Apie metropoliteno, kaip šiuolaikiškos transporto infrastruktūros, plėtojimo perspektyvas buvo jau gana daug diskutuota. Jau gera dešimtmetį vykusiuose svarstymuose keitėsi ir mūsų politikų nuomonė. Seime buvusi metropoliteno projekto rėmėjų mažuma virto ryškia dauguma, kuri liepos 15 d. ir priėmė tam projektui įgyvendinti reikalingą „Metropoliteno koncesijos įstatymą“, kuris padeda teisinius tokios veiklos reguliavimo pagrindus, įteisindamas metropoliteną kaip transporto rūšį ir įjungdamas ją į mūsų transporto sistemą.
Įstatymas nereiškia, kad tuoj prasidės to projekto įgyvendinimas, tačiau jis atveria naujos veiklos galimybę. Ši galimybė labai svarbi urbanistinės plėtros požiūriu. Metropolitenas – pati švariausia, „žaliausia“, miesto įvaizdžiui ir investiciniam klimatui naudingiausia transporto rūšis. Sykiu tai ir veiklos sritis, susijusi su aukštų technologijų gamyba, diegimu ir priežiūra, su technologinio proto „gamyba“. Miestai su metropolitenu – tai jau aukštesnės europinių miestų klasteris, kuris jau savaime traukia investuotojų dėmesį. Šitai įrodyta daugelyje urbanistinių ir miesto ekonomikos (urban economy) tyrimų. Anksčiau ar vėliau ir Vilnius imsis tiesti metropoliteno linijas, kadangi jame ryškėja ir augimo, ir neišsprendžiamų transporto problemų tendencijos. Vilniaus mietui to projekto įgyvendinimas suteiktų didelį urbanistinės plėtros postūmį, o sykiu ir stiprintų miestiečių pasididžiavimą jo šiuolaikiškumu ir pažangumu.
Suprantama, buvo ir esama metropoliteno projekto priešininkų. Juos galima suskirstyti į dvi grupes. Vienoje – profesionalūs transportininkai, urbanistai ir kitų šakų specialistai, kurie savo argumentus grindžia vienokiais ar kitokiais paskaičiavimais bei miesto raidos vaizdiniais. Kita – tiesiog nemėgstantys metro, įžiūrintys šiame projekte dar vieną aferą, kurių ir taip gausu Lietuvos žemelėje. Su antrosios grupės atstovais labai sunku ginčytis, nes jiems nei skaičiai, nei svarstymai apie europinės urbanistinės plėtros ypatumus nieko nereiškia – atsakoma visada ta pačia „aferos“ mantra. Kartais prie tos mantros prisijungia ir šiaip jau gana informuoti ir apžvalgas bei komentarus skaitančios publikos pasitikėjimą pelnę žmonės.
Dalius Stancikas savo rašinyje „Metropoliteno afera“ (bernardinai.lt, tiesos.lt, ekspertai.eu ir kita internetinė žiniasklaida) metropoliteno idėjos ir įstatymo „aferiškumui“ sustiprinti pasitelkia Valdovų rūmų statybą. Suprantamas ir dažnokai taikomas žurnalistinis triukas, bet ar jis dera garbingam rašytojui. Tokių triukų gausu buvo referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams rengėjus ir jų rėmėjus visaip šmeižiančių rašiniuose. Pats D. Stancikas kuo puikiausiai sugebėdavo juos „išgliaudyti“. Ir še tau. Jei jau ką kritikuojame, tai kritikuokime ar svarstykime atsižvelgdami į jau vykusias diskusijas ir išsakytus argumentus. Juk tą įstatymą svarstė 5 ministerijos, 3 Seimo komitetai ir visas Seimas. Buvo atsižvelgta į visokių tarnybų siūlymus bei nuogąstavimus. Tad reikėtų svaresnių argumentų nei siejimas su Valdovų rūmais. O dėl tų rūmų. Juos buvo būtina atstatyti dėl daugelio priežasčių, kurias išsamiau esu išskleidęs ne viename straipsnyje, tad čia nesikartosiu. Valdovų rūmai – svarbus mūsų valstybingumo, nacionalinio tapatumo ir lietuvybės stiprinimo veiksnys, svariai prisidedantis prie miesto ekonomikos plėtros. Tie rūmai tampa svarbiu kultūros industrijos centru. Naujos Lietuvos valstybės žmonių kartos užaugs su Valdovų rūmų vaizdiniu. Kritikams siūlyčiau pabandyti įsivaizduoti dabartinę Lietuvą be Trakų pilies. O juk užmirštame, kiek išmonės, sveiko apsukrumo ir pasiaukojimo reikėjo aniems idėjos įgyvendintojams gūdžiais sovietinės priespaudos metais. Nedaugelis beprisimena, kada pilis buvo atstatyta. Kalbantys apie metropoliteno „aferą“ kažkodėl apeina įstatymo 7.3 punktą, kuriame tvirtinama, kad projektui įgyvendinti negalima pasitelkti valstybės lėšų nei jos gaunamų europinių pinigų. Projektas turi būti įgyvendinamas privačiomis lėšomis. Daliai idėjos priešininkų kaip tik tai ir kliudo – juk savivaldybės politikai niekaip negalės tų lėšų kontroliuoti. O juk žinome, kaip Lietuvoje kontroliuojami finansiniai srautai. Tad ir nuplauti daug mažiau galimybių.
Metropoliteno projekto įgyvendinimas įsivaizduojamas kaip koncesija. Tai reiškia, kad projektas turi būti gerai ekonomiškai pagrįstas. Kodėl visuomenei rūpintis galimo koncesininko nuotoliais ar pelnais? Koncesininkas turės taip paskaičiuoti, kad jam per tuos dešimtmečius investicijos atsipirktų. Ir ne taip, kaip Lietuvoje statant, pavyzdžiui, kokio kelio atšaką, kai privatiems partneriams valdžios vyrai ne be naudos sau sudaro sąlygas įmerkti uodegas į valstybinių pinigų jūrą. Kai kas sako, kad metropoliteno kainos bus neįkandamos. Tačiau tada mažai kas važinės. Menkas keleivių srautas, menka investicijų grąža. O juk numatyta, kad koncesininkas turės perduoti metropoliteną valstybei tvarkingą, suremontuotą. Tad kainos turės būti tokios, kad daugeliui apsimokėtų keisti savo keliones mieste automobiliu į metro. Šiuo atveju tai ir bus tikroji rinkos rinkodara, o ne ta, kurią nustatinėja mūsų institucijos, pavyzdžiui, Kainų komisija.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė nepasirašė Seimo priimto įstatymo. Įsiskaitykime į veto argumentus. Vien juridinė demagogija. Jokių ekonominių, juolab urbanistinių minčių. Juokinga skaityti apie tai, esą valstybė pati dalyvausianti įmonės steigime ir pati kontroliuosianti jos veiklą. O kaip siūloma daryti steigiant AE projektui įgyvendinti reikalingą įmanę? Juk ją prižiūrės taip pat valstybė, jos institucijos. Drįsčiau manyti, kad kaip tik šiame veto esame aferiškumo ženklų. Juk metropolitenui reikalingi pinigai išlieka investuotojų valdomi, o AE statybai valstybė skolinasi, tad jie vienaip ar kitaip teka per politikų ir jų prižiūrimų valdininkų rankas. O kam naudingiausia AE pinigų masė, kas labiausiai uždirbs ją tvarkydamas? Bankas ir teisininkai. Jiems visiškai nesvarbu AE ekonominis ar kitoks pagrindimas – jiems rūpi, kad kuo greičiau imtų tekėti skolinti milijardai. O kas iš teisininkų aptarnaus AE statybą? Ar tik ne žymusis ir Prezidentūrai artimiausias ponas Lavinas? Juk tiems ponams visiškai nesvarbu, kad ta statyba taps ir Rusijos šantažo objektu. Gal mūsų prezidentė įsivaizduoja, kas galėtų sutrukdyti Rusijai surengti vienokią ar kitokią diversiją atominiame objekte? O ką į tokį netiesioginį šantažą atsakytų Lietuva? Lenkų kortos skleidimu visoje Lietuvoje?
Tad kur glūdi metropoliteno projekto „aferiškumas“? Visose didžiosiose Lietuvos statybose plaunami pinigai. Toks mūsų valstybės modelis – korupcinė pinigų plovykla. Neabejoju, kad statant Valdovų rūmus buvo nugvelbta ne viena dešimtis milijonų. Ką padarysi. Lietuvis vogė ir vogs. Lietuviai sugebėjo iš savo vaikų nugvelbti gražiausias vietoves, kuriose veikė vasaros stovyklos. Apvogė savo vaikus diegdami vaikų ir gyvūnų teises. Tokios realijos. Gali būti, kad susigalvos, kaip nugvelbti lėšų ir įgyvendinant metropoliteno projektą. Tačiau manau, kad atskyrus nuo jo tam tikrą politikų, taip pat ir Prezidentūros numylėtinių sluoksnį, jis būtų įgyvendinamas kur kas skaidriau ir naudingiau Lietuvai, nei kitos valstybinės statybos. Ypač energetikos srityje.
Kviečiame susipažinti su Lietuvos Respublikos metropoliteno koncesijos įstatymu, Seimo priimtu šių metų liepos 15-ąją, ir prezidentės Dalios Grybauskaitės liepos 25-ąją pasirašytu šio įstatymo veto.