Kad galimybių pasas buvo įvestas ne pandemijai valdyti, o per atimtas konstitucines teises spausti nepasiskiepijusius, kad pasiskiepytų (premjerė tai vadina „įtikinėjimu“), net ir skeptikams, jeigu išvis sutiko pripažinti faktus (yra nesutinkančių) buvo visiškai akivaizdu nuo tos akimirkos, kai paaiškėjo, jog tas pats testas suteikia GP, jeigu atliktas savo lėšomis, ir nesuteikia GP, jeigu atliktas darbdavio lėšomis. GP turi kainuoti, toks buvo vyriausybės principas.
Dabar gi vykdant spaudimo skiepytis kampaniją galutinai atsisakyta bet kokio ryšio su pandemijos tikrove ir skiepai paskelbiami tikslu savaime, nebe priemone COVID-19 valdyti. Kodėl? Nes siūloma atsisakyti antikūnų testo kaip pagrindo išduoti GP. Kol kas tik paskiepytiems, ne persirgusiems, kad negalėtų prasitęsti GP tuo pagrindu, jog dar turi skiepo suteiktų antikūnų. Norima spausti trečiajam (kol kas) skiepui ir gal visai pagrįstai manoma, kad pasiskiepiję pirmais dviem bus labiausiai paveikūs šiam spaudimui. Taip atlyginama piliečiams už tai, kad kas bijojo paties viruso, kas jautė moralinę ar kitokią pareigą, pakluso GP spaudimui ar tiesiog buvo lojalūs vyriausybei.
Visgi skiepai iki šiol bent oficialiai buvo priemonė sukurti antikūnus ir jų garantuojamą imunitetą. Buvo kuo matuoti, veikia skiepai ar neveikia. Antikūnai buvo vienintelis pamatuojamas ryšys tarp skiepų poveikio ir atsparumo COVID virusui, su kuriuo kovojama. Dabar remiantis pusės metų senumo ES dokumentu sakoma, kad nebeaišku, ar „antikūnų lygis yra pakankama apsauga ir kiek laiko tokia apsauga galioja“. Tačiau vietoje to nesiūloma kito pamatuojamo ir palyginamo testo asmens imunitetui įvertinti. Siūloma tiesiog tikėti pačiu skiepu, kad jis saugo nuo COVID`o, nieko moksliškai nebematuojant, tiesiog skaičiuojant statistikas. Medicina iškeičiama į sociologiją, geriausiu atveju.
Keisčiausia, kad toks atvirai ideologizuotas siūlymas teikiamas motyvuojant omikron grėsme. Nesunku pasižiūrėti pasaulio šalių statistiką: omikron įspūdingiausiai išplito ten, kur geriausiai susiskiepyta, ir ten, kur išplito omikron, ji drastiškai padidino atvejų skaičių, tačiau ne hospitalizacijų ir ne mirčių skaičių. Kad ir kiek auga atvejai (taigi ir formuojasi imunitetai), hospitalizacijų ir mirčių skaičiai neauga.
Dar daugiau, pavyzdžiui omikron gimtinėje, Pietų Afrikoje, po omikrono bangos dabar atvejų skaičius jau ir mažėja. Trumpai tariant, jokia empirika, ar matuosime mirtimis, ar ligoninių lovomis, niekaip nepagrindžia omikrono kaip didesnės grėsmės ir preteksto griežtesnėms priemonėms vaizdavimo. Tai paprasčiausia manipuliacija gyventojais ir jų baimėmis.
Klausimas, į kurį nebeturiu dalykiško atsakymo, yra kam reikalinga tokia manipuliacija ir spaudimas a) skiepytis papildomomis dozėmis; c) skiepyti vaikus; c) skiepytis privalomai. Būtų labai banalu ir nyku, jeigu tiesiog todėl, kad dozių visoje ES nupirkta po 8 kiekvienam pilnamečiui gyventojui ir omikronas kelia labai realią grėsmę, kad po jo bangos skiepų paprasčiausiai nebereikės.
Gal kas žino geresnį atsakymą. Tik jau ne ta ‘trisdešimt procentų didesnė apsauga’ nuo viruso, kuris garantuoja daug mažesnius nei iki šiol hospitalizacijos ir mirties šansus.
Turbūt dar niekada iš nieko istorijoje konstitucinės teisės nebuvo masiškai atimamos dėl ’30 procentų mažesnio šanso’ užsikrėsti mažiau pavojinga liga.