Mes svarstėme, ar verta dalyvauti šitose, lig šiolei valdiškose, eitynėse. Priėmėme sprendimą čia ateiti.
Turbūt niekas neabejojate, kad šitas sprendimas buvo teisingas.
Daugelį metų patriotiški Lietuvos žmonės vaikštinėjo per valstybines ir tautines šventes, tarsi prašalaičiai. Sunkiai gaudami leidimus, tarsi kokie nusikaltėliai lydimi didžiausiu policijos būrių, kiemuose laukdavo mašinos, kurios turėjo priimti areštuotus patriotus.
Pagaliau mes šitą tradiciją sulaužėme. Šiandien mes padarėme štai ką: mes atėjome į oficialias eitynes tam, kad Lietuva išgirstų pačios savo balsą.
Vyko oficialus šaltas negyvas kovo vienuoliktosios minėjimas, kuriam vadovauja žmonės, kurie kaip tik šiomis dienomis naikina jų švenčiamą valstybę.
Tai žmonės, kurie per porą metų faktiškai į Lietuvą suleido nematomos okupacinės armijos kontingentą.
Absoliuti dauguma Lietuvos žmonių nesuvokia, kad tie 200 tūkst. svetimšalių, faktiškai yra, tik kitu pavidalu, tos pačios okupacinės įgulos, kurios įėjo į Lietuvą 1939 metais po sutarties su sovietais pasirašymo. Ir jie yra pasiruošę veikti prieš mus, kai tik gaus signalą.
Tie, kurie juos priėmė ir įleido, be abejo, yra valstybės išdavikai ir Lietuvos duobkasiai – ir niekas kitas.
Negana to, įvykdę tokio masto diversiją prieš valstybę, jie daro viską, kad tos okupacinės pajėgos čia jaustųsi kaip namie, panašiai kaip prieš daugybę metų anos Lietuvos valdžia svetingai rūpinosi, kad jos būtų įkurdintos kuo patogiau ir jaukiau. Kol galų gale jos išlindo iš savo bazėmis vadinamų urvų ir jų tankai pasirodė mūsų miestuose ir kaimuose.
Jie daro viską, kad čia būtų sukurtas rusų pasaulis. Sąmoningai boikotuoja bet kokius reikalavimus versti juos mokytis mūsų valstybinę kalbą.
Visiškai nuleidžiami juokais ir yra ignoruojami net tokie akibrokštai, kokį padarė gana plačiai nuskambėjusi baltarusio kalba, kuri, beje, teisinantis dirbtiniais pretekstais, buvo skubiai ištrinta tam, kad tauta vėl apsnūstų ir patikėtų, jog tai buvo tiesiog atsitiktinis nesusipratimas.
Iš tikrųjų, tai yra tie žmonės, kurie išskyrus negausų būrelį, yra ne tik abejingi bet ir priešiški mūsų tautai ir valstybei. Jie čia atėjo įsikurti visiems laikams, mus pavergti ir užimti mūsų vietą.
Tai štai, šita eisena būtų buvusi kaip visada, bet mes ėjome su savo plakatais ir tie plakatai buvo daugiau negu mūsų politiniai reikalavimai. Šitie plakatai savo gilesne esme yra nepasiruošusios mirti ir nenorinčios susitaikyti su tuo, kas yra paruošta, tautos balsas…
Mus išvydo daugelis. Labai įdėmiai žiūrėjau į iš nuostabos sustingusias praeivių išraiškas. Jie negalėjo patikėti, kad tai gali būti ir yra įmanoma. Vis dėlto tai padarėme.
Štai dėl ko eidamas čia jaučiausi kaip prieš tolimus trisdešimt metų. Ėjome kaip sąjūdininkai ir ilgai svarstėme kaip pasielgti. Būkime atviri – buvo ne tokia ir maža tikimybė, kad mums čia praeiti neleis. Bet kaip ir tada turėjo įvykti psichologinė dvikova. Kieno stipresnė valia ir ryžtas? Kai jie susiduria su valia ir ryžtu, kuomet pamato žmones, kurie ne tik graudžiai verkšlena facebook komentaruose, o kaip laisvi ir orūs piliečiai išeina į gatvę pasakyti, ką galvoja, tada jie atsitraukia.
Tai pirmas toks veiksmas. Juo einame į kitą kovos už Lietuvą lygmenį. Ir mes tai tęsime.
O kol kas – sveikinu visus su mūsų taip sunkiai atkovota valstybe. Mes jos neatiduosime be žūtbūtinio mūšio. Kova, be abejo, bus sunki. Bet kas kovoja už teisų reikalą, visada laimi. Nugalėsime ir mes.
Tegyvuoja laisva, nepriklausoma Lietuva!