Visu gražumu kritikų pasisakymuose reiškiasi dešimtmečiais sistemingai kurtos istorijos spragos. Valotka sako, kad nelietuviški vietovardžiai Pietryčių Lietuvoje nužymi ar nužymėtų okupacines teritorijas. Ir tai tiesa.
Tikiu, kad daugybė žmonių su tuo ginčijasi, nes nuoširdžiai tiki priešingai. Nes nežino nuo jų nuslėptos okupacijos istorijos. Okupacijos ir aneksijos, kuri tapo tobulu ir godžiai Rusijos kopijuojamu modeliu tiek 1940, tiek 2014, tiek 2022 metais.
Tą nesunku ištaisyti. Knygynuose visų laukia neseniai naujai isleista profesoriaus istoriko Broniaus Makausko knyga „Vilnijos lietuviai 1920-1939“. Knyga parašyta senokai, Sąjūdžio metais, Lenkijoje, apginta prieš lenkus profesorius. Kur jau kur, o Lenkijoje nesąmonių, jei šios nepagrįstai šmeižtų Lenkiją, toleravę nebūtų.
Vienas iškiliausių Lenkijos istorikų akademikas prof. Piotr Lossowski sakė:
„Dr. Makauskas savo tyrimuose pasižymi dideliu skrupulingumu ir sąžiningumu. Jis, be abejonės, te ne vien Lenkijos mastu reikšmingas XX a. pirmosios pusės Lietuvos, o taip pat ir Latvijos bei Estijos praeities žinovas.“
Lenkų akademikai – ne autoritetas? Knygą giria profesorius Juozas Skirius, o taip pat ryškiausia XX a. migracijos procesų Pietryčių Lietuvoje tyrinėtoja Vitalija Stravinskienė.
Norintiems kalbėti apie tai, okupacija ar ne okupacija, pažymėta Pietryčių Lietuvos vietovardžiais, tiesiog būtina perskaityti šią knygą. Nes bėgti nuo nepatogių šaltinių – didžiausias intelektualinis nesąžiningumas. Tinka Vilniaus rajono merui ar Kultūros ministrui, bet daugeliui žmonių nepridera.
Knygą rasite visuose knygynuose, o geriausia kaina, atrodo, „Patogu Pirkti“. Įsigyjimo nuoroda komentare. Iki rudens išmanysite dar vienos okupacijos istoriją. Tik šįkart nutylėtą dėl politkorektiškumo.