Zelenskio stilius.
Būtent šitaip, tai yra tokiu pat stiliumi, atleidžiamas Krašto apsaugos ministras. Už uždarų durų, be diskusijų net su koalicijos partneriais, netikėtai ir net nežinant numatytam naujam kandidatui į ministro postą. Po trijų dienų premjerei „paaiškinus” tik tiek, kad atstatydinamas ministras buvęs nepakankamai aktyvus ir nepateisinęs lūkesčių. Atleidęs V. Zalužną Ukrainos prezidentas iš esmės pateikė lygiai tokius pačius savo sprendimo motyvus.
Be abejo, tikrosios atleidimo priežastys yra visai kitos. Tvyrant tokiai miglai spėlioti, kas yra teisus, būtų nerimta ir net juokinga. Tačiau pora aplinkybių yra akivaizdžios. Iki šios Seimo ir Vyriausybės kadencijos pabaigos liko vos keli mėnesiai. Jokių kalnų naujas ministras tikrai nespės nuversti. Tačiau tų kelių mėnesių pakanka sutvarkyti kai kuriuos saviems žmonėms labai svarbius reikalus.
Atstatydintas ministras ištarė žodžius, kurių atsiimti praktiškai neįmanoma. Jam iškilusi alternatyva labai paprasta. Gelbėti savo politinę ateitį ir viską pasakyti iki galo arba visam laikui išeiti iš politikos su nepasirašytu ir oficialiai neišduotu, bet dėl to ne mažiau realiu „vilko bilietu” kaip nevykėliui, melagiui ir šmeižikui. Kaltinimas korupcija atskleidžia tai, kad Krašto apsaugos ministerijoje ir aplink ją vyksta žūtbūtinės grumtynės dėl riebaus kąsnio. Verslo grupuotės kovoja dėl ilgalaikių pelningų užsakymų, kurie bus apmokami iš krašto apsaugai skirtos biudžeto skrynios.
Tokie kaltinimai slogiai primena vieną didžiausių Ukrainos bėdų: vieniems ukrainiečiams didvyriškai kovojant ir daugeliui guldant galvas fronte, šalies gynybos ministerijoje susispietę iki panagių korumpuoti funkcionieriai vagia ir švaisto valstybei išgelbėti gyvybiškai reikalingas lėšas. Su užmoju, dešimtimis milijonų eurų ir dolerių. Lietuvoje mastai ne tie, bet esmė ta pati. Buvo vagiama net ruošiantis NATO viršūnių susitikimui. O dabar ruošiamasi gaminti naujus ginklus. Pasipelnyti iš šito bus galima tiek, kad praėjusią vasarą ištaškytos lėšos atrodys vargani arbatpinigiai. Būtent kautynės dėl tų pinigų ir bus svarbiausias Krašto apsaugos ministerijos veiklos baras per likusius kelis mėnesius.
Niekam nežinant staiga iškviesti ministrą ir pasiūlyti susikeisti vietomis su numatytu jo įpėdiniu — kas tai yra, jeigu ne banalus figūrų perstumdymas klaninių šachmatų lentoje? Įprastas nusikaltėlių klanuose, kur bosas visus stato į vietas savo nuožiūra, bet turintis būti neįsivaizduojamas demokratinėje parlamentinėje valstybėje. Dar įspūdingiau ir iškalbingiau yra tai, kad nurodydama dviems marionetėms susikeisti vietomis ministrė pirmininkė pademonstravo, kad jau yra priėmusi sprendimus, kuriais galutinį žodį turi tarti Prezidentas ir Seimas. Kuo jie laikomi? Prezidentas tik nuolankiu pastumdėliu, o Seimas — paklusnių marionečių teatru?
Ir galiausiai dar viena aplinkybė. Tokių sprendimų viena negali priimti net įtakingiausia ministrė pirmininkė. Jie turi būti iš anksto aptarti ir suderinti. Kiek yra žinoma, apie tai nebuvo kalbama ne tik su Seimo kitų frakcijų, bet net pačios TS-LKD nariais. Net su NSGK pirmininku. Todėl kyla logiškas klausimas: kas nuleidžia sprendimus I. Šimonytei ir kas yra tikrieji Lietuvos valstybės šeimininkai ir valdytojai?
Iš tiesų Lietuvoje yra visai kaip Ukrainoje. Žūtbūtinai už savo išlikimą priverstoje kovoti valstybėje, kurioje šešėlinis korumpuotų klanų valdymas pagrįstai laikomas egzistencine grėsme šaliai ir viena svarbiausių vis dėlto įmanomo pralaimėjimo kare galimų priežasčių.
Plačiau nuorodoje. Kaip visada per rinkimus – politinė reklama.
