Vytautas Radžvilas. Takoskyrų metas

Rusijos agresija prieš Ukrainą buvo neišvengiama. Karas atnešė baisias kančias ir netektis ukrainiečių tautai. Taip pat kenčia sutikę tapti valdžios sraigteliais paprasti Rusijos ŽMONĖS. Bet pirmiausia tai didžiulė bėda agresijos aukoms Ukrainos žmonėms. Ir jau visai neapsakoma tragedija tiems, kurie jame praranda artimuosius. Šeimos narius. Taip pat bičiulius, draugus, kaimynus.

Tačiau dažnai tai būna egzistencinių apsisprendimų metas, kai tenka pasirinkti: su kuo tu ir už ką. Tai tiesos akimirką, kai krenta visos kaukės ir išryškėja vertybinės takoskyros.

Pirmomis šio karo dienomis būtų buvę naivu ir juokinga skelbti banalų Nacionalinio susivienijimo (NS) pareiškimą, kuriuo nuvalkiotais žodžiais būtų pasmerktas agresorius ir šabloniškai pakartotas bejėgiškas reikalavimas išvesti jo kariauną iš užpultos šalies. Bejėgiškas, nes tokie kaip jie apleidžia svetimą žemę tik paraginti pabūklų salvėmis ir prieštankinių raketų botagėliais. Toks pareiškimas – išsamus ir dalykiškas – tikrai bus. Nes reikia kalbėti iš esmės, o pasakyti yra ką. Bet jam turi būti tinkamas laikas. Jis ateis gana greitai.

O kol kas svarbiausia, ką galima ir būtina padaryti dėl Ukrainos, Lietuvos ir net pasaulio – susivokti savo pačių mintyse ir tiksliai įvardyti tai, kas vyksta. Pačią šio karo esmę, tikslą ir prasmę. Daug kas supainiota. Todėl nelengva susivokti net padoriems ir sąžiningiems, bet suklaidintiems žmonėms.

Pagaliau galima paprastai ir aiškiai pasakyti, kodėl Nacionalinis susivienijimas negalėjo tapti ir netapo Šeimų sąjūdžio (ŠS) bendrakeleiviais ir juo labiau bendražygiais. Atlikti šį darbą palengvina vieno iš ŠS vadovų V. Jašinsko paskelbtas įrašas (ČIA), kuriame kaip reta atvirai ir iš esmės, be jokių pagražinimų atsiskleidžia tikrasis jo požiūris ne tik į tragiško konflikto priežastis, bet ir pamatinės vertybinės nuostatos esminiais politiniais klausimais.

Į šį įrašą jau sureagavo NS bendražygis Almantas Stankūnas, atkreipęs dėmesį į V. Jašinsko rašinyje esančius nutylėjimus ir dviprasmybes, kurie apskritai yra būdingas visų ŠS skelbiamų politinių pareiškimų bruožas. Tik šį kartą tas dvilypumas prasiveržė ypač aiškiai ir atskleidė gelmines įrašo autoriaus pasaulėžiūrines ir vertybines nuostatas. Apie tai, kad Rusija užpuolė suverenią šalį Ukrainą, net neužsimenama. Negana to, tariamas naujas žodis pasauliniame geopolitikos moksle skelbiant, kad tai apskritai nesąs dviejų valstybių konfliktas.

Aiškėja, kad Ukraina yra tik anonimiškų ,,pasaulio stambiųjų galių“ ir transnacionalinių korporacijų kovos laukas, į kurį ,,paprastus žmones“ kaip kokią avių bandą suginė minėtų žaidėjų kurstytos tų žmonių ,,emocijos, perteklinis nacionalizmas ir senos nuoskaudos“.

Koks sutapimas: paskutiniuose pareiškimuose faktiškai skelbdamas karą Ukrainai V. Putinas lyg tyčia pagrindine jo priežastimi įvardijo esant ukrainiečių perteklinį nacionalizmą. Taip pat sužinome, kad tas skerdynes organizavusių turtuolių ir pseudopolitikų vaikai patys nekariauja. Už juos tai daro propagandos paversti patrankų mėsa paprasti žmonės. Galiausiai pranešama, kad šiame kare nebūsią nugalėtojų. O blogiausia bus tai, kad jis atves į dar didesnį vėl tų pačių paprastų žmonių susiskaldymą.

Tokia tad yra konceptualinė teksto ašis. Ji lengvai atpažįstama. Rašinys grindžiamas grynai marksistiniu požiūriu, kad politikos esmė ir jos varomoji jėga yra klasių kova. Kitaip sakant, tekstas suręstas remiantis prielaida, kad tokio pobūdžio ir masto karą įmanoma paaiškinti remiantis turtingųjų ir vargšų, išnaudotojų ir išnaudojamųjų, engėjų ir engiamųjų neįveikiama priešprieša.

O žvelgiant dar įdėmiau matyti, kad autoriaus įžvalgomis tik kitais žodžiais persakomas ir pritaikomas konkrečiam įvykiui aiškinti ,,Komunistų partijos manifesto“ teiginys, jog proletariatas neturi tėvynės. Jį mėginta praktiškai pritaikyti jau per Pirmąjį pasaulinį karą. Kai nuo dar patriotiškų įvairių Antrojo Internacionalo socialistų partijų vis griežčiau atsiribojantys būsimieji komunistai iškėlė šūkį, jog reikia siekti savo šalies pralaimėjimo kare tam, kad ,,darbo žmonėms“ būtų lengviau įvykdyti proletarines revoliucijas savo šalyse ir greičiau sukurti internacionalinę pasaulinę ,,paprastų žmonių“ respubliką.

Šiuo keliu eiti ukrainiečiams kaip tik ir siūlo vienas iš ŠS aktyvistų ir vadovų. Toks siūlymas rodo, kad jam nepavyko suvokti vykstančio karo esmės. Būtent suprasti, kad paprasti Ukrainos žmonės pasirinko ne iliuzinį Putino imperijos rojų, bet savo Tėvynę, Valstybę ir Laisvę. Jie įstengė suprasti, kad šiame kare laimėtojas neišvengiamai bus. Juo bus arba savo žemes užgrobtos valstybės sąskaita praplėtusi Rusija, arba egzistencinį išbandymą išlaikiusi ir apgynusi savo teisę būti savarankiška Ukraina. Ir čia negali būti jokių iliuzijų: tie paprasti Ukrainos žmonės išeina į kelius ir gyva siena stoja prieš okupantų tankus lygiai taip, kaip paprasti Lietuvos žmonės stovėjo prieš tuos pačius tankus prie Vilniaus TV bokšto.

NS požiūris į šį karą, o ir visus kitus svarbius dalykus, iš esmės skiriasi nuo daugelio ŠS vadovų nuostatų. Jis nėra marksistinis-klasinis. Tikra tiesa, kad garbinga ir drąsi ukrainiečių tauta puikiai supranta savo valstybės ydas. Paprasti šios šalies piliečiai yra plėšiami ir skurdinami savo šalies oligarchų ir lengvai pasipelnyti trokštančių užsienio veikėjų. Jie yra apvaginėjama ir skurdinama korumpuotų valdininkų ir kenčia nuo jų savivalės.

Tačiau šie žmonės supranta esmę: jeigu apgins savo žemę ir laisvę bei išsaugos valstybę – jie turės ateitį. Ir ją praras negrįžtamai, jeigu susivilios putiniškos gerovės miražais ir sutiks tapti pastumdėliais Rusijos oligarchų tėvonija tapusioje internacionalinės ,,paprastų žmonių“ imperijos gubernijoje. Todėl jie pasirinko ,,perteklinį nacionalizmą“ ir kaunasi iki mirties. Suprasdami: arba-arba.

NS yra būtent tokio ,,perteklinio nacionalizmo“ partija. Būtent čia glūdi didžiausia takoskyra tarp NS ir ŠS vadovų politinių ir vertybinių nuostatų. Ją reikia ir net būtina įvardyti tiksliai ir aiškiai. Kad ŠS nariai ir rėmėjai, tarp kurių neabejotinai yra nemažai tokių pat ,,perteklinių nacionalistų“, aiškiai suvoktų šį skirtumą ir galėtų sąmoningai ir laisvai pasirinkti, kuriuo keliu eiti į Lietuvai lemtingai svarbų tautos ir valstybės atsinaujinimą.

Privalome būti dėkingi Ukrainai už duotą tikro patriotizmo pamoką ir įkvepiantį pasiaukojamos kovos už Laisvę pavyzdį.

Slava Ukraini!

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
34 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
34
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top