Ukraina didvyriškai ginasi nuo atviros nuožmios Rusijos agresijos jau daugiau kaip dvejus metus, o karas jos žemėse vyksta nuo 2014—ųjų. Rusijos politikai, geopolitikai ir ideologai agresijos priežastis aiškino būtinumu ginti vadinamąją ‚rusakalbę liaudį“, sutvirtinti „rusiškąjį pasaulį“, pakeisti „nacistinį Kijevo režimą“, tačiau šiuo metu įsivyrauja „kovos su Vakarais“ ar „kolektyviniais Vakarais“ vaizdinys. Jis užgožė ir kiek anksčiau plitusį pasakojimą apie „kovą si NATO agresija“, kurią neva palaikąs atgimstantis vakarietiškasis „fašizmas“. Vakarų pasaulio sveiko proto žmogui, kurio smegenys dar nėra suminkštėjusios ir nuo vaivorykštinės genderistinės vakarietiškos propagandos, tokie aiškinimai atrodo labai jau pritempti, nelogiški, neracionalūs. Į juos numojama ranka, atseit – nieko verti. Tačiau ideologinių vaizdinių bei jais grindžiamų, kad ir kokiais „nelogiškais“ atrodančių sumanymų ypatumas tas, kad paversti politine valia jie tampa baisių žudymų ir pasaulio pertvarkų instrumentais. O jau nužudytiems, kankinamiems bei naikinamiems nebesvarbu, logiškai ar nelogiškai šitas žudynes aiškina agresorius. Įsakymai pulti, žudyti, plėšti, naikinti yra labai paprasti ir visiškai racionalūs. Juolab kad jiems paklūsta milijonai. Jie dar labiau veiksmingi ir racionalūs, kai atliepia tam tikrą istorinį politinį kultūrinį mentalitetą, kuriame glūdintys plėšikiški „instinktai“ aktyvuojami dabarties iššūkiams didinti ir savo galybei stiprinti. Tiesa, tokia politika gali tapti keliu į pražūtį, ką rodo fašistinės Vokietijos pavyzdys, tačiau didelėms tautoms, kitaip nei mažosioms, ir pragaištys nebūna galutinės.
Vakarų civilizacinis atsakas į Rusijos agresiją buvo skystokas – daug kalbų, mažokai realių darbų. Už paramą ukrainiečiai dėkoja, tačiau ji pernelyg menka, niekaip neatliepianti poreikių ir karinės Rusijos galios bei ekonomikos. Vakarai ilgokai viešai svarsto pagalbos Ukrainai „paketus“, vis dar nesugebėdami pažvelgti tikrovei į akis: apsidraudėliška karinio „neeskalavimo“ politika tik dar labiau skatina agresyviąją Moskoviją siekti savo esminio tikslo – visiškai sunaikinti Ukrainos valstybę, ištrinti iš istorijos ukrainiečių tautą ir įtvirtinti Europoje geopolitinį carinės bei sovietinės imperijos žemėlapį. Kaip tik tas žemėlapis ir „veikia“ dabartinėje Rusijos vykdomoje agresyvioje geopolitikoje, prikeliančioje rosijanų istoriniame kultūriniame mentalitete neišnaikinamai glūdinčius civilizacinius vaizdiniu, kuriuose Ukraina, kaip ir Pabaltijo valstybės bei Suomija, yra „iskonno russkije zemli“. Todėl rosijanų liaudis visiškai sutinka su savo prezidento aiškinimu, esą mums jokių naujų teritorijų nereikią, bet savų mes niekam neatiduosią.
Apie šiuo dalykus būtų galima daug kalbėti, tačiau metas pereiti prie pagrindinės temos. Maskvoje, Kristaus Išganytojo cerkvėje kovo 27—28 dienomis vyko Maskvos stačiatikių patriarchato surengtas ir patriarcho Kirilo vadovaujamas XXV „Pasaulio rusų liaudies tarybos“ sambūris, kuriame 500 delegatų iš daugelio pasaulio šalių priėmė deklaraciją „Rusų pasaulio dabartis ir ateitis“. Ta deklaracija tapo svarbiu bažnytiniu Rusijos politikos įrankiu, nes joje įtvirtinta bei sušventinta grobuoniška Rusijos geopolitika, aiškiai įvardyti tikrieji jos tikslai. Nubrėžiami vertybiniai „Šventos Rusios“ kontūrai, iškeliama rusiškojo pasaulio ontologija. Ši deklaracija praneša pasauliui esminę žinią – Vakarams skelbiamas „šventas karas“. Įtvirtinamas esminis ideologinis konstruktas – Rusija kariauja su satanizman įpuolusiais Vakarais Ukrainos žemėje dėl savo laisvės, tad nieko vertos yra vakariečių ir pačių ukrainiečių kalbos apie agresiją. Rosijanai ne agresoriai, o šventieji kariai, rosijanų vykdomos žudynės jau nebe žudynės, o, teologiškai žvelgiant, priešų, netikėlių aukojimas ant laisvės aukuro. Kraujo auka. Istorijoje tai jokia naujiena. Beje, žmonių žudynės kaip aukojimas glūdi ir žydų konflikte su palestiniečiais, tik nedrįstama jų įvardyti religiniais terminais, nors abi pusės – tikintieji kovotojai, nes šitai būtų labai nešiuolaikiška.
Daugelis stebisi, kaip įmanomi „šventi karai“ civilizuotose šiuolaikinėse visuomenėse. Juolab krikščioniškose. Nesvarstysiu, kaip šitai įmanoma, tačiau – faktas. Nemanau, kad Moskovijos paskelbta deklaracija nieko verta. Atvirkščiai – ji turės nemenkų pasekmių ir Rusijos kaimynams, ir patiems rosijanams. Kai kurias numanomas pasekmių plotmes ir bandysiu aptarti. Akivaizdu, kad Maskvos patriarchatas, paskelbęs „šventą karą“ perima iš pasaulietinės valdžios pagrindinės pirminės mobilizacijos įrankį – Bažnyčia savais žmonių sielų valdymo įrankiais auklėja šventais nesutaikomais kariais visas tikinčiųjų šeimas nuo lopšio iki mirties karo laukuose. Viena yra slapstytis nuo komisariatų, o visai kas kita – atsisakyti stačiatikybės, atsisieti nuo Bažnyčios. Rusijos prezidentas tikinčiųjų akyse tampa nelyg šv. Mykolo inkarnacija, kovojančia su pragaro išperomis, tad sparčiai gausės jo visur apsireiškiančių ikonų. Tų ikonų garbinimas gali įgauti valstybinių apeigų statusą. Rosijanų mentalitete „šventas karas“ išsyk susisieja su giliai įsišaknijusiomis ideologemomis bei vaizdiniais „šventuoju karu“ (Sviaščennaja voina) vadinto buvusio didžiojo karo, kurio pergalės šventimas tapo religinėmis apeigomis. Į jas pastovėti Mauzoliejaus tribūnoje ir pagarbinti Rusijos dabartinės karinės galios dar visai neseniai suvažiuodavo daug valstybių vadovų.
Deklaracija patvirtina, kad Maskvos patriarchatas sykiu su Rusijos politiniu elitu negalėjo susitaikyti su didžios istorinės reikšmės vyksmu – Ukrainos bažnyčios atsiskyrimu nuo Moskovijos patriarcho. Dera priminti, kad Moskovijos patriarchatas buvo atgaivintas didžiojo karo metais kaip mobilizacinis stalininis įrankis. Iki karo porevoliuciniais ir Stalino valdymo metais, didžiuma stačiatikių hierarchų, intelektualų ir kunigų buvo išžudyta. Solovkų vienuolyno lageris yra pagarsėjusi stačiatikių kankinystės vieta, kurią žymėjo nužudytųjų kaukolių piramidės. Dabar tokios piramidės numatytos pirmiausia ukrainiečiams, o jau vėliau ir kitiems „netikėliams rusofobams“. „Šventos Rusios“ supratimas apima buvusias imperines žemes, jį nesunku išplėsti į visas slavų bei stačiatikių žemes, o ukrainiečiai su baltarusiais laikomi rosijanų etnoso potautėmis, kurie (išlikę) turės džiūgauti ir atnašauti sugrąžinti į šventąjį glėbį.
Ką „šventuoju karu“ Rusija sako kaimynams ir pasauliui? Visoms Maskvos patriarchato pavaldume esančioms bažnyčioms įsakoma kasdien apeigose melstis už Rusijos ginklo pergalę Ukrainoje ypatinga 2022-ųjų pabaigoje sukurta malda. Tad visi tų bažnyčių tikintieji kaimyninėse, o ir tolimesnėse šalyse paverčiami nelyg priešakiniais slaptais kovotojų būriais – bent jau apeigose jie privalės melstis už Vakarų, tad ir jų gyvenamų šalių žlugimą. Kaip į tai atsakyti tų šalių pasaulietinei valdžiai. Šitai neabejotinai stiprins įvairias tų šalių visuomenėse kylančias įtampas. Tačiau toks ir tikslas. Sumaištis jau reiškiasi žiniasklaidoje. Mūsų BNS išplatino pranešimą, kad „Maskvos patriarchato stačiatikių bažnyčia Estijoje atsiribojo nuo Rusijos liaudies tarybos“, tačiau nepaminėjo dėl kokios esminės priežasties. Bijomasi įvardyti „šventąjį karą“, nes kol kas nežinoma, ką apie jį sakyti. Tad geriau nutylėti. Tačiau tada nelabai aišku, kodėl kitoms šalims reikia taip drastiškai reaguoti.
Ukrainiečiai gerai suvokia tos deklaracijos religinę ir politinę galią – jų bažnyčia dokumentą įvardijo kaip „šėtonizmo apraišką“ ir paragino pasaulines krikščioniškų bažnyčių organizacijas griežtai ją pasmerkti. Tikimės sulaukti ir aiškaus Vatikano pareiškimo. Derėtų pasisakyti ir Jungtinėms Tautoms. Kodėl? „Pasaulio rusų liaudies taryba“ (angl. WRPC) buvo įsteigta 1993 m, jai JT suteiktas ypatingas konsultacinis statusas, tad ji veikia ir tos institucijos rėmuose. Tačiau „šventas karas“ prieš Vakarus gali susilaukti ir tylaus kai kurių globaliųjų Pietų šalių pritarimo, kuris apsireikštų boikotuojsnt ar kitaip priešinantis Rusiją smerkiančioms JT rezoliucijoms. Apgailėtinas europinis pavyzdys: ką tik Slovakijos prezidentu išrinktas Peteris Pellegrini, tęsdamas prorusišką premjero Roberto Fico liniją, aiškina, esą jie niekada netieksią ukrainiečiams ginklų, nes laikosi taikingos politikos. Rusijos paskelbto „švento karo“ prieš Vakarus sąlygomis tokia pozicija yra pats tikriausias suokalbiškas civilizacinis antivakarietiškumas.
Radikalios musulmonų grupuotės jau senokai prieš Vakarus kariauja „šventą karą“. Vakarai įvardijami kaip „Šėtono imperija“, kurios pagrindinė galia glūdi Jungtinėse Valstijose. Rusija savo deklaracija tarsi sako tokioms grupuotėms, kad ji toje kovoje yra didžioji sąjungininkė, priglobianti visas tas grupuotes, nepaisant jų tarpusavio kovų. Žinome, kokie svarbūs musulmonų radikalams yra simboliniai gestai ir veiksmai. Su šventais dalykais susiję prikelti simboliai įgauna didelės vienijančios, o sykiu ir žudančios, nelygu tikslai ir uždaviniai, galios. Vakarų žiniasklaidoje tvyranti tyla, drįstu manyti, apgaulinga – politinius elitus patarnaujantys „smegenys“ neabejotinai suka galvas, kokias grėsmes kelia šis Rusijos žingsnis – juk „švento karo“ neįmanoma užbaigti politinių lyderių derybomis. Rusijai Vakarus labiausiai įkūnija Jungtinės Valstijos, tad ir atsako laukiama pirmiausia iš amerikiečių. Kol kas amerikiečiai užsiėmę vidinėmis pilietinėmis kovomis, kurias vis labiau aršina nesutaikoma iki šiol ukrainiečiams seniau išskirtų 11 milijardų dolerių pagalbos nesiteikiančio „paleisti“ ir karinės pagalbos lizingo įstatymą numarinusio Joe Bideno ir vėl Kapitolijun grįžti meginančio Donaldo Trumpo rėmėjų priešstata. Amerikos prezidentas, savaip ironiškai, nelyg tam tikrą atsaką viešai kovo 27 d. pranešė, kad kovo 31-oji, kaip tik šv. Velykų diena, skelbiama „Transgenderių regimumo diena“. Daug amerikiečių nesuprato tokios ironijos. Tad prezidentas susilaukė plačiai nuskambėjusio Trumpo ir konservatyviųjų respublikonų senatorių pasmerkimo dėl žmonėms šventos dienos išniekinimo. Susiskaldžiusioje visuomenėje šitai suvokiama kaip tam tikras tyčiojimasis iš oponentų ir tradicinių pažiūrų besilaikančios visuomenės dalies: „žiūrėkite, kaip mes jūsų šventumą išverčiame į savą šventumą“. Akivaizdu, kad šitai nepadeda stiprinti visuomenės sanglaudą, o juk nuo amerikiečių vidinės demokratinės tvirtybės daug kas pasaulyje priklauso.
Koks galėtų būti civilizacinis vakariečių atsakas? Pirmiausia dera pažymėti esminę civilizacinę Vakarų bėdą – juose suklestėjusį savinaikos virusą. Apie jį kalbėjo du iškilūs amerikiečių mąstytojai – Samuelis Huntingtonas ir Philipas Rieffas. Pirmasis buvo įsitikinęs, kad Šaltojo karo užbaiga ir Sovietų imperijos subyrėjimas pradeda ne naują pasaulinės taikos ir kapitalistinės liberaliosios demokratijos įsiviešpatavimo, o civilizacijų kovos aštrėjimo tarpsnį. Jis nubraižė ir tikėtiną karinio dviejų civilizacinių darinių susidūrimo Europoje žemėlapį, kuriame karščiausiu regionu pažymėta Ukraina ir buvusios LDK pasienio su Moskovija žemės. Beje, garsusis Huntingtono veikalas apie civilizacijų sandaužą buvo labiausiai Rusijos karinio elito skaitoma knyga. Huntingtonas išskyrė esminius vakarų civilizacijos savinaikos vyksmus – išsikrikščioninimas, šventumos pajautos naikinimas, ideologinė visuomenių sekuliarizacija. Rieffas Vakarų negalia įvardijo kultūros ir visuomeninio gyvenimo nušventinimą. Įsigalint sekuliarizacijai kultūra nebetenka savo esminės ontologinės paskirties dieviškąją transcendentinę pasaulio tvarką versti socialinio gyvenimo normomis, palaikant visose gyvenimo srityse vertikalų transcendencijos matmenį. Su juo ir šventumos pajautą. Moderniųjų laikų kultūra įvardijama kaip perdėm individualistinė, transcendenciją trinanti mirties dirbinių kultūra.
Tad pirminis atsakas į paskelbtą „šventą karą“ turėtų būti vakarietiškos savivokos lūžis, žymintis atsigrįžimą į savąsias civilizacines religines bei dvasine šaknis, savų šventų dalykų puoselėjimas bei stiprinimas. Tam reikės laiko. O ukrainiečiams, taip pat ir mums, pabaltijiečiams, jo jau trūksta. Vakarams būtina suvokti, kad Ukrainoje jie ir yra užpulti, todėl turi atsakyti visomis savo išgalėmis. Ukraina yra pats tikriausias Vakarų civilizacijos forpostas, kuriame ir tikrinama vakarietiškoji civilizacinė gyvybinė jėga. Tikrinama laistant ukrainiečių krauju. Vakarams dera ne viešai be perstojo svarstyti apie pagalbos Ukrainai apimtis, tiekimo galimybes, o ryžtingai suteikti jai tokią karinę apsaugą, į kurią Moskovijos agresija nusilaužtų savo iltis. Ukrainai būtina sugrąžinti bent dalį jos turėto branduolinio arsenalo, nes šitai daryti savaip įpareigoja ir Jungtinių Valstijų kartu su Rusija pasirašyto Budapešto memorandumo dvasia. Vakarų civilizacija radosi Europoje, tad Europoje, Ukrainoje, o ne Jungtinių Valstijų ir Kinijos varžytuvėse Ramiojo vandenyno baseine šiuo metu ir sprendžiasi jos likimas.