Gražios nuotraukos, įsimintinos šypsenos, popiežiaus laiminami spindintys Sauliaus Skvernelio vaikai ir šeima. Lietuvos žmonės gali ir pasigėrėti, ir pasidžiaugti – Popiežius spalio 6-ąją priėmė valstybinio vizito Vatikanan nuvykusią mūsų vyriausybės delegaciją, kurios priekyje buvo premjeras Skvernelis su šeima. Džiaugiamės ir mes vizito sėkme, didžiai svarbiais Lietuvai su Popiežiumi svarstytais emigracijos ir humanitarinės pagalbos Ukrainai klausimais. Tikėkimės, kad Jo Šventenybė pamokė premjerą, kaip pristabdyti lietuvių emigraciją, o gal net išsakė kokią mintį apie veiksmingą emigrantų susigrąžinimą.
Ironizuoju dėl to, kad labai jau skurdžiai tas oficialiu vadinamas vizitas buvo mūsų žiniasklaidoje nušviestas – nei pateikta programa, nei atskleistos pokalbio detalės. Nemanau, kad Skvernelis įtikinėjo Popiežių vienu kitu milijardu prisidėti prie humanitarinės pagalbos Ukrainai, juolab kad puikiai žino, kiek tos pagalbos išvagia oligarchinė tos šalies valdžia, tad įdomu, kas vis dėlto konkrečiai buvo kalbėta ir kokiu intelektiniu bei politiniu lygiu buvo atstovaujama Lietuvai šiuo klausimu. Nejau vien plačia šypsena?
Ką jau ką, o šypsotis mūsų premjeras moka – plačiai, užkrečiamai, o sykiu ir vietinei publikai kiek grėsmingai, tarsi sakydamas, kad nesąs toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo ar antro žvilgsnio. Neabejoju šypsenos nuoširdumu susitikime su Popiežiumi, juolab laikant ant rankų mylimą vaikelį. Tačiau susitikimas su Jo Šventenybe ir įpareigoja – bent jau permąstyti savo darbus ir nuopelnus, kitaip tariant, apvalyti sąžinę. Juk tikimasi ir popiežiškojo palaiminimo. Bent jau savo sutuoktinei ir vaikams.
Kodėl apie tai kalbu? Skvernelis Vatikanan vyko kaip aršios ateistinės genderistinės politinės darbotvarkės įgyvendintojas. Tad kaip įsitikinęs ateistas. Vargu bau jis Popiežiui gyrėsi savo darbais stumiant Stambulo konvencijos ratifikavimą, įteisinant vienalyčių santuokas ir „šeimas“ su galimybe įsivaikinti, besąlygiškai pripažįstant aborto teisę. Tie jo darbai yra akivaizdžiai antikrikščioniški. Tad klausimas – kaip tokia veidmainystė dera su plačia šypsena ir tarsi savaime suprantamu palaiminimo siekiu?
Veidmainystės būta ir daugiau. Vyriausybės pranešime spaudai pažymėta, kad su Popiežiumi buvo aptarta „socialinė atjauta skurstantiems ir nuskriaustiems“. Lietuvoje daugelis jau spėjo pastebėti premjero atvirai rodomą panieką tiek skurstantiems, tiek nuskriaustiems ir besąlygišką prielankumą daug ir dar daugiau „uždirbantiems“. Tačiau man šis pranešimas susisiejo su premjero rodoma meile savo vaikams: ar glostydamas ant rankų laikomo vaikelio galvą ir žvelgdamas Popiežiui į akis Skvernelis prisiminė tą ypatingą nuskriaustąją – Deimantę Kedytę, kurios gyvenimą luošino savo rankomis. Tomis pačiomis. Juk Deimantę iš mylinčių senelių globos „vadavo“ jo įsakymu, kad tik būtų aplenkti iš Danijos atvykę vaikų teisių ekspertai ir psichologai.
Kas vertė taip skubėti, kad net mūsų drąsioji, paties Vladimiro Putino nė kiek nebijanti prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo priversta užsičiaupti ir visam laikui nutilti, o juk prieš tai aiškino, esą svarbiausia yra vaiko teisės. Dabar jau to vaiko – Deimantės – nei teisės, nei būsena, nei likimas nebedomina mūsų aukščiausių valstybės pareigūnų, prisiekusių visiems teisingumo seikėti po lygiai.
Popiežiaus palaiminimas visada suvoktinas ir kaip tam tikras įpareigojimas perkratyti savo sąžinę ir elgtis krikščioniškai – rodant tikrą, o ne veidmainišką atjautą skurstantiems ir nuskriaustiems. Tikėkimės, kad tas palaiminimas politiku pretenduojančiam tapti Skverneliui padės suvokti, kad Lietuvos, o su ja ir visos Europos Sąjungos ateitis yra ne kova už kuo spartesnį ateistinės genderizmo ideologijos praktinį įgyvendinimą ir Europos nukrikščioninimą, o kaip tik krikščioniškųjų šaknų ir krikščioniškųjų vertybių puoselėjimas, krikščioniškų žmonių santykių ugdymas. Suvokiant savo nuodėmes ir stengiantis jas ištaisyti.
Premjere Skverneli, grįžęs su Popiežiaus palaiminimu, imkite ir parodykite Lietuvos žmonėms tiek kankintą Deimantę kartu su jos motina ir leiskite su anūke susitikti ją mylintiems seneliams. Būtų tikro vyro darbas – juk prisimename ano Popiežiaus, šventojo Jono Pauliaus žodžius, kad nereikia bijoti, nes tiesa mums išlaisvins.
