Veidaknygė
Lietuvos Bankas yra turbūt geriausias simbolis to, ką reiškia vienu metu turėti valstybę ir jos neturėti. Valstybė yra tautos organizacijos forma, skirta rūpintis tautos nacionaliniais (visų pirma išlikimo) interesais. Nėra abejonių, kad Lietuvos valstybė yra. Bet, švelniai tariant, yra pagrįstų abejonių, ar Lietuvos valstybė atlieka savo pagrindines funkcijas ir rūpinasi tautos interesais.
Kai kuriose srityse, žinoma, tiesiog nesugebama susitvarkyti. Švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos krizės nėra dėl piktybiško nedarymo. Ten, žinoma, irgi siautėja ideologiniai marazmai, neoliberalizmo išmislas kurti kvazirinkas (kai valstybė moka už privačią paslaugą) ir t.t. Bet neturiu abejonių, kad krizės daugelyje sričių nėra tiesiog dėl to, kad nedrįstama atlikti savo funkcijų.
Gi Lietuvos Bankas yra pavyzdys kaip tik to, kad Lietuva kaip valstybė tiesiog nedrįsta atlikti savo funkcijų prieš didelius tarptautinius žaidėjus, šiuo atveju prieš užsienio bankus. Padėjus į šalį tuščius lozungus, nesunku matyti, kad bankų sektorius yra specifinė sritis, kurios paslaugos gyventojams yra būtinos (beje, įstatymais paverstos privalomomis) ir jų užtikrinimas yra gyvybinis visuomenės interesas. Bankų sektorius yra oligopolija, gana užprogramuota, ir be valstybės reguliavimo tokie sektoriai praktiškai be išimčių tampa piktnaudžiavimo žmonių sąskaita židiniais.
Būtent tas dabar vyksta Lietuvoje. Bankų pelnai dėl išaugusių palūkanų normų, bet ir tikrai ne tik dėl to pastaraisiais metais augo ne procentais, o kartais. Pernai pasiekė milijardą. Nieko bloga auginti pelną, bet akivaizdu, kad a) to išaugusio pelno net nereikėjo uždirbti, jis sukrito dėl pasikeitusios finansinės aplinkos; b) bankai kartais augančio pelno fone mato poreikį didinti įkainius ir tą daro. Daro, nes gali, nes mato, kad niekas jų veiklos nesureguliuos.
Ir Lietuvos Bankas mato problemą, viešai pripažįsta, kad čia kažkas negerai, kaip ir negalima taip, bet ką daro? Lietuvos Bankas LIŪDI dėl didinamų bankinių paslaugų įkainių. Sako, čia liūdinantis dalykas. Na taip, kai esi valstybės institucija, negalinti nieko sureguliuoti visuomenės interesų naudai, belieka viešai liūdėti.
Nors šiaip Lietuvos Bankas turi paslaugų įkainių reguliavimo funkciją ir apskritai ja naudojasi. Bet ne visada ir ne šį kartą, kai tas įkainių kėlimas vienas drastiškiausių ir badančiomis akis aplinkybėmis. Tad kodėl tylima, tiksliau liūdina, kai galima pagrįstai pasakyti, kad gerbiami bankai, jums niekas nepabrango ir prielaidų kelti kainas nėra.
Atvirai sakant, atrodo, kad bankai tiesiog didina paslaugų įkainius, kuriais iš vartotojų atsiima tai, ką valstybė paėmė pernai įvedusi bankų solidarumo mokestį. Maždaug mes vis tiek savo neuždirbtus pelnus susirinksime. Toks žaidimas, suprantama, gali būti begalinis. Kuo valstybė silpnesnė, tuo ilgiau jis gali tęstis. Galima vėl rinkti gynybos reikmėms bankų solidarumo mokestį, bankai gali vėl kelti įkainius, vartotojai neturi jokių svertų ir niekur nedings, ypač jei įkainius pakels visi (o kodėl jiems nekelti). Kai valstybė elgiasi bejėgiškai, mokesčių perkėlimas ant galutinio vartotojo yra realiausias scenarijus. Todėl valstybė turi arba pradėti diktuoti griežtesnes taisykles, arba pati sukurti alternatyvą, kuri šį užburtą „keliat mokesčius – keliam kainas” ratą sulaužytų. Nes bankų pelnas labai akivaizdžiai liudija, kad poreikio didinti įkainių nebuvo ir nėra.
Linkusiems į logines klaidas pabrėžiu, kad skirtingi verslo sektoriai gali ir kartis privalo turėti skirtingą reguliavimą, kuris tiesiogiai priklauso nuo veiklos specifikos ir teikiamos gėrybės pobūdžio. Tai, kad teigiu būtinybę valstybei (Lietuvos Bankui) reguliuoti komercinių bankų veiklą ir kai kuriais atvejais netgi įkainius, niekaip nereiškia, kad valstybė galėtų tiek pat kištis į mažmeninės prekybos ar įvairiausias kitas sritis. Daugumoje sričių valstybė turi užtikrinti tik kokybės standartų laikymąsi. Bet ne bankų sektoriuje, ne energetikoje, ne susisiekime, kur paslaugos yra būtinos ir galimos visos priemonės, kad tos paslaugos būtų užtikrintos ir prieinamos.
Va jums ir „Susigrąžinkime valstybę“. Politinė reklama, pamąstymui.