Vytautas Sinica. Ką reiškia nacionalistai Vilniaus taryboje?

kaunieciams.lt

Keista ir negražu rašyti apie save, bet įvyko politinis lūžis, o žiniasklaida apie tai beveik tyli. Nacionalinis susivienijimas (NS) pateko į Vilniaus miesto tarybą. Tai pirmas kartas, kai sostinės taryboje atsiduria atvirai nacionalistinė partija. Precedento tam nėra.

Visokie Pakso ir panašūs judėjimai nors ir manipuliavo tautine retorika, buvo visada pagrįstai vadinami tiesiog populistiniais. Lietuva iki šiol yra, ko gero, paskutinė Europos Sąjungos valstybė, kurios parlamente nėra aiškiai nacionalistinės partijos, kovojančios už nacionalinės valstybės ir pačios tautos puoselėjamų normų išlikimą. Patekimas į ne kurios provincijos savivaldybės (su visa pagarba joms), o į sostinės tarybą yra aiškiausias žingsnis to link.

Žiniasklaida to pokyčio nelabai suprato arba kaip tik suprato per gerai ir nenori apie tai kalbėti. LRT „Panorama“ sugebėjo apie Vilniaus rinkimus apskritai ir konkrečiai apie Nacionalinio susivienijimo pergalę patenkant į tarybą Vilniuje nepasakyti nė žodžio, nors visą rinkimų laikotarpį akivaizdžiai ir pagrįstai nuolatos kalbėjo apie Vilniaus rinkimų kampaniją. Dabar gi apsiribota pasakant, kad NS surinktas 1,1 procento balsų visoje Lietuvoje.

Tai tiesa, tačiau Velnias detalėse ir jos keičia viską – Nacionalinis susivienijimas dalyvavo vos keturiose savivaldybėse iš šešiasdešimties. Ir vos keturiose surinko tiek, kad tik „praskiedus“ tuos balsus tarp visos Lietuvos rinkėjų, jie sudarė procentą. LRT nuomonių skiltyje paskelbtos įvairių žurnalistų apžvalgos skaičiuoja skurdžius šeimų sąjūdžio, Krikščionių sąjungos ar Gražulio partijos mandatus, bet vieningai nutyli Nacionalinį susivienijimą.

Kodėl sakau skurdžius? Minimos partijos ar judėjimai gavo po keletą mandatų, tačiau surinko juos mažose savivaldybėse ir beveik išimtinai politinių legionierių pagalbą. Štai Gražulio partija gavo mandatų Klaipėdos rajone ir Telšiuose, kur jų pasirodymas buvo geriausias. Tačiau rezultatai šiame mieste sukurti „legionieriaus“ – ilgamečio nepartinio ir tik prieš rinkimus dėl apsunkinto komitetų kūrimo prie Gražulio partijos sąrašo prisijungusio nepartinio Algirdo Bacevičiaus.

Tas pats su Krikščionių sąjungos mandatais – beveik visi jie laimėti ilgamečio Lazdijų mero Artūro Margelio vedamo sąrašo Lazdijuose. Sunku pasakyti, kokiu krikščioniškų vertybių gynimu ir apskritai dėmesiu šiems klausimams garsėjo A. Margelis, kol jo neišmetė TS-LKD ir jam neprireikė tiesiog rasti kitą platformą. Dalyvaudamos daug daugiau savivaldybių šios partijos surinko daug mažiau piliečių palaikymo.

Pagaliau Šeimų sąjungos pats dalyvavimas rinkimuose buvo „legionierių“ mentaliteto įkūnijimas: skirtingose savivaldybėse dalyvauta su įvairiausiais skirtingais sąrašais. Kur su kuo patogiau ir kieno didesni šansai. Taip pasinaudojus kur LŽVS, kur Regionų partija, laimėta mandatų, tačiau jie niekur nerodo nerodo paties Šeimų sąjūdžio jėgos ir perspektyvos. Priešingai, rodo, etiką naudotis kitų partijų įdirbiu ir nepaprastai lanksčiai žiūrėti į pažiūras.

Šie rinkimai neblogai atsako, ko iš tiesų yra verta neparlamentinių partijų nuolatos linksniuojama partijų vienijimosi idėja. Mitas skamba taip: susivienijusios neparlamentinės partijos praeitų į parlamentą. Ne, nepraeitų. Jėgos ir nuolatinio pasiaukojamo darbo tarp rinkimų ir jų metu nedemonstruojančių partijų jungimasis jokio populiarumo ar tikėjimo jomis nesukuria.

Tą geriausiai įrodo dabartinės Gražulio vadovaujamos partijos istorija. Dar 2017 metais susijungė Tautininkų ir respublikonų partijos. Mėginta nauju lyderiu kelti A. Juozaitį, bet šis 2019 metais po pralaimėjimo Prezidento rinkimuose pradėjo kelionę net per keturias partijas ir tautininkus išdavė.

Vienybė sėkmės neatnešė. 2020 metais apie susijungimą paskelbė tautininkai ir Naglio Puteikio užvaldyta Centro partija. Bendras dabar jau trijų partijų sąrašas dalyvavo 2020 metų Seimo rinkimuose ir surinko 2,2 procento. Puteikiui netekus Seimo nario mandato ir su juo gaunamo viešumo, nutarta jungtis vėl – šįkart su Petru Gražuliu, taip sukuriant naują „Tautos ir teisingumo“ partiją.

Panašu, kad net ir keturių lygių „tautinių jėgų“ vienybė nieko neduoda – nors Gražulio partija dalyvavo rinkimuose net keliolikoje savivaldybių, per visą Lietuvą surinkta 0,92 proc balsų. O suvienytos keturios partijos. Žvelgiant į ankstesnius rinkimus, dinamika tik mažėjanti. Kaune šeimų maršas teigė suvienijęs bendram sąrašui keturias politines jėgas. Bendras sąrašas surinko 2,29 proc. (teisybės dėlei, kandidato į merus neiškėlę NS atstovai čia surinko mažiau).

Vilniuje, nuo kurio pradėjome šį aptarimą, „tautinėms jėgoms“ save priskirianti Gražulio partija, „Jaunoji Lietuva“ ir Krikščionių sąjunga užėmė atitinkamai tris paskutines vietas tarp 15 partijų. Visos kartu jos surinko 2,31 procento.

Palyginimui Nacionalinis susivienijimas surinko 4,66 ir aplenkė visą eilę parlamentinių partijų: Liberalų Sąjūdį, „Vardan Lietuvos“, Darbo partiją ir LVŽS. Nesunku suprasti, kad tris paskutines vietas užėmusių ir jokių galimybių Vilniuje neturėjusių partijų dalyvavimas tik suskaldė balsus ir galimai sutrukdė dar labiau konsoliduoti konservatyvius Vilniaus rinkėjus.

Prieš rinkimus siūlyta to nedaryti. Visgi vienybės retorika ir lieka tik retorika. Nepaisant akivaizdžių rezultatų, Gražulio partijos atstovai po rinkimų toliau kalba apie vienijimosi būtinybę ir būtinai siekia į tai įtraukti NS. Būtų sveikintina, kad susivienytų ir jėgą parodytų nors ir visos „tautinės vienybės“ reikalaujančios partijos. Nacionalinis susivienijimas šiame žaidime niekada nedalyvaus.

Ir štai kodėl. Nacionalinis susivienijimas vienija ne partijas, o bendrų pažiūrų ir Lietuvos valstybės išlikimo siekiančius piliečius. Partijų vienijimas kaip veiklos kelias bandytas dešimtmečiais ir nedavė jokios naudos niekam, išskyrus meistriškai juo sužaidusius konservatorius.

Vienintelis bent kiek realus kelias Lietuvos politinėje sistemoje atsirasti iš tiesų konservatyviai politinei partijai yra nuoseklus valingas darbas, statant savąją partiją ir skleidžiant visuomenėje savo idėjas ir pasitikėjimą, renkant vis didesnę palaikančių gyventojų finansinę paramą ir iš tiesų profesionaliai ją panaudojant.

Jokie jungimaisi, partiniai legionieriai, vietų sąrašuose dalybos, bandymai pataikauti didesniems politiniams žaidėjams „paslauga už paslaugą“ principu ir panašios šiandien įprastos, bet pokyčių atnešti negalinčios praktikos niekada neleis iškilti reikšmingai ir traukos centru tampančiai iš tiesų konservatyviai jėgai. Tokia jėga galima tapti tik nuosekliu užtikrintu darbu per ir tarp rinkimų.

Nacionalinis susivienijimas dalyvavo tik keturių savivaldybių rinkimuose, nes laikėsi principo nemedžioti legionierių, „nepritempinėti“ sąrašų fiktyviais nariais, kelti savo žmones ten, kur jau egzistuoja tam pasiruošusios komandos.

Bent penkiuose rajonuose iki dalyvavimo pritrūko poros žmonių pasiryžimo. Reikia pripažinti, kad iš keturių rajonų mandatai laimėti tik Vilniuje: Kaune neiškeltas kandidatas į merus padarė NS kandidatūrą taryboje tiesiog nematoma viešumoje, Ignalinoje pritrūko dešimties balsų iki mandato, o Trakuose patekimui į tarybą reikiamo palaikymo sulaukė kandidatas į merus, bet ne nepilno procento pritrūkęs sąrašas – rinkėjai nesutapatino lyderio su jo komanda.

Tai neišnaudotos galimybės, tačiau negalima pamesti kompaso: Vilniuje mandatai laimėti surenkant virš 10 000 balsų – laimėti mandatus ir Trakuose, ir Ignalinoje būtų užtekę viso dešimt kartų mažiau balsų. Ne veltui kalbame apie sostinę.

Jeigu įmanoma pasakyti, kad šie savivaldos rinkimai siunčia bent kokią žinią apie Lietuvos partinės sistemos pokyčius, tai tik tokią, jog galimai baigiasi oportunistinių, ideologijos neturinčių partijų periodas. Nesunku pastebėti, kad rinkimai tapo fiasko Skvernelio ir Darbo partijoms.

Kiek sunkiau pastebima, kad link nebūties juda ir liberalų sąjūdis bei keturios partijos, bandančios išlikti po Gražulio žinomumu. Liberalų sąjūdžio lokalios pergalės neliberaliose, tačiau efektyviai liberalų atstovų valdomose ir administraciniu resursu kontroliuojamose kaimiškose savivaldybėse geriausiai rodo, kad partija praranda nacionalinį vaidmenį ir idėjinį rinkėją.

Liberalų sąjūdis ištirpo tarp leftistine patyliukais pavirtusios TS-LKD ir neslepiamai leftistinės Laisvės partijos. Tikėtina, kad galiausiai išliks tik pasaulėžiūras atstovaujančios ar taip save pateikti sugebančios partijos: TS-LKD, LSDP, Laisvės partija, galbūt valstiečiai kaip konservatyviprovincijos partija (jei sugebės aiškiai atsiriboti nuo bet kokių veikėjų, kuriems „Kieno Krymas“ – provokacinis klausimas).

Visame Vakarų pasaulyje svarbiausiu ideologiniu klausimu tampa nebe darbo-kapitalo, o globalizmo-nacionalizmo priešprieša. Tai ir kultūrinis, ir ekonominis klausimas. Jeigu jis stebuklingai neapeis Lietuvos, Lietuvos partinėje sistemoje neišvengiamai turės atsirasti iš tiesų konservatyvi ir nacionalistinė partija.

Dabar jau matosi, kad tokia gali būti tik Nacionalinis susivienijimas. Vienintelis vietoje vienijimosi retorikos besirenkantis lėtą ir sunkų savo pažiūrų ir vardo sklaidos darbą. Vilniuje vaisiai raškomi 2023-iaisiais. Visa Lietuva galės apsispręsti kitąmet.