Veidaknygė
Vasario 16-osios Lietuvoje ištisus dvidešimt metų Žalgirio mūšio pergalė buvo vienas svarbiausių įvykių, aplink kuriuos lipdyta istorinė atmintis ir tapatumas. Turbūt ne man vienam atrodo, kad Kovo 11-osios Lietuvoje tai liko toks daugiau senobinis simbolis, apie kurį nei daug žinom, nei labai didžiuojamės, gi nebe viduramžiai, o pats XXI amžius už lango. Įtariu, kad prisidėjo ir tai, kad kovota ir laimėta prieš ne tuos, dabar nepatogu.
O be reikalo. Sveika atmintis neperkėlinėja praeities įvykių į šiandieną ir nepergyvena, kokie dabar santykiai su senų amžių įvykių dalyviais. Istoriją reikia mokėti, laimėjimais reikia didžiuotis. Todėl trumpas priminimas apie šią datą, kurį godžiai skolinuosi iš istoriko dr. Algio Bitauto sienos:
1410 m. liepos 15 d. Vytauto ir Jogailos vadovaujama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sumušė Vokiečių ordino kariuomenę. O legendinis Vytauto atsitraukimas Žalgirio mūšio metu, apgavęs kryžiuočius, nėra tik lietuvių vėliau sumąstyta pasaka – toks klaidinantis manevras išties įvyko ir greičiausiai buvo suplanuotas iš anksto. Žalgirio mūšis tapo reikšmingiausiu, precedento neturinčiu Lietuvos ir Vidurio Europos istoriniu įvykiu, nulėmusiu vokiečių ordino galybės pabaigą. Panagrinėkime, kaip visa tai vyko.
Ankstyvą 1410 m. liepos 15 d. rytą abi kariuomenės susitiko dabartinėje Lenkijos teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, prie Griunvaldo (lietuviškai „Žaliagiris”) ir Tannenbergo (lietuviškai „Eglių kalno”) kaimų. Todėl lietuviai šį mūšį vadina Žalgirio mūšiu, o vokiečiai ir kitų vakarų Europos šalių žmonės Tannenbergo mūšiu.
Dešiniajame sparne, priešais LDK kariuomenę, kryžiuočiai išrikiavo 15 sunkiai šarvuotų vokiečių pulkų. Jiems vadovavo didysis maršalas Frydrichas fon Valenrodas. Kairiajame sparne priešais lenkus Ordinas išrikiavo 20 vėliavų, jiems vadovavo didysis komtūras Konradas fon Lichtenšteinas. Pats Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas su 16 vėliavų pasiliko užnugaryje. Vokiečių riteriai tris valandas laukė sąjungininkų puolimo, ragino Ordino magistrą kuo greičiau pradėti kautynes. Kylanti saulė vargino sunkiais šarvais aprengtus riterius, sekino jų jėgas.
Norėdamas išprovokuoti Jogailos ir Vytauto ataką magistras pasiuntė heroldus, kurie įteikė Jogailai ir Vytautui du kalavijus. Mūšis prasidėjo apie vienuoliktą valandą ryto. Pirmieji į ataką metėsi LDK kariai, čia juos pasitiko sunkioji kryžiuočių kavalerija. Kryžiuočiai prieš lietuvius metė geriausias savo kariuomenės jėgas. LDK gretas užliejo geležinė riterių lavina.
Kaip rašė lenkų kronininkas Janas Dlugišas: „Grūmėsi vyras su vyru, trupėjo ginklai, ore šmitravo kalavijai”. Praslinkus valandai nuo mūšio pradžios dešiniajame sparne kovojantys lengvai ginkluoti lietuvių kariai ėmėsi kryžiuočiams netikėto atsitraukimo manevro. Mūšio lauke Frydrichui fon Valenrodui liko tik trys LDK kariuomenės Smolensko pulkai.
Patikėję, kad lietuviai bėga iš mūšio lauko, vieni kryžiuočiai nusivijo apgaulingai bėgančiuosius, kiti užgriuvo kovos lauke likusius Smolensko pulkus ir lenkus. Manydamas, jog pergalė jau arti, į mūšį stojo ir Ordino magistras su savo pulkais. Kai grįžo lietuvius viję riteriai, lenkų pajėgos buvo gerokai išblaškytos. Kryžiuočiai įsitikinę savo sėkme, užtraukė pergalės giesmę. Staiga jiems iš šono smogė gretas pertvarkę ir į kovos lauką grįžę lietuviai – kryžiuočių kariuomenė buvo sutriuškinta.
Žuvo net didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas ir kiti žymieji vadai – maršalas Frydrichas Valenrodas, didysis komtūras Konradas Lichtenšteinas, beveik visi komtūrai ir žymesnieji vokiečių riteriai, daugybė karių. Mūšyje buvo palaužta Kryžiuočių ordino karinė ir politinė galia, sužlugdyti jo planai sukurti Pabaltijyje didelę valstybę ir įsigalėti visoje Rytų Europoje. Po Žalgirio mūšio prasidėjo Kryžiuočių ordino smukimas ir baigėsi apie 200 metų trukę Lietuvos puldinėjimai. Žalgirio pergalė pakėlė LDK ir Lenkijos tarptautinį autoritetą ir sustiprino jų galią.
Kokios buvo Žalgirio mūšio priežastys? Lietuvai priėmus krikštą ir sudarius personalinę uniją su Lenkija, Vokiečių ordinas iš esmės jau nebegalėjo pulti Lietuvos. Vis dėlto, kryžiuočiai nuolat puldinėdavo Žemaitiją, į kurią pretendavo ir lietuviai. Lenkija norėjo Dobrynės žemės. Šie teritoriniai Lietuvos ir Lenkijos ginčai su ordinu ir po Lietuvos krikšto iš esmės pasikeitusi geopolitinė padėtis lėmė neišvengiamą mūšį.
Štai taip. Nesikuklinkime, juk netruksime perskaityti, kad ir Žalgirio mūšį baltarusiai laimėjo 