Kai kuriuos pasaulio regionus užgriuvo anomalaus karščio bangos, dalyje Europos – tropiniai karščiai, kitur – netikėtos liūtys ir nematyti potvyniai. Vokietijoje potvynių aukų skaičiuojama virš 160, o dingusių be žinios – daugiau kaip tūkstantis. Neįtikėtina – Vokietijoje, kur viskas taip stabilu, solidu ir gerai suręsta, potvyniai šluoja namus, kvartalus ir grasina persimesią į Austriją. Vokietijos, Prancūzijos ir kitų su įvairaus pobūdžio katastrofiniais reiškiniais bandančių susitvarkyti valstybių vadovai lankosi tose vietovėse, drąsina žmones, apgailestauja, tvirtina pagalbos „paketus“ ir neužmiršta, nelyg pasiteisinimą, nurodyti „kaltininką“ – „klimato kaitą“. Jau nebediskutuojama dėl klimato kaitos – ji tampa ne tik kaltininke, bet ir atpirkimo ožiu bei pasiteisinimu – ką mes galime padaryti, kokia čia mūsų atsakomybė, juk „klimato kaita“… Jei kriminalinį serialą žiūrinčio vaiko paklaustume, „kas nudūrė tą veikėją“, o jis atsakytų – „peilis“, tai imtume aiškinti, kad taip nedera mąstyti ir ne peilis čia kaltas, o peilį smeigęs žmogus. Tačiau aukščiausiame politiniame lygmenyje tokia paprasta logika jau nebeveikia – juk negali imti ir prisipažinti, kad dėl tų katastrofinių reiškinių kalta grobuoniška siaurakatiška, vien greito pelno siekiu grindžiama žmogaus veikla. O jei pradėtum, tektų svarstyti, kodėl, suvokdami tokios veiklos blogybes, mes niekaip nesistengiame jos keisti. Tačiau tokia tema laisvojoje demokratinėje visuomenėje nėra priimtina – tada nori nenori iškeli šiuolaikinio kapitalizmo – kolektyvinės žmonių veiklos „mašinos“ – keliamas grėsmes žmonijos išlikimui.
Visiems aišku, kad dabartiniai klimato kaitos ir ekologinių katastrofų reiškiniai yra ne kokios pavienės „problemos“, o sisteminės kapitalizmo raidos pasekmės. Pasekmės jau nebėra problemų rinkinys, o nauja gyvenamoji aplinka. Šitai sunku įsivaizduoti žmonėms, kurie sudėtingus reiškinius linkę išskaidyti į „problemas“ ir imtis jų sprendimo. Taip mąsto didžiuma žmonių ir politikų nesuvokdami, kad iš jų išskirtų „problemų“ reiškinio jau nebesudėsime, o „spręsdami problemas“ neišvengiamai gaminame naujas sistemines, neretai ir katastrofiškas pasekmes. Kitas dalykas tas, kad ir bėdas bei grėsmes reikia mąstyti kiek kitaip – aritmetika čia ne padeda, o kliudo. Prie vienos grėsmės pridėję vieną, gausime tikrai daugiau nei dvi, gal ir daugiau nei dešimt kitokių. Tad norint bent jau suvokti mus ištinkančių grėsmių mastą, pobūdį bei įvairovę, būtinai reikėtų pasiaiškinti kaip tik moderniojo kapitalizmo, pasaulinės „ekonominės socialinės mašinos“ veikimo pobūdį, kad būtų galima vienaip ar kitaip jį „perkrauti“. Ką jau ir siūlo daugybė įvairių pakraipų mąstytojų ir mokslininkų. Tačiau ar linkstama svarstyti kapitalizmo raidos perspektyvas, kuriose ryškėja, filosofų žodžiais, savinaikos „nuodas“ ar „šešėlis“.
Kitas stebėtinas dalykas yra tas, kad apie žmogaus veiklos įtaką klimato kaitai ir jo gyvenamajai terpei, kitaip tariant, planetos ekosistemai, jau buvo rimtai prabilta prieš gerus penkis dešimtmečius. Buvo sukurta ir įvairių raidos scenarijų – nuo „minkščiausių“ iki „grėsmingiausių“. Mokslininkai kūrė, prognozavo, įspėjinėjo. Tačiau pasaulį ištiko daug reikšmingų virsmų – subyrėjo Sovietų Sąjunga, kapitalizmas įsitvirtino visame pasaulyje, radosi naujų galimybių „laisvą rinką“ diegti išsilaisvinusiose šalyse, o kiek vėliau – ir įgyvendinti pasaulinę neoliberaliųjų reformų programą, sėkmingai nuskurdinusią daugelį pasaulio regionų. Tiesa, nuskurdinimas buvo pridengiamas demokratizavimo, liberalizavimo ir modernizavimo ideologiniais vaizdiniais. Kas galėjo drįsti paabejoti tokiais vaizdiniais! Jie iki šiol gyvybingi ir mūsų Lietuvoje, o „modernizavimas“ tapo net visuomenę išskaidančiu „vėzdu“ – „pažangieji“ prieš „atsilikėlius“, „į modernią ateitį žvelgiantys“ – prieš „praeities garbintojus“, „sovietikus“, lūzerius“. Tad visi žmonijos raidos scenarijai buvo atidėti geresniems laikams, kurie taip ir neatėjo – karinių konfliktų ir katastrofinių reiškinių vis daugėja. Įdomu tai, kad tik pavieniai mokslininkai entuziastai lygino kai kuriuos scenarijus su naujais duomenimis ir tikslino juos pagal naujas teorines įžvalgas. Apibendrintų, aiškiems veiksmams skatinančių duomenų nei mokslininkai, nei politikai, nei žiniasklaidų žymūnai nepateikia. Tačiau viena išvada akivaizdi – dabartinės klimato kaitos ir aplinkos degradavimo tendencijos peržengia niūriausius ankstesnius scenarijus. Į klausimą – kodėl, nėra lengva atsakyti, o gal net neįmanoma. Tačiau galima ir būtina pasvarstyti. Ankstesnių scenarijų kūrėjai nenorėjo pernelyg gąsdinti visuomenės, jie dar labai tikėjo racionaliu moksliniu protu ir politikų atsakingumu – problemos bus sprendžiamos. Kita vertus, jie nelabai įsivaizdavo, kokia neišpasakytai grobuoniška gyvenamosios terpės ir pačios žmonijos atžvilgiu bus naujoji finansinio oligarchinio spekuliacinio kapitalizmo stadija, kurios tinkluose spurda visa mūsų planeta. Esminis dalykas tas, kad buvo visiškai įtvirtinta žmogaus ir gamtos skirtis, į gamtą žvelgiant vien kaip į išteklius. Galop ištekliais paverstas ir žmogus, visuomenių gyvenimus pajungiant vadinamosios „laisvosios rinkos“ poreikiams. Tad šiuolaikinis kapitalizmas veikia pagal neribojamos kapitalo savidaugos logiką (kapitalo kaupimas), suišteklinant ir suprekinant visą žmogaus gyvenamą pasaulį ir jį patį. Šioje veikloje nesama jokios moralės, jokio bendrojo gėrio, jokių ateities visuomenės vaizdinių – vien pelnas ir turtėjimas. Visa kita – viešųjų ryšių ir žiniasklaidos verslų reikalas – skleisti tą logiką pridengiančius „gražius“ ideologinius vaizdinius. Todėl visos kalbos apie klimato kaitos stabdymą, „žaliosios ekonomikos diegimą“, „tvarią raidą“ ir pan. yra tuščios, niekaip nepakeisiančios esminių gyvenamojo pasaulio – žmonijos ir jos gyvenamosios terpės – raidos tendencijų. Bus daug kalbama, „sprendžiamos problemos“, tačiau veiklos pasekmės tik dar labiau kaitins planetą ir naikins joje tarpstančią gyvybę. Ar ne per juoda išvada?
Pateiksiu porą iškalbingų mūsų ekologiniu vadinamo mąstymo ir su juo siejamo verslo pavyzdžių. Prieš kelis dešimtmečius įsisuko vajus mažinti iškastinio kuro naudojimą ir sugalvota kurą praturtinti aliejumi. Labiausiai – palmių. Radosi didžiulė palmių aliejaus paklausa. Kas nenori būti šiuolaikiškai ekologiškas? Juolab kad kai kur buvo numatytos ir nemenkos subsidijos. Suprantama, verslas sureagavo – imta sodinti palmių plantacijas ir tiekti pasauliui „ekologiškesnį“ kurą. Tačiau palmių plantacijoms reikia didelių plotų. Kur jų rasti? Jei dabar kas pateiktų duomenis apie tų plantacijų plitimą – plaukai stotųsi. Malaizijoje, Indonezijoje, Indijoje, Brazilijoje ir kitose šalyse buvo masiškai kertami tūkstantmečiai atogrąžų miškai su visa jų puoselėjama gyvybe, naikinamos didžiulės gyvybingos ekosistemos, o pelnomasi iš medienos ir sodinamos menkavertės palmės aliejui spausti. Tokie miškai jau niekada nebeataugs. Kiek buvo sunaikinta gyvybės, niekas neskaičiavo. Svarbu buvo tik pelnas, o tų valstybių vadovams ir politiniams elitams – mokesčiai, BVP didėjimas. Juk patys savaime CO2 sugeriantys ir deguonį žmonijai tiekiantys, taip pat daugybę gyvybės rūšių palaikantys tūkstantmečiai miškai jokios „naudos“ BVP požiūriu neduoda. O „modernizacijai“ būtinas BVP augimas… Toks tad šiuolaikinis aukščiausio rango politikų ir pasaulinio verslo didžiūnų. „ekologinis“ mąstymas. Beje, tuose miškuose nuo seno gyveno pirminės tautos, kurios buvo sukaupusios neįkainojamą ekologinę sugyvenimo su miškais ir jų gyvūnija žiniją. Kur dabar tos tautelės ir jų žmonės? Jie buvo negailestingai išvyti iš savųjų vietovių, nepaisant net juos saugančių tam tikrų vietinių įstatymų. Buvo daug prievartos, žudynių, apgaulės, neteisybės. Ar daug pasaulis žino apie šį „ekologinį“ proveržį ir labiausiai iš jo pasipelniusius veikėjus? Gal kas buvo rašyta Lietuvos spaudoje? Neteko aptikti. O juk jis nepaprastai, mokslininkų nenumatytu būdu paspartino klimato kaitą.
Dabar išgyvenama kita „ekologinė“ banga, kuriai bus mesta mokesčių mokėtojų milijardai, – vadinamajai „žaliajai ekonomikai“ kurti ir plėtoti. Kai įsiskaitai į politikų bei jų mokslinių patarėjų mintis, idėjas bei gaires, supranti, kad visi remiasi ta pačia „logika“ kaip ir palmių augintojai. Vienas žaliosios ekonomikos sektorių susijęs su miškų apsauga, tad ir su jų apsaugos zonų plėtimu. Ta apsauga griežtinama. Ir kas gali tam prieštarauti – juk reikia saugoti miškus. Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir kai kuriuose kituose regionuose priimami tokie griežti apsaugos įstatymai, kad tuose miškuose nebegali gyventi pirminės gentys ir tautos, nes draudžiama gyvenimą palaikanti veikla. Prisidengiant „ekologija“ ir „kova su klimato kaita“, jos išvejamos iš savųjų gyvenamųjų vietovių, kuriose ankstesni įstatymai joms buvo pripažinę pirmumą. Kas vyks toliau, nesunku numatyti: valstybinė valdžia pasirinks prižiūrėtojus, koncesininkus, išteklių tyrėjus, galop – medienos ir kitų išteklių „grobėjus“. Ir vietiniai gyventojai jau niekam nesipainios po kojomis, nereikalaus kompensacijų, nesišauks tarptautinės žiniasklaidos dėmesio. Augs BVP, bus galima aiškinti, kad daugiau lėšų skiriama, pavyzdžiui, kovai su ta ar kita pandemija, ir pan. Patarčiau ir mūsų ekoaktyvistams atkreipti dėmesį į „ekologinius“ vyksmus Brazilijoje, Tropinėje Afrikoje, Indonezijoje. Tai padėtų geriau suvokti ir mūsų politikų „ekologinių“ veiksmų paskatas bei tikslus. Su miškais jau beveik „susitvarkyta“, dabar ateina eilė geriamajam vandeniui.
Baigiant klausimas, kurį dažnam autoriui užduoda išprusęs skaitytojas: o ką siūlai? Į tokį tiesų klausimą, galima atsakyti tik vienu kitu pašmaikštavimu. Juolab kad rimti pasiūlymai niekam nereikalingi – žmonės labiausiai trokšta grįžti į įprastas gyvenimo vėžes, iš kurių išmušė pandemija. Ir vis dėlto yra esminis akivaizdus dalykas, kuris aiškiai rodo, jog su klimato kaita nebus veiksmingai susitvarkyta. Jei dėl to dalyko būtų įmanoma susitarti, tai reikalai pagerėtų. Ginklavimosi varžybos. Ginklavimuisi ir persiginklavimui skiriami trilijonai, kurie visiškai neproduktyviai šildo planetą. Ginkluotė gaminama, saugoma, panaudojama ir naikinama. Viskam reikalinga daug energijos. Tačiau ar įmanoma imti ir susitarti – jokių karinių konfliktų, jokių civilizacinių varžytuvių, jokių ekonominių karų… Nusiginkluojame. Neįmanoma susitarti ir dėl „laisvosios rinkos“ veikimo, net suvokiant jos didelę žalą, pavyzdžiui, viešajam sektoriui. Sveikatos apsaugai ir švietimui. Nepaliaujamai kuriami įvairūs rinkas imituojantys fikciniai modeliai toms sritims surinkinti – gydytojus ir mokytojus paversti paslaugų pardavėjais, o ligonius ir mokinius – paslaugų pirkėjais. Tad ir klimato kaitos srityje – pirmiausia būtina nustatyti, kas čia pirkėjas, o kas pardavėjas? Ir vėl sodinsime naujas palmes žaliojoje ekonomikoje. Gal tik modernesnes – labiau genetiškai modifikuotas.
Beje, meninis įtikinamas šiuolaikinio technologinio kolonizacinio kapitalizmo, o kolonizacija, užgrobimas ir plėšimas kaip tik ir buvo moderniųjų laikų kapitalizmo varomoji jėga, raidos ir mentaliteto vaizdinys išskleistas įspūdingame Jameso Camerono filme „Avataras“. Filmas dėmesingam skaitytojui padeda geriau suvokti savąjį laiką ir gyvenamąjį pasaulį, išskleidžia pasaulio visumos, kaip sąmoningo gyvo organizmo, idėją, kuri gyvybinga iki šiolei daugelio tautų tradicijose, kurias taip įnirtingai stengiasi ištrinti šiuolaikiniai „pažangiečiai“. Kadangi apie jame iškeltas idėjas, mūsų ateities apmąstymus esu rašęs, tad pasitenkinsiu nuoroda: Vytautas Rubavičius „Naujoji Lotynų Amerikos ontologija ir jos vaizdinys Jameso Camerono filme „Avataras“.