Vilniaus Forumo konferencija „Ar išgelbėsine Europą?“ patvirtino seną tiesą: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Perskaityti pranešimai apie tikrąją Europos Sąjungos padėtį ir ją kamuojančias problemas kaip dangus nuo žemės skiriasi nuo skurdžios, iškreiptos ir atvirai melagingos informacijos, kuria šalies piliečius dosniai maitina tik savo gerove besirūpinanti valdžia ir jai tarnaujantys ideologizuoti „politologai“ bei propagandininkais virtę žiniasklaidos atstovai. Jų triūso rezultatas – lietuviai labiausiai pasitiki ES iš visų Sąjungos šalių piliečių. Savaime tai nebūtų blogai ir net būtų galima džiaugtis, jeigu ne vienas „bet“: tokio pasitikėjimo priežastis – itin skurdžios ir vienpusiškos propagandos brukamos žinios, kuriančios „optimistišką“ ES įvaizdį. Kaip įdomu: labiausiai pasitikima ES, bet daugiausia nepatenkintų euru.
Šis dvilypumas kai ką primena: prieš trisdešimt metų taip pat buvo apstu nusivylimo „šviesia tarybine tikrove“, bet net daugelis Sąjūdžio mitinguose dalyvavusių žmonių netikėjo, kad pabaiga arti. Ir tai natūralu, nes įprasta ir iš pažiūros nesikeičianti kasdienybė paslepia plika akimi nematomus sistemos įtrūkius, kurie plečiasi ir gilėja, kol pastatas pagaliau griūva. Tąkart griūčiai spėjome pasiruošti.
Konferencija verčia klausti: o ar spėsime šį kartą? Nerimauti yra ko, nes prieš trisdešimt metų valdžia ir jos parankiniai buvo nusiteikę vaidinti, kad nieko nevyksta ir bukai kartojo ideologinę mantrą apie šviesios komunistinės ateities keliu pergalingai žygiuojančią lietuvių liaudį. Bet pakilo Sąjūdis, ir Lietuvos akys atsimerkė tiesai ir tikrovei. Beveik paskutinę akimirką – iš tiesų smarkiai vėluodami – spėjome susivokti ir įstengėme nepaskęsti užklupusio chaoso verpetuose. Privalome tai sugebėti vėl, žvelgdami į artėjančios geopolitinės audros debesis. Konferencijos žinią išgirdo buvusieji Mokslų akademijos salėje. Kitas žingsnis – ji turi pasiekti visą Lietuvą. Kad ta audra neužklupti nesitikėtai ir jos nepasitiktume pasimetę bei pakrikę.