Žalimas, ak, Žalimas. Nepakartojama asmenybė Lietuvos padangėje. Širdy prezidentas. Pastaruoju metu vis dažniau tenka matyti pavyzdžius, kai žmonės bando užčiaupti kitus žmones, nes jiems nepatinka, nemalonu, kas apie juos kalbama. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, mano kuklia nuomone, daugiausia prisidėjęs prie galutinio šio teismo išsigimimo į tarptautinių institucijų kojų pašluostę, entuziastingai jungiasi į šį ne itin garbingą tildytojų ratą. Jis parašė skundą žurnalistų etikai dėl žurnalisto Edvardo Čiuldės apie jį parašyto pamfleto „D. Žalimas yra didžioji Vytauto Didžiojo universiteto gėda“. Pamfletas ČIA, galite perskaityti. Nėra labai pagarbu, bet akivaizdžiai ir nėra rimta. Viešas asmuo turi galėti ramiai priimti tokį savęs aptarimą, tai yra banali viešumo kaina visame demokratiniame pasaulyje. Britams, tarkime, nė klausimas negalėtų kilti. O va Žalimui kyla, jis skundžia, tikisi pakenkti tiek publikavusiam portalui, tiek, žinoma, teksto autoriui.
Man tai primena vieną gyvenimo puslapį, kai dirbdamas pas TS-LKD parlamentarę (partijos nariu niekada nebuvau) į DELFI rašydavau TS-LKD kritiškus tekstus. Kol partijai vadovavo Andrius Kubilius, jis tai priėmė kaip visiškai normalų dalyką, kartais net pasiginčydavo dėl kurio teiginio, bet apskritai laikė, kad turiu teisę kritikuoti jį/jo vadovaujamą partiją ar bent elgėsi taip, lyg ta kritika jam atrodė normalu. Seimo narė niekada nepatyrė spaudimo dėl mano viešos kritikos arba patyrė tiek, kad atlaikė ir man neteko to sužinoti. Nėra ką ir sakyti, buvau ir esu labai kritiškas Kubiliaus politikai, bet už tvirtumą, savivertę ir žodžio laisvės kultūrą Kubilių iki šiol gerbiu. 2016 metais TS-LKD pirmininku tapo Gabrielius Landsbergis, aš parašiau į DELFI jam ir partijai kritišką tekstą, o mano viršininkė sulaukė didžiulio tiesioginio spaudimo mane atleisti, nes čia tai jau netoleruotina. Ką ir padarėm be jokių pykčių, nes tikrai nebūtų įmanoma dirbti negalint kalbėti ką galvoji. Gabrielius Landsbergis neturėjo skūros, kuri jam leistų ramiai, nekrūpčiojant girdėti kritiką. Nereikia ir sakyti, kuris šioje istorijoje – Kubilius ar Landsbergis – yra Žalimas.
Grupė žmogaus teisių organizacijų (universalių konstitucinių teisių, o ne mažumų teisių gynėjai), parašė viešą laišką VDU, klausdami, ar toks Žalimo elgesys gerai atstovauja universitetą. Pacituosiu iš pranešimo. Žmogaus teisų gynėjai primena, kad netgi sovietmečiu buvo leidžiamas satyrinis žurnalas „Šluota“, kuriame buvo spausdinami feljetonai, pamfletai ir sovietinių tarnautojų karikatūros. Nors sovietinės okupacijos administracija minėtą žurnalą griežtai cenzūravo, vis dėlto, ji leido pamfletuose ir feljetonuose išjuokti ir pasišaipyti iš to meto valdininkų ir tarnautojų. Todėl paradoksalu, kai viešas asmuo laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje ima persekioti žurnalistą ir žiniasklaidos portalą dėl jam nepatikusio pamfleto. Skųsdamas minėtą žurnalistą ir portalą „Tiesos.lt“ Visuomenės informavimo etikos komisijai, D. Žalimas tarsi siekia atgaivinti sovietmečio spaudos cenzūros ir kitaminčių persekiojimo tradicijas. O tai nėra sektinas VDU Teisės fakulteto dekano pavyzdys VDU studentams, būsimiesiems teisininkams. Šiuo atveju D. Žalimas demonstruoja nepakantumą ne tik savo asmens kritikai, bet ir nuostatą, jog demokratinė visuomenė be cenzūros jam yra nepriimtina.
Ir dar: „Kadangi D. Žalimo minėti vieši pasisakymai pasėjo visuomenėje abejonių, kaip išsaugoti teismų nešališkumą ir teisėjų nepriklausomumą, laiško autoriai kviečia Lietuvos Teisėjų tarybą apsvarstyti šio piliečio viešai mestus kaltinimus Lietuvos teismams dėl tariamos prorusiškos laikysenos ir ypač teisėjai R. Bražinskienei mestų kaltinimų dėl jos tariamos nekompetencijos, Konstitucijos neišmanymo ir neva šiurkščių Konstitucijos pažeidimų. Būtume dėkingi, jei D. Žalimo viešai mesti kaltinimai teisėjai R. Bražinskienei būtų deramai įvertinti ir pateikti visuomenei atitinkami išaiškinimai dėl neadekvataus viešo šio asmens elgesio.“
Čia reikia konteksto. Prieš kurį laiką vienalytė pora kreipėsi į teismą, prašydama įregistruoti jos partnerystę, nors nėra tą leidžiančio įstatymo. Bandė, kaip įprasta Žalimo „konstitucijos dvasiose“ apeiti tikrąją Lietuvos teisę argumentuojant europinėmis vertybinėmis ir panašiai. Teismas turėjo profesinio padorumo ir atsakė, kad Lietuvoje partnerystė nėra įteisinta. Žalimas, kaip viešas asmuo, pakomentavo, kad teisėjai tokiu sprendimu sulaužė priesaiką ir neturi žinių, kurias turėtų net studentai. Iš esmės dar pasakė, kad tokį sprendimą priėmę teisėjai nebegali dirbti. Tai buvo apskritai drastiškas ideologinės cenzūros pavyzdys, kai viešai raginama atleisti teisėjus, nes šie nepriėmė neteisėto ideologinio sprendimo (neregistravo partnerystės). Nacionalinis susivienijimas tada dėl šių žodžių kreipėsi į prokuratūrą, prašydamas ištirti, ar tik ne BK 232 straipsnis, t. y. teismo ar teisėjo veiklos žeminimas čia užfiksuotas. Bet prokuratūra neįžvelgė. Gi žmogaus teisių organizacijos dabar dėl tų pačių žodžių įvertinimo kreipėsi į Teisėjų tarybą.
Kodėl apie visa tai rašau? Nes pakantumas bandymams išėsti ar nubausti žmones už jų išsakytus žodžius turėtų būti nulinis. Visi turime būti ypatingai budrūs, sekti bandymus užčiaupti šalia esančius ir netylėti. Tas, kuris šalia, kurio tiesiogiai nepuola, yra geriausioje situacijoje apginti tą, kurį bandoma užčiaupti. Jeigu netylės, jeigu reaguos ir darys tą laiku. Reaguokime kiekvienoje situacijoje, net kai tai atrodo smulkmenos, niekai, nedidelės baudelės ar papeikimai, o ne sugriauti gyvenimai. Jeigu užsileisime ant galvos šitą persekiojimo mechanizmą, jis pervažiuos visus.
P.S. primenu, jog viešai ginu poziciją, kad kiekvienas turi teisę viešai teigti, kad „Sinica – durnius“ ir net neturi to įrodyti, o aš dėl to nei skųstis, nei pykti negaliu. Nes tai yra viešumo kaina – girdėti apie save visokiausius vertinimus, įskaitant nemalonius, kol jie nėra melagingi fakto teiginiai. „Sinica – vagis“ be įrodymų sakyti negalima. Nėra viskas taip jau labai sudėtinga, tiesa?