Ateina laikas rinktis. Biuletelyje pasirinkimų bus 15, bet renkamės iš tikro juk vizijas. Atmetus melagingus taikos per draugystę su Rusija pažadus, vizijos yra iš esmės dvi.
Vieną įkūnija dabartinė valdžia ir stipriausia jos partija TS-LKD, tautoje žinoma kaip „konservatoriai“. Kitą įkūnija Nacionalinis susivienijimas. Daugybė partijų, nuo bereikšmių iki pirmaujančių reitinguose, apskritai jokios vizijos ir idėjų nesiūlo ir čia, tiesą sakant, bent man akis labiausiai bado būtent LSDP. Reitingai ir pinigai atneš jiems pergalę, bent toks jų planas. Tebūnie.
Bet gebantiems skaityti, mąstyti ir vertinti idėjas reikia rinktis viziją ir žiūros tašką.
Kaip tik visai neseniai NS pirmininkas prof. Radžvilas paskelbė programinį tekstą apie ES portale DELFI, o TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis – LRT portale. Landsbergio vizija iš esmės sako, kad Lietuvoje ir ES viskas gerai, nuolatos augome ir stiprėjome, atitinkamai viską reikia daryti kaip iki šiol, tik dar geriau, na ir gal dar pridėti europinės vienybės prieš Rusiją.
Tipinis Landsbergio programinio teksto pavyzdys:
„Tvarkosi didieji miestai ir pakraščių miesteliai, dramatiškai persitvarkė Lietuvos žemės ūkis. Iš esmės atsinaujino šalies kultūros įstaigos: teatrai, muziejai, bibliotekos. Į virsmo tašką pagaliau pajudėjo švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigos, žinoma, šiuos pokyčius, kaip ir ankstesnius, lydi ir neišvengiamai lydės ilgos bei karštos diskusijos.
Bene labiausiai džiugina iš pragaištingos duobės pradėjusi kilti Lietuvos demografijos kreivė. Gyventojų skaičius stabilizavosi ir pastaruoju metu net po truputį didėja. Lietuvos nuolatinių gyventojų vis dar apie pusę milijono mažiau nei prieš 20 metų, bet emigracija, kone du dešimtmečius tuštinusi mūsų demografinį aruodą, pagaliau nebeatrodo tokia grėsminga.“
Miestai ir miesteliai gražėja ir tvarkosi, bet tuštėja milžiniškais tempais. Žemės ūkis „persitvarkė“ taip, kad ūkiai tik stambėja, išlieka tik didžiausi, tikro ūkio gyvulininkystės apskritai neliko, kaimo gyvenimas, kurį pažinojo dar net mano karta, visiškai išnyksta. Švietimo ir sveikatos sektoriai išgyvena didžiausias giliausias krizes gal net per nepriklausomybės istoriją, „tvarkymasis“ vis naujomis reformomis ją kol kas tik gilina.
Ciniškiausias apvertimas – „tvarkosi demografinė kreivė“. Taip, valdantieji jau kalba apie būsimą 3.5 milijonų Lietuvą, nes gyventojų vėl daugėja. Bet daugėja nebe tautiečiais, o kolonistais iš rusakalbių posovietinių šalių. Emigracija sustojo, bet tai niekaip nesprendžia pačių lietuvių demografinio nykimo tiesiog dėl per mažo gimstamumo. Lietuva auga, bet auga atvykėliais. Tokiu tempu kaip pernai per 6 metus pasiektume tokį patį kolonizacijos mastą, kaip per visą sovietmetį.
Landsbergis ciniškas ir su pasiūlymais ES, nes visgi rinkimai. Jis atsargiai ir netikėtai pasisako prieš vienbalsiškumo naikinimą ir centralizaciją, nors jo partijos atstovai nė vienas prieš centralizaciją pernai EP nebalsavo. Jis pasisako už sienų apsaugą, nors jo partija labai proaktyviai giria sienų saugoti neleidžiantį ES migracijos paktą, o jo vyriausybė atsakinga už didžiausią legalios, pačios valdžios skatinamos imigracijos bangą per visą Lietuvos istoriją. Jo piešiamas Lietuvos vaizdas rožinis, o žadama pozicija pamatiniais klausimais tiesiogiai prieštarauja visiems jo partijos darbams. Paskaitykite tekstą, įvertinsite.
Atitinkamai turime prof. Radžvilo tekstą. Jame nieko rožinio, jokios apgaulės. Radžvilas nuosekliai tą patį kalba dešimtmečius. Nelaimei visi laukė, kol tai pradės pildytis. Na, dabar jau pildosi. Europa nėra vieninga nei savo vertybėmis, nei prieš Rusiją, Europa nebegeba net būti konkurencinga ir nuosekli siekdama efektyvumo ir naudos, nes pasidavė ją žemyn tempenčioms ideologijoms. ES rizikuoja pati save sužlugdyti forsuodama centralizaciją, kuriai gal ir abejingos Baltijos šalys, bet kurios tikrai nenori ES šalių senbuvių visuomenės. Turime visą eilę pamatinių problemų, prieš kurias nereikia ir negalima pasiduoti, reikia ir galima jas spręsti.
Neseniai paskelbta, kad Lietuvos atstovai Europos Parlamente išsiskiria mažiausiu aktyvumu. Nieko labai keisto, kai vadovaujiesi prisitaikymo ir pataikavimo Briuseliui instinktais, tai pirma reakcija yra pritarti viskam, ką siūlo centras, kai pieši rožinį ES vaizdą, kuriame viskas tik gerai, o tikslai tegali būti „daryti dar geriau“, koks gali būti darbas? Gali būti tik pensija ir personalo tavo vardu Lietuvos auditorijai kepami tekstai apie šlovingas pergales.
Lietuvai reikia rinktis net ne tarp dviejų vizijų, o tarp realybės ir sapno. Sapnas saldus, veikia raminančiai ir natūraliai daug kam patinka. Kolektyvinės bendrijos ir tautos problemos atrodo toli ir netikros ypač tuo atveju, jeigu asmeninė situacija gana gera ir norisi tikėtis, kad valstybės ar ES masto iššūkiai tiesiog aplenks. Neaplenks.
Realybė tokia, kad Lietuva ir Europa turi problemų ir ne „einamųjų“, o išlikimo. Jų tikrieji interesai stebėtinai sutampa. Atsilaikyti prieš karo grėsmę, išlikti demografiškai, išvengti kolonizacijos kaip iliuzinio gimstamumo problemų sprendimo, atsikratyti skaldančių ir žlugdančių ideologijų, įgyti daugiau lankstumo ir konkurencingumo pasaulyje – to paties reikia ir Lietuvai, ir ES. Nors ligšiolinė dauguma, vyraujanti ES institucijose, ir mąsto priešingai.
ES kryptis priklausys nuo Europos tautų pasirinkimo birželio 9 dieną. Rožinis sapnas ar sudėtinga tikrovė. Mėgstama kartoti, kad nacionalistai yra populistai, sako tai, ką nori girdėti žmonės. Bet akivaizdu kaip ant delno, tai, ką norisi girdėti kartoja „globali Lietuva“. Nacionalistai sako tai, kas nemalonu, nes tik taip daryti yra sąžininga ir teisinga. Rinkimės, o prieš tai paskaitykim tekstus.
Nacionalinio susivienijimo sąrašo numeris 15, biuletenyje paskutinis. Lygiai kaip Lietuva yra paskutinė visoje ES be nacionalistų Europos Parlamente. Gal nebeilgai. Politinė reklama, žinoma.