R. Dagio pareiškimas nepalieka abejonių, kad suspendavęs savo narystę TS-LKD, jis netrukus žengs ir kitą žingsnį – visiškai nutrauks ryšius su šia Sąjūdžio idealų tęsėjos vaidmenį mėginusia monopolizuoti, bet galiausiai juos išdavusia partija. Parlamentaro pareiškime išdėstyti faktai ir argumentai yra nuoširdūs ir pagrįsti – ši partija virto savo pačios karikatūra. Maža to, šiandien ją be išlygų galima vadinti Lietuvos duobkasių partija. Toks apibūdinimas yra skausmingas tautai ir valstybei likusiems ištikimiems partijos nariams. Deja, jie ne tik nelemia partijos politikos, bet seniai joje neturi balso. Ir jo niekada nebeturės. Tuo abejoti neleidžia tik ką paskelbtas partijos bičiulių įskundinėjimu bei persekiojimu liūdnai pagarsėjusio A. Vyšniausko straipsnis (skaityti ČIA).
Tai neabejotinai yra programinis politinis tekstas, kuris galėjo pasirodyti tik „palaiminus“ aukščiausiai partijos vadovybei. Jame be užuolankų, vyresniajai kartai gerai pažįstamu komunistinės iesos“ vedamojo stiliumi, brėžiama artimiausias politinis ir organizacinis tikslas – griežtai raginama nuosekliai apvalyti partiją nuo atskalūnų, išdrįstančių nukrypti nuo generalinės liberalleftistinės ideologijos linijos. Šie atskalūnai – tai pirmiausia krikščioniškosios demokratijos kertinių principų nesutinkantys išduoti ir parduoti partijos nariai. A. Vyšniausko žodžiais partijos TS-LKD vadovybė sako: tokiems partijoje ne vieta.
Tai sako ir R. Dagys – iš tiesų atėjo laikas išeiti. Tik jo žodžiuose slypi visai kitoks politinis turinys ir prasmė. Jo ir, tikėkimės, kitų krikščionių demokratų išėjimas taps politinio ledonešio pradžią ne tik TS-LKD, bet ir – turint omenyje partijos vietą ir reikšmę dabartinėje nomenklatūrinėje-oligarchinėje šalies politinėje sistemoje – visoje Lietuvoje pranašaujančiu ženklu.