Delfi.lt
Visos – ir laimėjusios, ir pralaimėjusios partijos – sutaria, kad Lietuvos žmonės rinkimuose balsavo už permainas. Permainų žadama jau senokai – prieš kiekvienus rinkimus, – tačiau jų kaip nebuvo, taip nėra. Prezidentė taip pat daug žadėjo pirmą kartą eidama Prezidentūron, tačiau netrukus ir jos pažadai išgaravo.
Antrojon kadencijon eita jau beveik nieko nebežadant. Dabar nubalsuota už Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio duetą. Išmanūs ir versle, ir politikoje žmonės, tad rinkėjams pasirodė patys tinkamiausi vesti Lietuvą nauju, taip mūsuose išpopuliarintu išmanaus valdymo ir kitokių išmanybių keliu. Tačiau klausimas, ko Lietuvai reikia, kad ji taptų išmania? Manyčiau, labai paprastų, tačiau beveik neįmanomų įgyvendinti dalykų. Pirmiausia – išlaisvinti Lietuvos žmones iš politinės nomenklatūrinės visavaldystės pančių. Kitaip tariant, gaivinti ir tvirtinti realią tiesioginio atstovavimo savivaldą, kuri buvo nužymėta Sąjūdžio dokumentuose, o galutinai palaidota apie 95-uosius.
Svarbu ir kitas dalykas – valstybės, valstybingumo jausenos ir tautos bei visuomenės gyvybinių galių stiprinimas. Apie valstybę pastaruoju metu jau net užsiminti tapo politiškai nekorektiškai, ką jau kalbėti apie tautą. Valstybė prisimenama tik nuogąstaujant dėl Rusijos grėsmės, tada nori nenori tenka prisiminti, kad yra kažkas tokio, ką reikėtų ginti. Graudu buvo žiūrėti į visomis išgalėmis valstybės ir tautos svarbą neigusius, tad ir išvalstybinimui daug nusipelniusius liberalus, kurių vadovai ne taip senai vienu ypu virto didžiais Tėvynę ginti pasišovusiais „patriotais“. Tiesa, nepamirštančiais kitomis aplinkybėmis aiškinti, kad niekad neatsižadėsią savo principų. Kitaip tariant, kad veikė ir veiks išvalstybinimo ir ištautinimo linkme.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai tenka pareiga burti naują Lietuvos vyriausybę. Nelengva užduotis žinant, kad žmonės laukia greitų permainų. Tačiau vargu ar permainų trokšta partinis nomenklatūrinis, taip pat ir aukštosios valdininkijos elitas, įpratęs gerai gyventi, valstybiniais bei europiniais pinigais taškytis ir niekam už nieką neatsakyti. Vienas konservatorių lyderių Andrius Kubilius nepaliauja aiškinęs, kad ko jau ko, o permainų Lietuvai nereikia, nes svarbiausia esąs politinės sistemos stabilumas. Tačiau kaip tik ydinga politinė sistema, kai visa valdžia sukaupta politinio nomenklatūrinio elito rankose, ir yra Lietuvą jau baigianti uždusinti kilpa, laisvės ir teisingumo trokštančius žmones verčianti palikti savo gimtinę.
Skaitykite daugiau Delfi.lt portale.