Ką reiškia prezidentės Dalios Grybauskaitės pastarųjų dienų karingoji retorika, jos pasisakymai, kad Rusija yra „teroristinė“ ar „baili“ valstybė? Ko tokiais pareiškimais siekiama? Valstybės vadovės pareiškimus Tiesos.lt portalas paprašė pakomentuoti dr. Vytautą Rubavičių.
Sunku vienareikšmiškai vertinti šalies vadovės Dalios Grybauskaitės pastarųjų dienų kovinguosius pasisakymus. Viena vertus, šiais vis labiau kaistančiais laikais dalis visuomenės laukia aiškių vertinimų, kurie panėšėtų į labai pasiilgtą tiesos sakymą, o kitiems toks tiesmukas galingos agresyvios Rusijos ir jos vadovo apibūdinimas atrodo ne tiek teisingas, kiek provokuojantis, aštrinantis situaciją, galintis sukelti nenumatytų padarinių.
Vienas jų jau dabar aiškus – mūsų valstybei reikės dar daugiau skolintis. Valstybės vadovų pasisakymai vertintini ne tiek tiesos, kiek tos tiesos raiškos, kitaip tariant, pasisakymo retorikos, taip pat vietos ir laiko požiūriu. Juk tiesą galima išsakyti įvairiai, o ypač politikoje. Kas dera eiliniams politikams, politikos apžvalgininkams, politologams bei įvairaus plauko patarėjams ir ekspertams, tas nelabai tinka, o dažniausiai ir visai netinka valstybių vadovams ir aukščiausio rango politikams, kurių padėtis atsakomybė reikalauja kalbėti taip, kad visada liktų erdvės „manevro laisvei“, kad savo pasisakymais nepanaikintų galimybių tartis, derėtis, kalbėtis. Juk ir pats Rusijos prezidentas neleidžia sau drabstyti purvais Vakarų valstybių – šitą darbą atlieka propagandinė žiniasklaida ir žemesnio rango politikai. Tačiau pastaruoju metu ir propagandinė Rusijos žiniasklaida pereina prie naujos retorikos: ji, kaip ir prezidentas, vis labiau ima „rūpintis“ pačios Europos Sąjungos ir pačių europiečių gerove bei ateitimi, nes ta gerovė priklausanti nuo santykių su Rusija, o gerus ir naudingus europiečiams santykius plėtoti trukdančios suktų Jungtinių Valstijų primestos sankcijos.
Mūsų prezidentė aiškiai pareiškė, kad Rusija Ukrainoje naudojanti teroristinius metodus, nes siunčianti į suverenią valstybę karius be atpažinimo ženklų ir nepaliaujamai meluojanti, tad esanti dar ir baili. Akivaizdu, kad Rusija veikia Ukrainoje kaip agresorė, tačiau šiandienos pasaulyje gausu įvairiausio valstybinio terorizmo atmainų, tad tokiu pasakymu publikos nenustebinsi. Interneto platybėse tuoj kilo komentarų banga apie Vakarų valstybių veiksmus Libijoje, arabų šalyse, Sirijoje, Irake… Suprantama, dalis tos bangos – tai specialiai tam paruoštų profesionalų darbas, tačiau ne tiek jau mažai yra žmonių, kurie tarptautiniuose santykiuose regi plintantį cinizmą, goduliu grindžiamą pragmatizmą, vakarietiškos demokratijos eroziją. Niekam nėra paslaptis, kad Rusijos politika grindžiama valstybiniu melu, tačiau apsidairykime aplinkui – juk Lietuvoje taip pat gausu valstybinio melo. Net tokioje menkoje, tačiau vis labiau garsėjančioje prezidentės buvusios patarėjos byloje iki šiol visuomenei nepavyksta išgirsti nors vieno vienintelio paprastutės tiesos sakinio. O Garliavos istorijoje? O Vytauto Pociūno nužudymo byloje? O „Snoro“ banko išvogimo jį uždarius operacijoje? Tokių klausimų galėtume kelti daugybę, tačiau jokio aiškesnio atsakymo taip ir nesulauktume. Šiuo atžvilgiu esame tokie pat melagiai, tad ir bailiai. Tik nereikėtų Rusijos pravardžiuoti baile karinės konfrontacijos akivaizdoje – tarsi sąmoningai mygiant ją parodyti mums savo drąsą.
Kas paskatino tokią drąsią prezidentės retoriką? Manyčiau, Vokietijos prezidentės Angelos Merkel pasisakymas Sidnėjuje, kur ji po trijų valandų bendravimo su Rusijos prezidentu akis į akį neįprasta sau maniera pareiškė apie Rusijos keliamą pasauliui grėsmę ir išsakė įsitikinimą, kad Rusija nelaimėsianti Ukrainoje. Iš Vokietijos kanclerės tokio tiesmuko atvirumo niekas nesitikėjo. Labiausiai – Rusijos politinis elitas, kuris iki šiol negali to pasisakymo „suvirškinti“. Apsilankius naujam NATO vadovui Lietuva stengiasi rodytis esanti pirmoje konfrontacijos linijoje, šitaip bandydama „išpešti“ sau daugiau aljanso paramos. Tokiu būdu Lietuva ir Rusijai rodo, jog yra nuosekliausia Jungtinių Valstijų partnerė, sykiu kviesdama Valstijas pripažinti tokį mūsų statusą. Vidaus politikoje konfrontacinė retorika dar labiau stiprins „valdžios vertikalę“, prezidentinę vienvaldystę. Dabar jau didžioji valdančiuosius aptarnaujanti žiniasklaida Kremliaus agentais skelbs ne kažkokius neaiškius referendūūūūmininkus, o tuos, kurie bent kiek abejoja prezidentės sprendimais. Kas beišdrįs „kišti nagus“ prie Prezidentūros įvykdytų „operacijų“.
Prezidentė savo išsakytais Rusijos apibūdinimais, kurie neabejotinai bus suvokti kaip Rusijos ir jos vadovo įžeidimas, nebepaliko jokių galimybių tolimesniems aukščiausio lygio santykiams. Tiesa, mūsų šalies vadovė jau anksčiau buvo pareiškusi, kad su Maskva ji nebendraus, tačiau dabar jau vargu ar apkritai kas begalės bendrauti. Net bendruose valstybių vadovų sambūriuose su Rusijos vadovais jau nebebus kaip pasikalbėti.
Manyčiau, aukščiausio lygio politikams derėtų rodyti daugiau retorinio lankstumo. Daug daugiau „tiesos sakymo“ darbo turėtų nuveikti politinis sluoksnis ir su juo susijusi žiniasklaida. Tame bare kol kas gerai darbavosi užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Kam su juo „lenktyniauti“? Galima nujausti, kad dabar visai Užsienio reikalų ministerijai Rusijos kryptis užsiveria. Prezidentei derėjo atsižvelgti ir į visuomenėje siaučiančias nuomonių audras. Juk šiuo metu dalis mūsų visuomenės tampa sąmoningais V. Putino gerbėjais vien dėl nusivylimo savąja valdžia – tarsi laukiama, kad rusai tai valdžiai kaip nors „užvožtų“… Nesame Izraelis ir kol kas neturime tokios besąlygiškos JAV paramos garantijų. Tikėkimės, jos bus, nes išlėkusio žodžio jau nepagausi. Tačiau pirmiausia patys turėtume pasirūpinti savo valstybės ekonominiu, socialiniu ir demografiniu saugumu, o tai įmanoma tik keičiant „smegenų vingius“ – liaujantis išvoginėti ir praskolinėti (tai juk toks pats apvogimas) valstybę, visuomenę ir jos ateitį.