2021 m. birželio 7 d.
Jau praėjo Baltarusijos valdžią po keleivinio lėktuvo priverstinio nutupdymo ir žurnalisto Ramano Pratasevičiaus bei jo draugės Sofijos Sapegos sulaikymo ugningai smerkiančių ir įvairiausių sankcijų Aliaksandrui Lukašenkai reikalaujančių kalbų banga, kurioje savimi gėrėjosi įvairaus kalibro Europos Sąjungos politinės įžymybės, tačiau ryžto realiems įvairialypiams politiniams bei ekonominiams veiksmams pristigo. Šitai nėra blogai, nes galvosūkis labai rimtas, turėsiantis svarbių europiečiams ne tik ekonominių, bet – ypač – geopolitinių pasekmių. Apie tai, neabejoju, šiuo metu vis labiau susimąstoma. Jau ir mūsų politikai Rusijos ir Baltarusijos santykius ėmė metaforiškai nusakinėti „smauglio ir triušio“ vaizdiniais, nepastebėdami, kad tokiuose paveikslėliuose kol kas tas „triušis“ dar nėra atsidūręs „smauglio“ pilve, tad gali ir pašokinėti. Esminis galvosūkio klausimas – ar savo sankciniais ir kitokiais veiksmais patys vakariečiai nepadės Smaugliui“ galų gale nuryti grobį? Juolab kad net ir aršiausi lietuviškieji Lukašenkos kritikai pripažįsta akivaizdžią tiesą – šiuo metu visi scenarijai Kremliaus paruošti. Ekonominės sankcijos padės Rusijai perimti labai svarbius Baltarusijos ekonomikos eksportinius sektorius, tad jos suverenitetinis savarankiškumas dar labiau susilpnės. Kremlius laukia ir progos perimti baltarusių finansinę sistemą. Šitai bus vaizduojama kaip spartesnis „dviejų broliškų tautų“ integracinis vyksmas. Rusijos „Aeroflotas“ jau dabar trina rankas. Nejau toks ir yra geopolitinis ES bei Lietuvos ir Baltarusijos kaimynių tikslas? Tiesa, mūsuose linkstama kalbėti ir apie visišką Lukašenkos vasališkumą, tačiau vis dėlto – „triušis“ dar nėra pilve, tad esama ir suvereniteto. Apie suvereniteto svarbą ir europiniams, ir mūsų politikams nepaprastai sunku galvoti, nes nebeįsivaizduojamas savasis valstybinis suverenitetas, tačiau geopolitiniai klausimai visada susiję su suverenitetu, su suverenių valstybių santykiais.
Geopolitiniai galvosūkiai nėra lengvai sprendžiami, juolab išsprendžiami – neveikia paprasta ekonominės naudos logika, kuria ypač vadovavosi naujasis globalizuotas europinis politinis elitas. Ta logika atpratino mąstyti geopolitinėmis, suvereniteto, demografinių tendencijų, civilizacinių ir nacionalinių tapatumų kategorijomis. Tačiau santykiuose su Rusija, Kinija, Turkija ir kitomis pasaulio galiomis kaip tik tos kategorijos ir „veikia“. Suprantama, neužmirštami ir ekonominiai interesai, tačiau jie pajungiami ilgalaikiams geopolitiniams. Deja, mūsų politikų ir politikos apžvalgininkų svarstymuose apie Baltarusiją ir mūsų santykių su ja ateitį geopolitikos neaptiksi – vien meinstryminiai „patikinimai“ ir pagrasinimai, paremti pasvaičiojimais apie „laisvus demokratinius rinkimus“. Pasiūlytas net skambus „Keturių veiksmų planas“, kuriame, nusunkus pabodusią retoriką, iškrinta auksinė mintis – reikia įtikinti Jungtinių Valstijų prezidentą Joe Bideną, kad tas, susitikęs su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, naujų „skausmingų sankcijų“ grasinimu spaustų jį prižadėti neaneksuosiant Baltarusijos, nes svarbus esąs šios šalies suverenitetas. Prisiminta suvereniteto reikšmė. Galima nujausti, kaip tokia idėja „išgąsdino“ Kremliaus oligarchus, jei ji apskritai pakilo iki jų ausų. Kitas „išminčius“ aiškina, esą svarbiausias ateinančio dešimtmečio Lietuvos geopolitinis tikslas – Baltarusija be Lukašenkos. Bet juk toks ir yra Kremliaus tikslas, tik nelaukiant ir to dešimtmečio. Net nepasukama smegenų pasvarstyti, o kas bus po Lukašenkos ir ar mums tada jau bus geriau ir „demokratiškiau“? Negali valstybės geopolitika susisieti su vienos valstybės vienu vadovu, nes nelieka nei geopolitikos, nei politikos. Visiems akivaizdu, kad po Lukašenkos gali būti tik visiškas Putinoliubas. Jau be „triušio“ įvaizdžio. Juk jau net NATO generalinis Jensas Stoltenbergas sugebėjo pamatyti, kad Baltarusija tampa vis labiau priklausoma nuo Rusijos ir šitai kelia tam tikrų grėsmių. Be abejo, kelia. Tik reikėtų tas grėsmes deramai suvokti ir įvairinti politinius bei geopolitinius atsakų instrumentus. Tačiau tam būtina pirmiausia pasižiūrėti į save ir pabandyti susikurti aiškesnį Baltarusijos įvykių ir su jais susijusių interesų vaizdą. Nepretenduoju tokį pateikti, tačiau priminsiu kelis reikšmingus „baltarusiškus“ geopolitinės reikšmės įvykius, kurie, keista, išnyko iš politikų beigi politologų akiračio.
Prisiminkime pačią praeitų metų pradžią: visų šalių kol kas pripažįstamas Baltarusijos prezidentas Lukašenka glebėsčiuojasi su atvykusiu JAV valstybė sekretoriumi Mike`u Pompeo, kuris tiesiai šviesiai pareiškia, kad Baltarusija turi išlikti suvereni ir nepriklausoma. O tas pareiškimas yra atsakas į Lukašenkos išsakytą mintį, kad jam reikia JAV pagalbos santykiuose su Rusija. Vėrėsi tam tikras galimybių langas. Amerikiečiai pažadėjo stiprinti diplomatinę tarnybą, o dėl ko dar buvo tartasi – žiniasklaida nepranešė. Beje, tuo metu Lukašenka leido sau išsakyti rimtų retorinių „perlų“ Rusijos atžvilgiu, tačiau kad „Rusija mus apmovė“ netaikydamas tiesiogiai Rusijos prezidentui. Prisimintinas ir jo prieš pat rugpjūčio rinkimus paleistas interviu su ukrainiečių žurnalistu Dmitrijumi Gordonu, kuriame buvo pažerta nemažai įdomybių. Svarbiausia – ukrainiečiams buvo pažadėta, kad iš Baltarusijos pusės niekada jiems negrasins jokios tankų divizijos. Krymo taip pat nežadėta pripažinti. Beje, perdirbtos rusų naftos produktus Lukašenka tiekė ir Ukrainos armijai. Ukrainiečiai už tai turėtų jausti dėkingumą. Įvairiomis progomis jis nesyk kartojo, esą „suverenitet – eto sviatoje“. „Triušio“ būta išmanaus ir gyvybingo, kaip sakoma, „su plieniniais kiaušiais“.
Ar Pompeo vizitas galėjo patikti Kremliui? Jokiu būdu. Naujas santykių su JAV lygmuo, kurį numatė abi šalys, kėlė didelę grėsmę Rusijos interesams, juolab kad integracinis vyksmas jau buvo baltarusių rimtai sabotuojamas. Kitas dalykas, baltarusių nacionalizmo stiprėjimas. Jau net įvairūs Rusijos analitikai aiškinosi, kaip ir kodėl rusų kalba stumiama iš tam tikrų valstybinių institucijų, o rusakalbiai valdininkai imami keisti baltarusiakalbiais. Beje, sulaikytasis Ramanas Pratasevičius – iš jaunųjų nacionalistų. Kovėsi su „maskoliais“ už Ukrainos suverenitetą Donbase. Ne jis vienas. Tokių Rusijos paieškomų yra ir daugiau. Nacionalistams Lukašenka buvo atlaidus, kaip ir nacionalistiniams bei proukrainietiškiems futbolo sirgalių klubams. Tačiau nacionalistinė Baltarusija ir tuo nacionalizmu grindžiamas suverenitetas nebuvo įdomus ES politiniam elitui. Tad nei norėta, nei įstengta suvokti Baltarusijoje susiklosčiusių aplinkybių, neskirta pajėgų sekti Baltarusijos ir Rusijos santykių dinamikos ir greitai bei lanksčiai reaguoti į pokyčius. Lietuva šiuo atžvilgiu niekaip nepadėjo. Amerikiečiai pasirodė esą labiau įžvalgūs, o šitai galėjo nepatikti ir daliai antiamerikietiškomis nuotaikomis bravūraujančio ES politinio elito. Išvada – Lukašenkai rinkimai buvo reikalingi (galėjo juos atidėti dėl pandemijos) stiprinti savo politinį legitimumą santykiuose ne tik su Vakarais, bet ypač su Rusija, o versti Lukašenką po rinkimų pirmiausia buvo suinteresuotas Kremlius. Juolab kad pats Lukašenka sukūrė tinkamą progą – perlenkė lazdą gražindamas rinkimų rezultatus. Po to – miestiečių nepasitenkinimas, rusų ir europiečių specialistų organizaciniai veiksmai nukreipiant tą nepasitenkinimą norima linkme.
Drįstu manyti, kad Kremlius jau buvo paruošęs kelis vertimo scenarijus, nes pagrindiniai pretendentai buvo iš Rusijos atvykę ar su Rusija įvairiais ryšiais, taip pat ir finansiniais susiję žmonės. Įdomiausias buvo Viktoras Babaryko, valdęs „Gazpromo“ pinigų plovyklos Baltarusijos skyrių. Staiga nutarė tapti politiniu Lukašenkos opozicionieriumi. Kas ir kaip jį paskatino? Subūrė rimtą komandą. Tokiose komandose tik keletas žino tikruosius tikslus, priklausomybes ir pinigų srautus, o daugelį – ypač jaunesnių – patraukia idėjos, „kova už demokratiją“. Užjaučiu žaviąją tai komandai vadovavusią ir vėliau su Sviatlana Cichanouskaja atvirai politinei kovai pasiryžusią Mariją Kolesnikavą – drąsią, ryžtingą, intelektualią. Atsisakė išvykti iš šalies, tad suimta. Kali kartu su kitais kandidatais. Lietuvos politikams derėtų bent jau kartkartėmis prisiminti suimtųjų vardus ir reikalauti jų išlaisvinimo. Lukašenka greit išvalė politinę sceną, leidęs joje pasireikšti tik Cichanouskajai, tačiau ir ji nesyk aiškino santykių su Rusija svarbą, o pagrindiniu savo tikslu laimėjus laikė naujų sąžiningų rinkimų rengimą. Gal net ir dalyvaujant Lukašenkai. Tik vėliau jau viskas pakrypo neatšaukiamos konfrontacijos linkme, kai demonstrantus imta šimtais suiminėti, kankinti, daužyti. Tačiau ir tuose įvykiuose matyti Rusijos „pėdsakas“ – juo didesnis visuomenės ir valdžios bei prievartos institucijų susipriešinimas, juo reikalingesnė Rusijos parama. Valdžios prievarta skatina Vakarų šalių kritiką ir sankcijas. Taip veržiama „rinkimų kilpa“
Šiuo metu sustingta baimingame laukime – kaip vyks didysis Joe Bideno ir Vladimiro Putino susitikimo spektaklis. Neabejotinai reikšmingas, galintis sujaukti ir ES politinio elito, ir mūsų politikų smegenis. Tam tikrą baimę išduoda ir Bidenui išsakomi mūsų „pasiūlymai“, kaip jis turėtų elgtis ir kaip „spausti“. Tačiau Bideno komandai nelengva – ji žino, kokia išmoninga yra postmodernioji, branduolinėmis galvutėmis paremta rusiškoji diplomatija ir koks įgudęs pašnekovas yra Rusijos prezidentas. Įsivaizduokime nedidelę susitikimo scenelę. Rusijos prezidentas prieina prie Jungtinių Valstijų prezidento ir pasisveikindamas stipriai jį apkabina, o po to paklausia: na, kaip pasijutai „žudiko“ glėby? Drįstu manyti, kad panašios scenos jau apžaidžiamos. Tokių susitikimų žinovai gali numoti ranka – juk viskas numatoma protokole. Joks protokolas naujiesiems imperijų vadovams nesutrukdo pasireikšti. Prisiminkime ne tik Putino įprotį kelias valandas vėluoti į susitikimus su pasaulio galingaisiais, bet ir neseną Turkijos prezidento Recepo Erdogano akibrokštą Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Layen. Čia jau vyksta žaidimas dėl naujosios pasaulio tvarkos ir vietos toje sąrangoje. Amerikiečiai niekaip nenorėtų, kad Kinijos „smauglys“ prisitrauktų Rusiją arčiau, nes Kinija ilgam išliks pagrindinė JAV varžovė. O įvairios sankcijos Rusiją artina prie Kinijos. Rusija gali sau leisti grasinti mažosioms kaimynėms, nes žino, kad į Rusiją niekas niekada neįsiverš – jos tiesiog nėra nei kaip užimti, nei kaip valdyti. Tad didžiulis geopolitinis pranašumas. O Rusijos silpnėjimas ir strateginė partnerystė skatina Kinijos demografinę ekspansiją Sibiran. Amerikiečiams šitai nenaudinga. Sprendimų nėra, nes konfrontacinės „mašinos“ jau veikia savo ritmu ir įgauna pagreitį, tačiau kalbėtis būtina, nes gausėja galimybių naujiems rimtiems konfliktams. Turėtume tą jausti žvelgdami į Astravo kaminus.