Ieva Urbonaitė-Vainienė | DELFI.lt
Lietuvė Daiva Vinje nepraranda vilties susigrąžinti Norvegijos vaikų teisių tarnybos paimto sūnaus Viliaus, kuris gyvena paskirtų globėjų šeimoje ir jau nebesupranta lietuviškai.
Penktadienį Vilniuje prie Norvegijos ambasados šeimos rinkosi į protesto akciją, siekdamos atkreipti dėmesį į vis labiau augančią Norvegijos socialinių tarnybų savivalę be pagrindo atiminėjant vaikus iš šioje Skandinavijos šalyje gyvenančių lietuvių šeimų.
Vaiko neatgaunantys tėvai – 32 metų Daiva ir jos vyras Bjørnas Edmundas Vinje – pasakojo, kokius kryžiaus kelius eina bandydami susigrąžinti vos 10 mėnesių amžiaus atimtą berniuką.
„Tikiuosi, kad Lietuva mums padės. Suprantu, kad gyvendami Norvegijoje turime laikytis jos įstatymų, tačiau Vilius vis dėlto turi lietuvišką gimimo liudijimą, be to, kaip parodė mūsų patirtis, Norvegijoje vaikai iš tikrųjų tėvų atimami ir todėl, kad tai – didžiuliai pinigai, globėjams už vaiką valstybė labai daug moka“, – sakė moteris.
Už norvego ištekėjusi lietuvė prie Norvegijos ambasados Vilniuje atvyko su tuščiu vaikišku vežimėliu, kuriame vietoje sūnelio Viliaus buvo tik jo nuotrauka.
Norvegijos vaikų, lygybės ir socialinės integracijos ministerijos teigimu, vaiko globos perdavimas kitai šeimai yra kraštutinė priemonė, kuri taikoma tik tais atvejais, kai mažametis yra neprižiūrimas arba kai vaikas patiria išpuolius bei piktnaudžiavimą.
„Vaiko paėmimas iš šeimos yra ypatingai rimtas žingsnis tiek vaikui, tiek tėvams. Tokia priemonė gali būti naudojama, kai dokumentuose yra aiškiai fiksuota rimta nepriežiūra ir kai visos kitos priemonės pagerinti vaiko būvį iš esmės žlugo“, – DELFI yra sakiusi ministerijos vyresnioji patarėja komunikacijos klausimais Anne Nordskog.
Pasak pareigūnės, vaikų auginimas, pirmiausia, tėvų atsakomybė. Tačiau kartais reikalinga pagalba, nes jie patys susiduria su sunkumais – pavyzdžiui, psichologiniais, fiziniais ar finansiniais. „Tokiais atvejais vaiko teisių apsaugos institucijos įsikiša į vaikų auginimą, siekiant užtikrinti normalias vaiko gyvenimo sąlygas“, – teigė ministerijos atstovė A. Nordskog.
Jos teigimu, 2011 metais Norvegijoje įvairios paslaugos buvo suteiktos 52 000 vaikų. 84 proc. šių paslaugų buvo savanorių pagalba šeimoms namuose: pagalba apima patarimus, konsultacijas, mokymus, ekonominę paramą ar neapmokamą vaikų priežiūrą dieną.
Tu tarpu vaiko paėmimas iš šeimos, anot ministerijos, yra taikomas tik tais atvejais, kai fiksuojama rimta vaiko nepriežiūra ir kai visos priemonės padėti šeimai yra išsemiamos.
„Tokiais atvejais sprendimą priimta teismas. Sąlygas, kuriomis paimamas iš šeimos, apibrėžiamos Norvegijos vaiko gerovės akte. Tipiški atvejai būna, kai vaiku visiškai nesirūpinama arba kai vaikas patiria užgauliojimus ar išpuolius“, – teigia A. Nordskog.
Medikus atlydėjo policija
Kaip pasakojo Daiva, po gimdymo jai buvo nelengva, nes Vilius – pirmagimis. Tačiau, jos žodžiais, tai nieko stebėtino, panašiai jaučiasi daugelis jaunų mamų. Pogimdyvinė depresija normaliu atveju nelaikoma kliūtimi auginti kūdikį.
Lietuvė įtaria, kad tarnybos ja susidomėjo jau tada, kai prieš laukdamasi ėjo pas psichologą – išgyveno dėl artimo bičiulio mirties.
Po gimdymo jos šeimai buvo siūlyta apsigyventi valstybiniuose namuose. Rimčiau su organizacija „Barnevernet“ teko susidurti, kai Daivos vyras buvo užpultas chuliganų ir netoli namų sumuštas.
Atvyko greitosios pagalbos medikai ir policijos pareigūnai. Daivos pasakojimu, pamatę, kaip atrodo jos sutuoktinis ir sužinoję, kad namuose yra kūdikis, iškvietė vaiko teisių priežiūros specialistus, kurie paėmė mažylį iš šeimos, kol bus ištirta byla.
Lietuvė su vyru buvo apklausti. Sutapus parodymams, byla nutraukta. Tačiau sūnaus jie neatgavo. Kūdikis buvo apgyvendintas pas pakaitinę motiną.
Leido lankyti 4 kartus per metus
„Paskui mes buvome paduoti į teismą dėl globos atėmimo“, – prie Norvegijos ambasados pasakojo moteris.
Gavusi laišką iš tarnybų, Daiva sužinojo, kad jos sūnus buvo tiriamas: „Į lietuvių kalbą išverstoje tyrimo medžiagoje rašoma, kad Vilius sveikas, tik kiek sunkiau geria iš buteliuko – matyti, kad buvo maitintas krūtimi“.
2013 metų sausio 28 dieną paimtą sūnų Daiva su vyru galėjo matyti du kartus per savaitę, tačiau tik iki gegužės. Paskui tikrieji tėvai buvo informuoti, kad iš jų atimama globa. „Tada mums pasakė, kad vaiką galėsime matyti 4 kartus per metus, po valandą. Po šio nuosprendžio mes jį tematėme du kartus – kovo 12 dieną vieną valandą ir gegužės 28 dieną“, – verkė mama.
Moters teigimu, jos sūnui dabar skirti vadinamieji profesionalieji globėjai, Norvegai, turintys savo 12–13 metų dukrą.
„Mūsų sūnus pas juos gyvena nuo praėjusios liepos. Iš pradžių buvo paskirtas laikinuoju globotiniu, o dabar jie – jau tikrieji globėjai, nors mes tėvų teises dar turim. Tai mane labai džiugina. Kol kas iš mūsų tik pati globa atimta“, – vilties atgauti sūnų nepraranda Viliaus mama.
Filmuoja pasimatymus
Šeimos pasimatymai su sūnumi fiksuojami ir stebimi specialistų. „Bet vis viena jais labai džiaugiuosi. Sūnelis mane bučiuoja, velia tėčiui plaukus. Tačiau Norvegijos vaiko teisių apsaugos paskirtas psichologas savo raporte teigia, kad remiantis testais, Vilius yra 16 dienų lygio, negali nei nulaikyti galvytės, nei sėdėti, nei judėti taip, kaip turėtų, nei susikoncentruoti. Tai – melas“, – sakė Daiva.
Moters teigimu, Norvegijoje ji ne vienintelė nukentėjusioji. „Į mane pradėjo kreiptis kitos mamytės lietuvės. Atimtų vaikų skaičius auga ir gana sparčiai“, – sakė Norvegijoje gyvenanti D. Vinje, nenuleidžianti rankų ir nesusitaikanti su mintimi, kad neteko sūnaus.
„Jei reiks, kreipsiuosi ir į Strasbūrą“, – sakė moteris, kurios protestą prie Norvegijos ambasados palaikė ir kitos šeimos.
Kultūrologas: situacija – tragiška
Kultūrologo Vytauto Rubavičiaus nuomone, Daivos situacija tragiška: „Nežinau visų aplinkybių, bet kai valstybė stengiasi ne vaiką įtvirtinti šeimoje, o iš jos išplėšti, didelė tragedija tėvams ir pačiam vaikui“.
Kritikuodamas politiką, kurią įgyvendina Norvegijos ir kai kurių kitų šalių institucijos, V. Rubavičius pastebi, kad valstybės prisiima teisę spręsti, kas yra šeima ir kokia ji turi būti, vis labiau traukdamos vaikus iš šeimų, kad jie patektų į valstybės auklėjimo sritį ir būtų auklėjami kitokiais ir kitokių šeimų žmonėmis: „Kitaip tariant, jiems diegiamos visai kitokios ideologinės, kultūrinės nuostatos, kitokie požiūriai.“
„Šalys, kurios jaučiasi pažangios, stengiasi tokią politiką kuo greičiau įtvirtinti, o institucijoms tai tampa geru išsilaikymo pagrindu. Kai susikuria vaikų priežiūros institucija, ji kuriasi sau ir darbą. Kuo daugiau vaikų paimi, tuo daugiau valstybės lėšų skiriama institucijai funkcionuoti ir paskui šito institucinio principo nebegali taip paprastai panaikinti, tam instituciniam interesui pradeda tarnauti ir teismai, kurie priima nuosprendžius tokius, kokių reikia, juolab, kad tos bylos yra ganėtinai paprastos, ir teismai, kaip institucijos, gauna papildomą valstybės finansavimą“, – mano V. Rubavičius.
Lietuvos poziciją dėl šeimų, kurios Norvegijoje neteko vaikų, DELFI pašnekovas vadino abejingumu ir neveiklumu: „Tai vis dėlto Lietuvos žmonės. Tačiau iš institucijų pusės žiūrint, kam veikti, jeigu gali neveikti. Tokia vyraujanti nuostata. Kitas dalykas, kad čia reikalinga aiški valstybės politika. Tačiau valstybė neturi politikos tokių veiksmų atžvilgiu. Mes matome pastangas panašią tvarką įdiegti ir Lietuvoje – plėtoti tokius pat įstatymus, kad vaikus būtų galima lygiai taip pat traukti iš šeimų“.
Lietuvos institucijos, V. Rubavičius žodžiais, yra pakankamai silpno kultūrinio ir profesionalaus akiračio: „Jos žino, kad teks susidurti su Norvegijos teisėsauga. O kam lįsti, jei be kita ko jautiesi ir profesionaliai silpnesnis?“
Siūlome ir Aušros Gabalytės (Aikštės TV) reportažą.