Po pirmojo turo partijų ateitis daugeliui atrodė jau aiški: konservatoriai su liberalais gauna daugumą, tad jie ir formuoja vyriausybę, o žalieji valstiečiai imami koalicijon mažojo brolio teisėmis. Todėl konservatorių lyderis ir jo nekantriausi rėmėjai jau galėjo švęsti skambų sugrįžimą valdžion, kurį laimina pati Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Liberalams toje koalicijoje turėjo atitekti nemaža valdžios pyrago dalis jau vien dėl to, kad be jų konservatoriai negalėtų imtis didžiojo brolio vaidmens. Žaliesiems valstiečiams net su geriausiais prognostiniais rezultatais – na, apie 40 mandatų, – tektų imti tai, kas duodama. Tad beliko sulaukti antrojo rinkimų turo pabaigos, o per tą laukimo laiką įsigyventi į naujus pagrindinius valdžios vyrų vaidmenis. Tačiau rinkimų rezultatai ne tik sumaišė visas kortas, bet paprasčiausiai šokiravo. Labiausiai – konservatorius. Rinkėjai pasirodė esą sukaupę didžiulę neapykantą vadinamosioms sisteminėms partijoms – neįtikėtinai drausmingai sudalyvavo antrame rinkimų ture ir nubalsavo prieš konservatorių ir socialdemokratų kandidatus.
Dabar jau galima numanyti, kad pirmieji atsitokėjo žalieji valstiečiai ir ėmėsi įgyvendinti savąją koalicijos formavimo strategiją, kurią iki tam tikro laiko turėjo įvairiai maskuoti. Kokia ta strategija? Suprantama, ji nėra užrašyta jokiuose popieriuose, o ir žinoma tik patiems patikimiausiems partijos atstovams, tad lieka bendresnį vaizdą susidaryti iš viešumoje pasklidusių detalių, kurias jungiant ryškėja tam tikra logika.
Pirmiausia paklauskime savęs – ar žaliesiems valstiečiams po tokio laimėjimo būtų praktiškai naudinga koalicija su konservatoriais? Visiškai nenaudinga. Kodėl? Dėl daugelio priežasčių. Konservatoriai yra labai patyrusi valdžios partija, kuri niekaip nesutiktų groti antruoju smuiku, net jei jai tektų prisiimti tokį vaidmenį. Tad ne tik derybos, bet ir santykiai koalicijoje – nesiliaujanti įtampa. Juolab kad konservatoriams už nugaros – pats Vytautas Landsbergis ir Prezidentūra. Neinant į koaliciją su konservatoriais – abi šios figūros atsiduria šone. Su konservatoriais jokios realios permainos neįmanomas – net kalbėdamas apie Lietuvos grįžimą į vakarietiškos demokratijos kelią Andrius Kubilius nė žodžiu neužsimena apie demokratijos plėtojimą Lietuvoje, nes yra vakarietiškos demokratijos principų diegimo priešininkas. Jam nereikalingas nei tiesioginio atstovavimo lauko plėtimas savivaldoje, nei visuomenės dalyvavimas vykdant teisingumą. Didžiausia demokratija, kaip galima suprasti iš plačiai nuskambėjusių pasisakymų, – laimėjusių partijų lyderių tikrinimas specialiųjų tarnybų „prietaisais“. Kitaip tariant, „pažymų“ demokratijos plėtra aukščiausiu politiniu lygiu.
Tačiau laimėjusieji niekaip negalėjo atvirai tokios strategijos dėstyti, nes daugelis laukė jų ir konservatorių jungtuvių. Abi partijos, atrodė, tokių jungtuvių ir siekė. Tačiau konservatoriai nutarė pasibranginti – parodyti savo derybinį „kietumą“ ir politinę patirtį. Galima numanyti, kad jaunajam jų vedliui sunku buvo atsikratyti įtikėto laimėtojo vaizdinio, kuris neleido greitai „nusileisti ant žemės“. Šiuo atžvilgiu labiau būtų pravertusi ne senųjų konservatorių patirtis, o politinė vaizduotė. Žalieji valstiečiai nesnaudė – Ramūnas Karbauskis subtiliai provokavo konservatorius, ypač jų vadovą. Juolab kad konservatoriai ėmė ir pamėtėjo rinkimus laimėjusiems puikią kortą – užsispyrė derybose dalyvauti jungtinėmis pajėgomis – kartu su liberalais. Tačiau Karbauskis jau nesyk buvo išsakęs savo nuomonę, kad su liberalais dėl aiškių vertybinių skirtumų – na, kad ir gėjų partnerystės bei gyvybės apsaugos klausimais — nebendrausiąs. Tad žaliesiems valstiečiams beliko tik lenkti savo pusėn, o jau viešumoje visiems matėsi, kad patys konservatoriai neina koalicijon. Jei pas Prezidentę pirmojo pokalbio nuėjęs Gabrielius Landsbergis būtų pasakę, kad sutinkąs dalyvauti koalicijoje be jokių išankstinių sąlygų – Lietuvos politinė scena būtų kitokia. Suprantama, vargu ar jiems būtų pavykę valdžios pyrago atsiriekti tiek, kiek norėtųsi, vis dėlto konservatorių partija būtų įgavusi daugiau galimybių stiprėti atsinaujindama. O dabar gali tekti dar ketverius metus trinti opozicijos suolus, bandant numaldyti vidinio skilimo ir nepasitenkinimo židinius. Žaliesiems valstiečiams vertybiškai visiškai tiko krikdemiškasis konservatorių sparnas, tačiau niekaip netiko Landsbergio vedamas atsijauninusiųjų – jame visiškai neliko konservatyviųjų vertybių. Ne tik Landsbergis, bet ir kai kurie kiti jaunesnieji atvirai dėstė savo palankumą gėjų santuokoms, naujiems lytiškumams. Galima numanyti, jog kaip tik šis vertybinis poslinkis privertė nuo jų nusisukti didžią dalį konservatyviųjų kauniečių.
Socialdemokratams beliko tik palūkėti. Išgyvenę stiprų į nokautą panašų nokdauną, jie puikiai suvokia, kad gaiveliotis geriau būnant valdžioje. Juk gyvenimas šiais rinkimais nesibaigia – ne už kalnų savivaldos, merų, taip pat ir Prezidento. Valdanti partija visokiuose rinkimuose turi tam tikrų pranašumų. Kitas dalykas, buvimas valdžioje padeda išlaikyti ir tam tikrą suformuoto valdininkijos tinklo dalį. Šiuo atžvilgiu ne tiek jau svarbu, ką pavyks iš Karbauskio išplėšti, – žvirblis rankoje vis geriau nei opozicijoje „imtis“ su kitais pralaimėjusiais. O konservatoriai juk neturi savo rankose jokio didmiesčio, tad šiuo atžvilgiu net nelygintini su Vilnių ir Klaipėdą valdančiais liberalais. Boikotuoti žaliuosius valstiečius didžiosioms partijoms gali būti pavojinga – juk pakartotiniuose rinkimuose jos apskritai gali būti nušluotos kaip savanaudiškai trukdančios Lietuvos atgimimui.
Politinėse dėlionėse daug netikėtumų. Tad ir į konservatorių rankas gali netikėtai patekti stiprus koziris. Tačiau kol kas jų lyderių kalbose daugiau dejonių laukiant aukštesnių instancijų malonės. Atrodo, kad jiems lieka vienintelė viltis – ponios Pažymos pasirodymas. Tam pasirodymui būtinas „įsakymas iš aukštybių“. Tačiau tokiu atveju nesunku numatyti politinę krizę. Kam ji būtų naudinga vis didėjant Rusijos grėsmei ir vis daugėjant darbų su mūsų kariniais partneriais? Manau, atsakymas aiškus. Tad visiems yra apie ką pagalvoti prieš kimbant vieni kitiems į atlapus. Nereikia ir didelės vaizduotės suvokti, kas rinkėjų akyse pasirodytų esąs kaltas dėl tokios Lietuvai visokeriopai žalingos krizės.