„Lietuvos kūrėjas“ Šurajevas pranoko pats save, pašiurpindamas net tuos, kurie buvo linkę jį šlovinti už paramą Ukrainai, nepaisant viso kito jo elgesio ir gyvenimo veiklos. Viešumoje apsimyžęs (ar tai vaidinęs), genitalijas rodęs (ir tuo besididžiuojantis), bėgęs nuo policijos, kitus paramos Ukrainai organizatorius viešai šmeižęs, išsiuntinėjęs visus ir visur komikas savo pasirodymu Seime visgi daug ką nustebino. Vis ruošiausi parašyti plačiau, bet matau, kad greitai nespėsiu, tad nors 10 pastebėjimų:
1. PRIVILEGIJOS. Daugelio matytame įraše Šurajevas tyčiojasi iš Seimo narių, pažeidinėja viešąją tvarką parlamente, t.y. pastate su apsauga ir lankytojų patikra, o apsaugos darbuotojai akivaizdžiai jam pataikauja – kažką nedrąsiai sudrausmina, pasako pastabą, na, išveda iš posėdžių salės, bet tiesiog jėga išvesti iš pastato tiesiog nedrįsta. Bet kuris eilinis žmogelis, taip besielgdamas, būtų vos tai pastebėjus išvestas iš Seimo. Tik ne Šurajevas. Negaliu įrodyti, bet viskas atrodė kaip ištartas arba pagal nutylėjimą atėjęs supratimas, kad šito žmogaus negalima liesti, nes dar vadovybei nepatiks. Kaip gaunamos tokios privilegijos? Renkant aukas Ukrainai? Kokias dar papildomas teises įgauna paramos rinkėjai?
2. SANKCIJOS. Nors vietoje buvo visiškai nevaržomas elgtis kaip gyvuliukas, Šurajevas visgi pripažintas kažką pažeidusiu – uždrausta lankytis Seime, pradėtas tyrimas dėl administracinio pažeidimo. Po laiko, pasižiūrėjus reakcijas, kažkaip visgi pasirodė per daug. Tuo metu neatrodė.
3. SAVI. Šurajevui jau tą darant valdančiųjų atstovai nuo laisviečių iki krikdemų, įskaitant premjerę, laimingi spaudė jam ranką, fone juokėsi iš jo „bajerių“, po to teisino socialiniuose tinkluose („formai nepritariu, BET…“). Suprantama, kad Seimo nariai nėra draugai (nors dažnai yra), o kartais net bjaurisi vieni kitais (nežinančiais kieno Krymas?). Ir visgi tokio elgesio fone lyg niekur nieko, be jokių pastabų, rezervacijų, sudrausminimo „sveikas, Olegai“ yra ne mažiau iškalbinga už pačius Olego „bajerius“. Jiems viskas tinka.
4. NE TIE. Labai įdomiai tiek valdantieji, tiek pats Šurajevas aiškino savo elgesį. Suprask, čia ČBB išsiuntinėti TIE Seimo nariai, tie blogieji, su kuriais taip galima. JEIGU jie būtų atsakę, kieno Krymas, jeigu būtų už kažką atsiprašę, tada jam nebūtų adekvatu siūlyt jiems ČBB, o va kadangi neatsakė, kadangi neatsiprašė, kadangi neišpildė jo sąlygų, tai ČBB adekvatu. Jis taip mano ir jo teisintojai taip mano. Ne, ne adekvatu. Niekada neadekvatu. Jokios kiemo paniatkės ir žodynas nėra adekvatu – Seime, viešumoje, tiesą sakant, su niekuo, kas nėra tavo draugeliai, na, arba kare su priešais. Niekada, be jokio pateisinimo. Čia atsiduriam ties kultūros nuosmukio tema ir moralizavimo riba, ko niekas nenori girdėti, tad palikim be įrodinėjimo, nes su elgesio normomis taip jau – dar pajėgiantys suprasti, t.y. auklėti supras, nepajėgiantiems nepadės joks aiškinimas.
5. HUMORAS. Buvo aiškinimų, kad čia toks humoras, tik visuomenė tamsi ir atsilikusi, tokio humoro nesupranta. Kad čia kone tas pats, kaip Sasha Baronas Cohenas (Boratas, Ali G), aukščiausio lygio provokacinis humoras. Pats toks aiškinimas yra humoras, bet pažangesnę publiką gali pagauti. Atskirti komiką (Coheną) nuo tiesiog gyvuliškai besielgiančio (Šurajevo) net labai paprasta. Tereikia stabtelti ir atsakyti sau, ar tos „provokacijos“ juokingos tik tol, kol nemėgstate tų, ką provokuoja. T.y. ar juokinga, kol taip daroma Puidokui ir Žemaitaičiui, bet jau nebebūtų juokinga, jeigu darytų Šimonytei ir Landsbergiui. Jeigu taip (o tikrai taip), tai nėra humoras. Coheno provokacijos buvo juokingos, nors provokavo JAV respublikonus, pašiepdamas dažnai man artimus ar bent suprantamus stereotipus. Pašiepė tarsi „maniškius“ ir vis tiek buvo juokinga. Čia pašiepė, tiksliau, nepašiepė, tik paprovokavo (daugiausia) žmones, kurių laviravimu dėl Krymo ir Rusijos bjauriuosi. Ir vis tiek nejuokinga. Šlykštu. Nors dėl „šlykštu“ aišku vėl – kultūros neargumentuosi, kam nešlykštu, tam nešlykštu, argumentai nuovokos įnešti negali. Bet galima bent atskirti, kas iš tiesų humoras.
6. SEIMAS. Šurajevo gynėjai negali nei sutikti, nei suprasti, kaip šitas pasirodymas Seime galėjo įžeisti Seimą kaip instituciją. Daug TS-LKD atstovų tą pakartojo. Niekuo neįtariu, tikiu, kad nesupranta nuoširdžiai. Jiems nepažįstama pagarbos institucijai (ofisui), pagarbos simboliams, pagarbos kam nors abstraktesniam nei konkrečiam žmogui samprata. Viešieji gėriai? Ne, negirdėjo. Žmogų, mažumą, gali įžeisti, institucijos ne.
7. VALSTYBĖS KŪRĖJAS. Kažkaip labai tylu iš Olegą apdovanojusių LRT ir VU TSPMI. Įprasta demokratinių (šiaip visų) valstybių praktika, kad apdovanojimai gali būti atimti, jeigu laureato elgesys diskredituoja apdovanojimo vardą ir instituciją. Tai niekaip nereiškia, kad paneigiami žmogaus nuopelnai, už kuriuos suteiktas apdovanojimas. Nuopelnai lieka, bet laikoma, kad kiti veiksmai nesuderinami su teikiamu įvertinimu. LRT ir VU TSPMI kapų tyla. Viskas gerai, niekas nediskredituota, nei jie, nei apdovanojimas. Savaip nuoseklu, nes jeigu nekliudė ligšiolinis jo elgesys, tai kodėl turėtų kliudyti šitas? Tik todėl, kad Seime ir kad daugiau žmonių jį pamatė? Kūrėjas aukščiau viso šito, jo net apsauga neišveda.
8. ARMONAITĖ. Kaip pastebėjo Širinskienė, Olegas ėjo į Seimą su Armonaitės išrašytu leidimu ir ėjo kaip tik tuo laiku, kai Armonaitė salėje iš tribūnos atsakinėjo į parlamentarų klausimus dėl jai pavaldžioje Litexpo vykusios knygų mugės metu to paties Olego paskundimo pagrindu pareikalauta pašalinti premjerę užkabinusią instaliaciją. Nepaprastai patogu, kad visa scena įvyko būtent tada, būtent pačiai Armonaitei įsileidus. Sutapimas? Būna sutapimų gyvenime. Politikoje nelabai. Greičiau kiaulė tiems patiems laisviečių balsus susirinkusiems konservatoriams. Armonaitė, beje, irgi bando juokauti ir sako, kad Šurajevą į Seimą pakvietė Širinskienė. Juokiamės.
9. NE RINKIMAI. Pasigirdo visokių svarstymų, kad čia rinkimai, kad čia bandymai pridengti kitus skandalus, kad čia pakeis Benkunsko ir Zuoko šansus Vilniuje. Ne rinkimai, nepakeis. Jeigu Bartoševičiaus galima pedofilija nepaveikė TS-LKD kaip partijos vertinimo, tai tikrai rinkėjų elgesio nepakeis Zuoką puolančio (ČBB siunčiančio) ir Benkunską palaikančio veikėjo elgesys. Jums atrodo, kad paveiks, nes jus gal paveiktų. Bet masiškai nepaveiks.
10. GĖDA. Man įdomiausias tos gėdingos scenos Seime momentas yra santykis su cancel culture. Nepaprastai įdomus santykis. Cancel culture (pašalinimo kultūra), žinia, yra praktika pašalinti žmogų iš viešosios erdvės, pareigų, darbo ar kitų santykių, sugriauti jo gyvenimą dėl išsakytų „neteisingų“ pažiūrų. Siaubingai išplitusi Vakaruose (apie tai naujausia mano versta Beno Shapiro knyga „Autoritarinis momentas“), bet žvaliai plintanti ir Lietuvoje. Naujausias pavyzdys – Garbačiauskaitės-Budrienės pastangos už nuėjimą į neteisingos televizijos laidą iš darbo VU pašalinti patyrusią dėstytoją J. Mažylę. Tai štai ne vienas žmogus pagrįstai klausė, kuo cancel skiriasi nuo visais laikais taikyto pasmerkimo visuomenės normas pažeidžiančiam asmeniui. Šurajevas tobulai parodo, kuo tai skiriasi.
Šiandieninis nuomonės formuotojų „elitas“ vis labiau pasiruošęs pašalinti žmogų už neteisingas pažiūras ar buvimą neteisingoje kompanijoje, bet visiškai abejingas arba bando išsisukti nuo vertinimo, kai pažeidžiamos pamatinės visais laikais savaime aiškiomis laikytos padoraus elgesio normos. Šurajevo pasirodymas Seime siuntinėjant ČBB Seimo narius buvo tobulas pavyzdys to, už ką žmogus visais laikais ir visose civilizacijose būtų buvęs pašalintas iš savo visuomenės eterio, pagarbos, pripažinimo, visaverčio visuomenės nario statuso. Tik ne cancel culture visuomenėje. Tokioje visuomenėje nebėra nieko savaime aiškaus apie PADORŲ IR DERAMĄ elgesį, nebėra visuotinai galiojančių jo normų, viskas subjektyvu, o VIETOJE jų yra galios santykiais įtvirtintos TEISINGOS pažiūros (kas dominuoja, to ir TEISINGOS), kurių reikia laikytis. Šie dalykai – padorumas ir teisingos pažiūros – keičia vienas kitą kaip būtina visuomenės pripažinimo sąlyga. Kur pradedama reikalauti teisingų pažiūrų, nustojama reikalauti padorumo ir atvirkščiai. Persidengimas nėra tobulas, bet tendencija plati.
Visuomenė, tiksliau „elitas“, kuris gali pašalinti iš viešumos žmogų už neteisingas pažiūras, negali – kaip galėjo ir darė visais amžiais iki XXI-ojo – pašalinti iš viešumos už vulgarumą ir nepadorumą.
ČBB Seimo narius siunčiantis, tai filmuojantis, po to per žinias rodomas ir dėl to nieko blogo nepatiriantis Šurajevas yra geriausias įrodymas, kad gyvename pašalinimo kultūroje. Toks „elitas“ šalina iš savo gretų tik už neteisingas pažiūras, kultūros atskaitos taškų jis nebeturi.
Kadangi nepriklausote šiam „elitui“, jūs tikriausiai dėl Šurajevo pasirodymo Seime jaučiate pasibjaurėjimą ir gėdą, svetimą gėdą dėl taip išeksponuoto gyvuliško elgesio, bet nebeturite priemonių jos paaiškinti ir pagrįsti tiems, kurie tos gėdos nejaučia. Gėdos jausmas yra privilegija, ateinanti tik su kultūra (ne meno, o žmogiškumu perkeisto pasaulio prasme), ir be kultūros mirštanti. Kultūros neargumentuosi. Kas nejaučia gėdos, jos ir nepajus, jokia diskusija negali to išspręsti. Ir taip paaiškėja tikrosios dvi Lietuvos, jų demarkacinė linija – Lietuva, kuriai gėda, ir Lietuva, kuriai ne. Nepakartojamas paradoksas: savo gėda šiandien dera didžiuotis.
Turėjo būti trumpas, kol prisiruošiu parašyti tekstą, o išėjo kaip visada. Atsiprašau.
Nuotraukoje VU TSPMI direktorė teikia Šurajevui valstybės kūrėjo apdovanojimą.