ją ryžtasi atvirai prabilti pavieniai padoresni ir drąsesni piliečiai. Tuo galima įsitikinti perskaičius jauno ekonomisto pasakojimą (ČIA) apie tikrąjį LRT žurnalistikos „žvaigždžių“ profesinio pasirengimo lygį ir vertybines nuostatas.
Ar neturėtų visi Lietuvoje prasidėję ir vis labiau įsibėgėjantys rinkimai pagaliau tapti ne savitiksliais, tai yra ne proga dar kartą pasivaržyti dėl valdžios vietų, kaip būdavo iki šiol ištisus trisdešimt metų? Ar nederėtų jų paversti tik vienu iš būdų kovoti dėl aukštesnio tikslo – tautos politinės laisvės ir mūsų pilietinių teisių?
Jeigu mąstytume šitaip, savaime paaiškėtų, koks turėtų būti pirmasis „nesistemikų“ telkimosi pagrindas ir žingsnis. Pirmiausia derėtų bendromis jėgomis susigrąžinti visuomeninį transliuotoją. Juk naivu vadovautis nuostata, kad įmanoma ką nors laimėti rinkimuose cenzūros ir informacinės blokados sąlygomis. Tikėtis, kad sistemai kontroliuojant žiniasklaidą rinkimai gali būti kas nors daugiau nei katės žaidimas su pele, ir viltis juos laimėti yra tolygu laukti stebuklo.
Išlaisvinti LRT iš geležinės cenzūros gniaužtų rinkimų šiltuose štabuose gaminant programas ir reklaminius plakatus neįmanoma. Šis klausimas gali būti išspręstas tik kovojant ne kabinetiškai – dar kartą susirinkus prie LRT pastato ar Seimo. O pasiryžimas arba vengimas tai daryti yra tikrą (veiksmo) ir vaizduojamą (žodžio) antisistemiškumą leidžiantis atskirti požymis.
Tad verta nutraukti pernelyg užsitęsusį žaidimą ir nebebūti bejėgėmis ir įbaugintomis pelėmis Katės – sisteminės žiniasklaidos – šiurkščiose letenose.