Vytautas Sinica. Kas taikosi nupiešti taikinį jums ant nugaros

Danutė Šepetytė | respublika.lt

Ar Sąjūdžio idealistai galėjo numanyti, kad po 33 metų išsvajotoje Lietuvoje kai kurie iš jų bus persekiojami už sąjūdietiškas pažiūras? „Kas nutiks, jei mano vaikai negalės sakyti tiesos apie pasaulio prigimtį ir kas nutiks, jei aš kovosiu prieš skleidžiamą melą? – klausia amerikietis Benas Šapiro (Shapiro) knygoje „Autoritarinis momentas”. – Kas, jei ryt prarasiu darbą, nes autoritarų minia nupieš taikinį man ant nugaros?”

Knygos vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras Vytautas SINICA sako, kad ideologinė cenzūra ir diskriminacija dėl pažiūrų yra būdingiausias XXI amžiaus Vakarų demokratijos bruožas; su juo kovojant drąsa yra lemiamas veiksnys: jeigu suvokiantys, kad kuriamas cenzūros režimas, drįs apie tai kalbėti, režimas negalės įsitvirtinti.

– Ar būtų politkorektiška pradėti pokalbį informacija, kad Vakarų sankcijos nesugriovė Rusijos ekonomikos, – ji, pasak užsienio agentūrų, auga sparčiau nei Jungtinėje Karalystėje?

– Na, kalbėti apie problemas būtina, ypač kai tai politiškai nekorektiška. Mąstymas, kad karą galima laimėti sankcijomis, yra viena Vakarų problemų. Tokie bandymai niekada nepasitvirtino. Žinoma, sankcijos apsunkina Rusijos gyvenimą, be jų Rusijos ekonomika suktųsi geriau, taip pat labai svarbūs jos sunkumai konkrečiuose sektoriuose, negalint apsirūpinti konkrečia technika ar dalimis, atnaujinti ginkluotės.

Tačiau apskritai Rusija laikosi ir esmingai svarbu, kad nesureikšmintume sankcijų – už jas nepalyginamai svarbiau yra NATO šalių pagalbos Ukrainai karine ginkluote mastas. Būtent ši pagalba buvo labai nedrąsi, lėta, tapusi įkaite to, kad pirmiausiai prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) pasidavė Rusijos blefui dėl branduolinio ginklo panaudojimo ir iki šiol ragina visą pasaulį į jį žiūrėti rimtai. Ginkluotės tiekimo klausimo fone sankcijos yra klausimas paraštėse.

– Vilniuje susitiks NATO viršūnės. Ta proga vyksta akcija „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO”. Pilietis, paraginęs tomis dienomis kelti Trispalvę, buvo apšauktas marginalu, vatniku, Rusijos tarnu. Pagal tokią logiką išeitų, kad nacionalinės simbolikos klausimas karo fone iš principo yra neteisingas?

– Situacija su vėliavų akcijomis yra apskritai siaubinga. Jono Ohmano iniciatyva ir retorika sukurtas ypatingai manipuliatyvus kontekstas, kai Lietuvos vėliavos iškėlimas NATO viršūnių susitikimo metu yra tarsi antiukrainietiška pozicija. Tai nepaprastai pavojinga. Lietuvos nacionaliniai simboliai priešpastatomi Ukrainos simboliams. Jau vien tokia diskusija yra didžiulis Lietuvos pralaimėjimas ir Kremliaus pergalė.

Labai svarbu atskirti, kas yra kas. Valstybės dieną visi keliame Lietuvos vėliavas ir niekas to nekvestionuoja. Per NATO viršūnių susitikimą pasiūlyta, kad pats miestas iškabins Ukrainos vėliavas. Gyventojų kelti Ukrainos vėliavas niekas neverčia. Taigi, reaguojant į Ukrainos vėliavas, kviesti kelti Lietuvos vėliavas, lyg kam kiltų abejonių, jog čia Lietuva, nėra labai pagrįsta.

Bandydamas užbėgti už akių lengvai numatomam dirbtiniam susipriešinimui, dar birželio 7 dieną Vilniaus miesto taryboje pasiūliau, kad NATO renginio metu miestas (vėlgi, ne Valstybės dieną ir ne gyventojai) keltų abi vėliavas. Meras su tuo posėdyje sutiko, pamatysime, ar laikysis. Tačiau žinia visiškai nenuskambėjo.

Neabejoju, kad buvo ir dalis piktybiškai keliančių vėliavų klausimą, tačiau tai tik maža dalis. Dalį veda nuoširdūs patriotiniai jausmai. O kai kuriems pasirodė patogiau kelti aistras ir kiek įmanoma eskaluoti šį klausimą.

Visgi kalbame žodžio laisvės kontekste ir šiuo požiūriu esmė kitur: teisūs ar ne pakvietę su Ukrainos vėliavomis kovoti Lietuvos vėliavomis, jie buvo šiurkščiausiai marginalizuoti ir užčiaupti, paversti kone valstybės priešais, jiems paneigta teisė turėti ir ginti poziciją. J. Ohmanas LRT eteryje išvadino šiuos žmones vatnikais, marginalais, nuliu, sakėsi vienas esąs didesnis patriotas už juos visus, nieko nereiškiančius. Tai tiesiog tobulas visuomenės supriešinimo receptas.

Bet kartu tai tikrai cenzūros pavyzdys. Vietoje atsakymo, kodėl vėliavos neturėtų konkuruoti, akcento, kad per valstybės šventes keliamos tik Lietuvos vėliavos (nes žmonės tai painioja), bandymo rasti pozityvų sprendimą, padaryta viskas, kad dalis žmonių būtų paskelbti priešais ir užčiaupti. Labai subtilus žaidimas ir visiškai nenaudingas Lietuvai.

– Tokių šalinimo („cancel”) kultūros pavyzdžių Lietuvoje netrūksta. Tiesiog sukrečiantys universiteto dėstytojos Jolantos Mažylės, išdrįsusios dalyvauti „neteisingos” televizijos kanalo laidoje ir žurnalisto Virginijaus Savukyno, pakritikavusio teisingumo ministrę, cenzūravimo atvejai, kurių baigtis dar nėra visiškai aiški. Žodžio laisvė įtvirtinta Konstitucijoje, tačiau nei prezidentas, nei Seimo pirmininkė, nei premjerė neišreiškė aiškios nuostatos šio akivaizdaus persekiojimo atžvilgiu. Kodėl?

– Manau, kad tylos priežastys skirtingos. Ideologinė cenzūra yra gerai ištobulintas mechanizmas. Visoms visuomenės grupėms jis numato tam tikrą vietą, vaidmenį. Vieni yra cenzūros šalininkai, kuriems ji tiesiog patogi. Tarp jų – ir premjerė, ir Seimo pirmininkė. Kiti nesupranta problemos, įtikinėja save pasakomis, kad tai tik pavieniai atvejai, kurių nereikia sureikšminti. Treti – ir tai turbūt svarbiausia grupė – problemą supranta, tačiau vengia patys prisidaryti problemų, jeigu ją iškels.

Cenzūros klausimas pats savaime nepolitkorektiškas ir jį keliantys bus cenzūruojami. Manau, kad šioje situacijoje yra Prezidentas, kuris ir supranta, ir nepritaria, bet tikriausiai mato per didelę riziką prabilti. Pagaliau yra tie, kurie apie problemą kalba. Jeigu jų pakankamai daug, cenzūros sistema sudūžta. Tačiau jos tikslas yra tokius kalbančius žmones paversti „baltomis varnomis”, išsišokėliais, kurie vien dėl to, kad jų nedaug, negali įtikinti visuomenės. Iš viso to aišku, kad drąsa yra esminis veiksnys: jeigu suvokiantys, kad kuriamas cenzūros režimas drįs apie jį kalbėti, tas režimas negalės įsitvirtinti.

– Kas nustato, kas yra „teisinga” ir kas ne? Kas groja pirmuoju smuiku šiame procese – valdančioji klasė ar žiniasklaida?

– Visur „kas teisinga” nustato ne formali valdžia, o didžiausią faktinę įtaką viešajai erdvei turintys asmenys ir grupės. Lietuvoje tai įtakingi žurnalistai: Jakilaitis, Tapinas, Miliūtė, Makaraitytė. Dešimtmetį ar ilgiau jie kūrė labai aiškų supratimą, kas turi būti laikoma „gera ir teisinga” Lietuvoje. Kai kurios nuostatos, kaip dėl šeimos sampratos, migrantų, Holokausto Lietuvoje vertinimo nepasiduoda indoktrinacijai ir visuomenė laikosi savo. Tačiau valdžia, priešingai, yra labai lengvai šokdinama šių įtakingųjų ir kad įtiktų jiems ignoruoja visuomenę. Šie žmonės piktnaudžiauja savo įtaka, mėgindami sukurti spaudimą norimiems įstatymams ar normoms Lietuvoje sukurti.

Ypatingas čia yra milžinišką biudžeto finansavimą gavusios LRT vaidmuo, ji užduoda toną likusiai didžiajai žiniasklaidai. LRT egzistuoja „teisingos ir neteisingos” temos, dar ryškiau matyti, kad yra „teisingi ir neteisingi” pašnekovai. Kai kurie požiūriai beveik visiškai neatstovaujami, rengiamos ištisinės laidos apie tai, kokia, pavyzdžiui, gera ir reikalinga yra Stambulo konvencija, kaip svarbu išvaryti vyrus „tėvystės atostogų”, įteisinti partnerystę ir t.t.

„Neteisingai” pasisakantys šiomis ir kitomis temomis tiesiog nekviečiami į laidas, nekalbinami straipsniams. Konkretūs požiūriai turi išnykti iš viešumos, kad visuomenė nebelaikytų jų padoriais ir leistinais. Jie turi atsidurti užribyje. LRT daro šį darbą, komercinė žiniasklaida seka iš paskos, o politikai vergiškai paklūsta šiai primestai tvarkai.

– Vienas pastarųjų dienų pavyzdžių: Molėtų biblioteka atsisakė pristatyti kraštotyrininko Benjamino Kondroto knygą „Kūrėjų pėdsakais” vien dėl to, kad jis pakritikavo „teisingą” rašytoją Marių Ivaškevičių dėl partizanų juodinimo. Tai reiškia, kad autoritarinė „cancel” kultūra iš sostinės persimeta ir į provinciją, plečiasi?

– Provincijoje daug labiau nei, tarkime, Vilniuje persipina du reiškiniai: absoliuti vietos valdžios kontrolė ir ideologinė cenzūra. Mažame mieste vietos valdžia dažnai tiesiog laikosi nuostatos, kad viskas gali vykti tik jos malone, kad ji neva „leidžia” ar „neleidžia” kažkokius renginius, diskusijas. Prie to prisideda viešųjų erdvių (bibliotekų, muziejų), vietos laikraščių, didelės dalies darbo vietų kontrolė. Didmiesčiuose tokios kontrolės įtvirtinti praktiškai neįmanoma. Greta jos kartais egzistuoja ideologinė cenzūra, kartais ne.

Štai Molėtų bibliotekos taikytos cenzūros atveju, nemanau, kad direktorė ideologiškai angažuota. Ji tiesiog pataikauja vietos „dievukui” Mariui Ivaškevičiui, apie kurį kalbėti kritiškai ir nepagarbiai jos protu neįsivaizduojamas įžūlumas. Tačiau du dalykai labai svarbūs. Pirma, prieš žodžio laisvės varžymą provincijoje, nesvarbu ar jis ideologinis, reikia kovoti lygiai tomis pačiomis priemonėmis – drąsa ir žmonių susitelkimu, nes po vieną bet kas bus užčiauptas.

– Prieš dvejus metus gegužės 15 dieną prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Didžiojo šeimos maršo dalyvius. Už tai buvo pabartas ir sukritikuotas. Kitąmet per Šeimos dieną jis jau sveikino LGBT saujeles, besigrupavusias Katedros aikštėje. Ar dėl to ir prezidentą turėtume laikyti autoritaru, prigimtinę dorą laikančiu amoralumu?

– Kaip minėta, manau, kad prezidentas yra laviruojantis politikas, vengiantis turėti kategorišką nuomonę svarbiausiais vertybiniais, visuomenę skaldančiais klausimais. Tai didžiulė jo klaida. Pavyzdžiui, šeimos klausimu neįmanoma nematyti, kad per 70 procentų gyventojų yra už prigimtinę vyro ir moters šeimą ir likusioji visuomenės dalis yra daugiausia dabartinės vyriausybės šalininkai, kurie niekada nepalaikys Prezidento. Nepaisant to, kadangi taip stipriai veikia žurnalistų įtaka ir ideologinės cenzūros baimė, vengiama kalbėti tai, dėl ko lauktų įtakingųjų žurnalistų ideologinis puolimas.

Ši baimė paralyžiuoja visus laviruoti linkusius žmones. Dėl to labai daug pralaimima. Konkrečiai G. Nausėda dėl to gali ir pralaimėti rinkimus, ypač jeigu sukvailiotų ir išduotų savo paties pažadą vetuoti partnerystės įstatymą. Žmonės visada vertina tvirtą stuburą, dairosi lyderio, už kurio galėtų telktis, kuris ir juos drąsintų. Elgiantis priešingai atveriama plati erdvė naujiems veidams iškilti.

– Ar yra mūsų gyvenimo sričių, kurios būtų saugios nuo autoritarizmo (tam tikros politinio režimo formos, kai vienas asmuo ar jam palanki grupė vykdo valdžią be formalių apribojimų)? Galbūt tai privataus verslo aplinka?

– Dar prieš keletą metų tikėta, kad būtent versle galima pasislėpti nuo ideologinės cenzūros. Šiandien, ypač iš Vakarų šalių pavyzdžių, aišku, kad nuo šios cenzūros niekur nepasislėpsime, su ja galima tik kovoti metant jai atvirą iššūkį, įvardijant ją pavojumi valstybei bei demokratijai ir reikalaujant ją nutraukti. Tai būtina daryti griežtai ir priekabiai, netoleruojant net iš pažiūros „mažų, švelnių” cenzūros atvejų.

Negydoma liga plečiasi. Visur, kur jai leista, ji išsikerojo ir į verslo sritį. Verslai dėl jų savininkų ar vadovų išsakytų pažiūrų netenka patalpų nuomos, sutarčių su tiekėjais ar platintojais, reklamos partnerių ir yra kitaip žlugdomi už savo pažiūras. Masiškai agituojama pirkti iš „teisingų” ir nepirkti iš „neteisingų” verslų. Patys verslai tampa cenzūros įkaitais: jeigu problemų vengiančio verslo eilinis darbuotojas apkaltinamas ideologiškai neteisingais pasisakymais apie kokias nors mažumas, taigi, „neapykantos skleidimu”, toks verslas rizikuoja patirti pašalinimą ir žlugdymą, jeigu viešai nenubaus tokio darbuotojo. Sistema veikia tobulai, visi jos klauso.

Dažnos šalies, tarp jų ir Lietuvos įstatymai saugo nuo diskriminacijos dėl pažiūrų. Tai tarytum turėtų neleisti bausti darbuotojų dėl jų ideologiškai „neteisingų” pasisakymų. Tačiau cenzūra seniai rado, kaip apeiti šią problemą. Versluose įsivyravo praktika priimti visiškai fiktyvias ideologines „įmonių vertybes”. Jose dažniausiai randame leftistinių vertybių sąrašus: tolerancija, įvairovė, įtrauktis, tvarumas ir panašias. Darbuotojo negalima atleisti už jo pažiūras, bet tuo pačiu metu galima atleisti už prieštaravimą šioms viešai deklaruotoms, nors nieko bendra su įmonės veikla ir tikslais neturinčioms „įmonės vertybėms”. Jau ir Lietuvoje taip atleistas ne vienas žmogus.

Visa tai plačiai aprašyta ir paaiškinta ką tik lietuviškai išleistoje garsaus JAV apžvalgininko B. Šapiro knygoje „Autoritarinis momentas”.

– Pats išvertėte ir išleidote šią knygą. Ji kalba apie JAV pavyzdį, tačiau teigiate, kad problema jau išplitusi ir Lietuvoje. Skiriasi kuo nors motininis autoritarizmas nuo lietuviško?

– Skirtumų daug, bet esminis, ko gero, šis: Lietuvoje dar kuklinamasi ir cenzūruojami žmonės už „neteisingas” pažiūras atleidinėjami to tiesiai neįvardijant, ieškant pretekstų, naikinant pačius etatus, organizuojant skundus ir panašiai. JAV ar Kanadoje cenzūros režimas seniai tapo atviras ir todėl matomas: žmonės atleidžiami, verslai praranda užsakymus, viešieji asmenys nebekviečiami į jokias laidas aiškiai įvardijant, kad to priežastis yra jų „neteisingi” pasisakymai ar pažiūros.

5 3 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top