Veidaknygė
Toli gražu ne visais naujai prisijungusiais Nacionalinio susivienijimo nariais spėjame pasigirti. Vienas tokių naujokų – atsargos pulkininkų asociacijos narys Audrius Demenius. Žmogus su milžiniška kompetencija, patirtimi ir labai aiškia pasaulėžiūra. Kiek tenka susidurti, dauguma atsargos pulkininkų asociacijoje kaip tik tokie. Bet kuriai valdžiai priderėtų klausytis šios organizacijos.
Gi šiandien A. Demenius atkreipė dėmesį į didžiai ironišką situaciją Ukrainoje. Kol Lietuvoje sistemingai vykdoma rusifikacija, skleidžiant mūsų šalyje rusiškąjį pasaulį, globojant rusakalbes mokyklas ir šimtais tūkstančių užvežant rusakalbius, pačioje Ukrainoje vietoje Putino žadėtos denacifikacijos baigia įvykti derusifikacija.
A. Demenius verčia ir cituoja išmintingus ukrainiečio Viktoro Tarano žodžius: „Ukrainoje liko tik trys mokyklos, kuriose moko rusų kalbos – skelbia kalbos ombudsmenas Taras Kreminas. Jis taip pat sakė, kad prieš prasidedant karui rusų mokyklose mokėsi 455 tūkstančiai vaikų, o dabar rusų kalba mokosi tik 770 vaikų visoje Ukrainoje. Taip iš tikrųjų vietoj denacifikacijos Putinas atliko derusifikaciją. Manau, kad to pasekmes greitai pamatysime ir išgirsime visose šalies gatvėse. Ukrainiečių kalbos daugiau bus buityje ir oficialiose vietose, ji sugrįš ir užims savo vietą. Ačiū už tai ZSU ir visiems, kurie pastaraisiais metais, dešimtmečiais, šimtmečiais kovojo už ukrainiečių kalbą.“
Iš lietuviško taško, beje, galima pridėti, kad kol rusų kalba galutinai praranda pozicijas Ukrainoje, ukrainiečiai į ją grąžinami Lietuvoje. Mat čia atvykusiems ukrainiečiams masiškai siūloma mokytis ne ukrainiečių ir ne lietuvių, o rusų kalba. Kurią dažnas moka, bet turėtų, galėtų ir neretai turbūt norėtų iš jos pasaulio išeiti (kiek vaikai supranta savo geriausius interesus). Kol Ukrainoje rusų kalba nyksta, Lietuvoje gausėja. Toks rusiškojo pasaulio sutekėjimas į Lietuvą, paradoksaliai čia, Europos Sąjungoje, užliejant juo ir pabėgėlius ukrainiečius.
Denacifikacija, beje, tėra ideologinis Putino kliedesys ir buvo neįmanoma iš principo, nes išskyrus pavienius atvejus visuomenės paribiuose Ukrainoje tiesiog nėra nacizmo reiškinio. Draugai iš „Azov“ gali patvirtinti, kokios lengvai klijuojamos, bet beprasmės tokios etiketės.