Vytautas Sinica. „Mūsų „elitas“ viliasi tiesiog prisitaikyti prie tų, kurie laimės“

respublika.lt

Vieniša figūrėlė prie Seimo, deginanti LGBT propaguojančias knygas, ir  galinga pusantro tūkstančio intelektualų sueiga, teigianti krikščioniškos civilizacijos prasmę. Toks vaizdinys praplaukia pro akis, regint parlamentaro Tomo Vytauto Raskevičius desperaciją, Seimui nesiryžus įstatymu paniekinti šeimos, ir girdint atgarsius iš lapkričio pradžioje Londone vykusios atsakingų piliečių aljanso (ARC)  konferencijos. Joje dalyvavęs humanitarinių mokslų daktaras, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas Vytautas Sinica sako, jog bene pagrindinis šio forumo tikslas ir buvo įgarsinti tylinčiąją daugumą. 

– Pastebite, kad mūsų dienomis pasakoma vis daugiau žodžių, bet vis mažiau matyti ryškių  poelgių?

– Matot, dabar yra toks keistas Vakarų visuomenės mąstymo vingis, – jis apibrėžiamas ir Džordano Pitersono (Jordan Peterson), turbūt pagrindinio forumo organizatoriaus, darbuose: šiandieniniai jauni žmonės neprisiima atsakomybės, ypač savo asmeniniame gyvenime, bet  permeta savo mintis, tikslus ir mąstymo horizontą į globalias problemas, kurių apčiuopiamai negali paveikti. Tai yra savotiška galios mechanizmo imitacija: aš kovoju su  klimato kaita, kuriai nei aš, nei mano  šalis, tarkim, labai žalia ir mažai tarši Lietuva,  nei, galbūt,  visa Europa,  besistengdama iš paskutiniųjų mažinti taršą, esminio poveikio padaryti negali, nes didįjį poveikį daro  kitos pasaulio dalys, kurios visiškai nesiruošia ką nors keisti.  

–  Kokiai kategorijai priskirtumėt Londono konferenciją – veiksmo ar žodžių?

–  Politikoje žodis dažnai yra veiksmas. Kas politikoje yra veiksmas? Balsavimas, koks nors sprendimas, kuris virsta teise,  arba viešas žodis, nes viešas žodis įpareigoja. Ypač jei tu nesi pozicijoje, kuri leistų priimti įstatymus, tai viskas, ką tu gali padaryti ir yra viešas žodis.  Kuris kažką kels, kažką įkvėps, kažkam padės suprasti ir rasti kryptį…  Kodėl manyčiau, kad šita konferencija buvo veiksmas?  Jos tikslai buvo padėti žmonėms  ieškoti ryšių, bendrų suvokimo požiūrio taškų, rasti vieniems kitus, imtis bendrų projektų ir t.t. Tai savaime prasminga, bet šalia to buvo išreikštas tikslas parodyti, kaip mėgo kartoti pranešėjai, tyliajai daugumai – pasaulio sveiko proto, tradicinio suvokimo žmonėms,  pirmiausia Vakarų Šalyse, – kad jie nėra vieni, kad  egzistuoja kažkoks susibūrimas, kažkokia lyderystė, kad yra kažkas, kas juos atstovauja. Girdėti tai, ko šiandien labai pasigendi viešojoje erdvėje, tiek lietuviškoje, tiek ir Vakarų šalių, yra prigimtinis poreikis.

–  Jeigu, paprastai tariant, Davoso forumą laikytume  Klauso Švabo (Klauss Schwab) pasaulio pertvarkos  generatoriumi,  tai ar  galėtume Londono forumą įvardinti kaip šitam beprotiškam planui sukliudyti siekiančią jėgą?

–  Gal tai būtų supaprastinimas, su kuriuo ne visi sutiktų, bet aš manau, kad taip. Jeigu Švabo forumas yra pasaulio ir, pirmiausia, Vakarų visuomenių, pertvarkymo forumas, tai čia buvo forumas, ieškantis, kaip išsaugoti nacionalinių valstybių, krikščioniškos civilizacijos, ant kurios ir išaugo Vakarai,  pasaulį, kaip išvengti šiandien įsigalėjusių kapitalizmo mutacijų (pastarieji dešimtmečiai atnešė įvairius jo išsigimimus). Šia prasme forumą už nacionalines valstybes, už  tradicinį moralės suvokimą, už šeimą, kaip pagrindinį vienetą visuomenėje, prieš globalizmą ir ištirpimą multikultūriniame pasaulyje galima laikyti antidavoso forumu.

– Tačiau jėgos vis dar nėra lygios…

– Sociologija aiškiai rodo, kad  prisirišimo prie savo bendruomenių, tradicijų, valstybių istorijos, sienų bei tautinio tapatumo  jausmas Vakarų visuomenėse yra vis stiprėjantis. Manau, kad jis, kaip reakcija į globalizmą, kaip reakcija į multikultūriškumą ir  akivaizdžiai tyčia skatinamą tautų maišymąsi, yra būdingas daugumai. Tuo tarpu galios pozicijose daugumą turi Švabo forumo atstovai.

–  Neseniai prie Seimo mitinguotojai protestavo prieš ketinamą įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, atliepiantį Švabo pažadą: „nieko neturėsite ir būsite laimingi“. Ar susirinkusią kelių tūkstančių minią galėtume laikyti patikimu atsvaros pasaulio pertvarkai rezervu?

– Gal tą skaičių nulemia aplinkybės, laikas, sklaida,  oras, dar kažkas, – aš nedrįsčiau sakyti, kad kažkurio protesto dalyvių skaičius yra aiškus besipriešinančių skaičius ir į jį galima atsiremti. Potencialas milžiniškas, bet miegantis. Mes galime matyti, kad Lietuvoje žmonės yra taip nusivylę, o kai kuriais atvejais taip įbauginti viešai reikšti savo nepasitenkinimą, kad jie apskritai yra nuleidę rankas. Lietuvoje labai dažnos situacijos, kada valdžios, nebūtinai šios,  sprendimai būna labai nepopuliarūs, tiesiog prieštaraujantys gelminiams visuomenės daugumos įsitikinimams, bet visuomenė lieka pasyvi  ir neaišku, kada nesugeba susiorganizuoti, kada tiesiog nedrįsta, o kada jai tiesiog nepakankamai ta problema rūpi,  kad stabdytų tuos valdžios veiksmus. Lietuvos specifika yra ta, apie tai kalbėjau ir forumo dalyviams, kad  mes esam labai konservatyvi visuomenė, tradiciškai suvokianti šeimą, lytį, kalbą, valstybės sienas ir taip toliau, bet labai abejingai stebinti, kai visa tai yra griaunama. Tai labai drąsina įvairių pakraipų politikus, kurie nori  tuos dalykus sugriauti. Aš neturiu greito recepto, kaip šitą specifiką pakeisti, bet nepaisydami mūsų sociumo pasyvumo vis tiek turime   jį judinti, drąsinti, kviesti netylėti dėl dalykų, kuriems nepritaria. Kaip tauta turėsime tiek laisvės, valstybės ir žmogiškumo, kiek rasime valios imti valstybės likimą į savo rankas. 

– Buvote vienas iš konferencijos pranešėjų? 

– Nebuvau pranešėjas, bet su nauju pažįstamu renginyje kalba dažniausiai prasideda nuo tavo šalies specifinių aktualijų.  Beje, pastebėjau, kai pasakai, kad  Lietuvai reikia konservatyvios partijos, nes konservatoriais besivadinanti partija iš tikrųjų yra liberali, žmonės, tiek australai, tiek Vakarų europiečiai, dažniausiai šypsosi ir sako: „aha, pas mus tas pat“. Tai yra tendencija, kuri nuvilnijo per visą Vakarų ir, apskritai, demokratinį pasaulį –  konservatyvios partijos, turinčios gilias tradicijas, tapo tuščiu kiautu ir pavirto geriausiu atveju liberaliomis, bet reikia turbūt atvirai sakyti, leftistinėmis.

Teko dalyvauti  ne viename tiek akademikus, tiek visuomenininkus buriančiame susitikime, tačiau šis buvo unikalus tuo, kad  vienijo ne vien tik konservatyvius žmones, jis vienijo  ir klasikine prasme liberalius žmones. Leftizmo idėjos (apie neapykantos kalbą, cenzūrą, lyčių kvotas,  būtiną įvairovę, kurią reikia dirbtinai skatinti, maišyti tautas) nuėjo taip toli ir taip „užėdė“ žmones, kad šiandien konservatoriai ir liberalai, ypač Vakaruose, mato vieni kitus kaip natūralius sąjungininkus. 

– Berods, prieš šešerius metus spaudoje pasirodė Paryžiaus intelektualų pareiškimas, jeigu atsimenate…

–  Atsimenu, žinoma, kolega išvertė, aš publikavau Lietuvoje…

– Pagrindinė jo mintis, jeigu gerai atmenu, buvo tokia: Europa yra mūsų namai, juos mes prarandame. Pagal neramumus Europoje, atrodo, vis labiau. Buvo apie tai kalbama Londono renginyje?

–  Buvo akcentuota ne tiek Europa, kiek Vakarai dėl pačios renginio geografijos. Nuo pat organizavimo pradžios jautėsi australų svoris (tarp 200 atstovų buvo ir politikų, ir  ne vienas buvęs premjeras), tad buvo kalbama apie Vakarus civilizacijos likimą, nes visa, kas kultūriškai kilo iš Europos – Šiaurės Amerika, Australija, Naujoji Zelandija, jaučiasi kaip viena civilizacija. Pagrindinis forumo leitmotyvas ir buvo kalbėjimas apie Vakarų pražūtį ir savęs naikinimą. Kaip mes patys prisikūrėm įvairių būdų save  silpninti ir griauti. Kaip įsivaizduojam pasaulį idealizuotai, lyg visų žmonių draugystės vietą, kur visiems turime ištiesti rankas, kai tuo tarpu visos kitos civilizacijos, išskyrus mus, žiūri į pasaulį kaip į  konkurencijos erdvę. Islamo civilizacija, Kinijos civilizacija, tie patys globalūs Pietūs (Afrika ir Pietų Amerika) su tam tikru priešiškumu žvelgia į Europą ir anglosaksiškas šalis, norėdami jas nukonkuruoti, o mes apsimetame tarsi to nebūtų. Vakarai gyvena kažkokioje savigraužoje dėl buvusio kolonializmo, dėl pasaulio taršos, dėl bandymų primesti savo dominavimą visam pasauliui. Su tuo nesutiko šita konferencija, ji kaip tik akcentuoja, kad Vakarai turi norėti kurti pasaulį tokį, kokio jie nori, nebijoti dominuoti ir siekti dominuoti, jeigu sugebės: ne kolonizuodami tautas kaip ankstesniais amžiais, bet rodydami savo pranašumą išradimais, pramone, mokslu ir visu kuo kitu.

– Girdėjau, konferencijoje sutikote vieną iš  jūsų lietuviškai išleisto bestselerio „Ciniškosios istorijos“ autorių – Džeimsą Lindsėjų (James Lindsay), persimetėte žodeliu kitu su britų rašytoju Daglu Marėjumi (Douglas Murray), išleidusiu knygą „Keista Europos mirtis: imigracija, identitetas, islamas“. Esat prisipažinęs, kad jis jums autoritetas. Kuo?

–  Yra  keletas panašiai mąstančių žmonių, kuriuos galėtum pavadinti autoritetais,  bet jis man atrodo ypatingai nuoseklus, ypatingai tvirtas argumentuodamas savo pozicijas. Be to, retas atvejis – teisus ir Rusijos atžvilgiu. Kontinentinėje Europoje gana plačiai paplitusi iliuzija vertinti Rusiją ne kaip imperinę agresorę, o kaip konservatyvumo tvirtovę, kurią reikia bandyti suprasti.  D. Marėjus supranta, kad Rusija nėra tradicinių vertybių bastionas ir priebėga tiems, kurie su savo konservatyviomis vertybėmis jaučiasi svetimi smunkančiuose Vakaruose. Konservatyvaus žmogaus manymas apie Rusiją kaip apie kažkokį išsigelbėjimą, jo nuomone, yra pasidavimo forma, kapituliacija. Priešas už vartų, jis į tave žiūri kaip į priešą, žiūri į Europą kaip į priešą, kurį reikia sunaikinti, užimti, pavergti  kultūriškai, ekonomiškai ar tiesiog kariškai, o tu kaip visiškas naivuolis laikai jį tavųjų vertybių gelbėtoju; tai pati kvailiausia ir niekingiausia pozicija. Murėjus šia liga neserga. 

– Turbūt pastebite, kaip Lietuvoje marginalizuojami krikščioniškos pasaulėjautos žmonės. Jeigu, neduok, Dieve, tavo požiūris, tarkim, į šeimą nėra postmodernus, tu kaip mat užsidirbi prorusiško niekšo etiketę. 

– Tai yra baisiai pavojingas reiškinys informaciniame kare, kuriame tiek Rusija, tiek Vakarai  stengiasi primesti savąjį pasaulio vaizdą ir vertybių interpretaciją. Stengiasi ir Lietuva, bet Lietuvoje tai daroma ypatingai kvailai. Tiek LRT, tiek kitos didžiosios žiniasklaidos priemonės ir labai dažnai iš aukščiausių tribūnų Lietuvos politikai transliuoja mintį, kad jeigu žmogaus požiūris į šeimą, į lytį, kalbą, valstybės sienas yra konservatyvus, toks žmogus yra prorusiškas, laikosi rusiškos civilizacijos vertybių, o Vakarams, Europai yra svetimas. Šitaip kalbantys žmonės puikiai žino, kad 70-80 proc. Lietuvos visuomenės pasižymi tradiciniu  šeimos, lyties ir pan. suvokimu, ir kad maždaug 90 proc. palaiko Rusijos užpultą Ukrainą. Tai tie patys žmonės. Tačiau jie vis tiek verčiami nelyg šizofrenikais, kurie neva patys nesupranta esą Rusijos stovykloje. Tai yra „tobulas“ žaidimas stumiant juos į glėbį Putino, kuris nesiliauja kartojęs ir mūsų regionui, ir Vakarų Europai, ir pasauliui: jeigu jūs konservatyvūs, jums ne pakeliui su Europa, aš jus apginsiu. Lietuvoje propaganda iš aukščiausių tribūnų skelbia tą patį: jeigu jūs konservatyvūs, tai jūs mąstot prorusiškai, su Vakarais jums ne pakeliui. Kas gali būti Putinui geriau? Mes veikiam patys prieš save. Štai savinaikos kelias. Lietuva turbūt nuo nepriklausomybės atkūrimo vienaip ar kitaip stengiasi grįžti į Europą geopolitiškai, sąjungų, institucijų prasme (nors visą laiką ji ir buvo Europoje), bet tuo pačiu metu peršama visuomenei, kad ji yra susijusi su Rusija ir jos vertybėmis. Ne, mes esam su Europos vertybėmis, tomis pačiomis, kurias vis  dar pripažįsta diduma europiečių, nors jų elitas šiuo metu išpažįsta kitokias vertybes. Dėl jų kultūrinė kova vyksta Italijoje, Švedijoje, toje pačioje Anglijoje, bet mūsų „elitas“ renkasi pasyviai stebėti visus procesus, kurie vyksta Europoje, praleisti visas kovas, vildamiesi prisitaikyti prie tų, kurie laimės. 

– Sakykite, o kodėl Lietuvoje iki šiol niekaip nepavyksta sutelkti panašios pasaulėžiūros partijų, judėjimų, organizacijų ir surengti bent jau bendraminčių forumą, nekalbant apie galimybę išvien forsuoti rinkimus?

– Turiu atsakyti kaip politikas, nes klausimas, atrodo, skirtas Nacionaliniam susivienijimui, kurio veikloje dalyvauju. Daug galvojau apie tai: problema yra ne kalbos ir ne pažiūros, – problema yra noras ar nenoras dirbti. Pasidairykite į tas pačias konservatyvias, tautiškas mintis skelbiančias partijas ir parodykite man bent vieną, kuri nuosekliai dirbtų tarp rinkimų: rašytų straipsnius, važinėtų po Lietuvą, platintų savo laikraščius, skrajutes, organizuotų renginius, skelbtų analizes ir pozicijas, taigi nuolatos skleistų žmonėms savo idėjas. Gal esu šališkas, bet, atleiskit, be Nacionalinio susivienijimo niekas to nuosekliai nedaro. Ir tai yra ne tik organizacinė, bet ir moralinė problema. Partijos, politinės organizacijos, kurios nori žmonių palaikymo, tačiau nenori dėl jo dirbti, prieš rinkimus pabando įveikti jų barjerą netgi ne savo jėgomis, o dairydamosis kokio gelbėtojo. Tarkime, dabar  nemažos visuomenės dalies akys krypsta į Igną Vėgelę ir daug partijų nori, kad jis vestų jas į rinkimus. Tiksliau „neštų į rinkimus“ ant savo reitingų. Tai parazitavimas. Man atrodo, kad šita strategija, jei galima ją taip vadinti, yra nesąžininga, ji negali pelnyti rinkėjų pasitikėjimo. Aptarėme, kad valstybė naikinama prieš mūsų akis. Kiekvienas turi asmeniškai apsispręsti, ar tam priešinasi. Mes buvom, esam ir būsim atviri visiems žmonėms, kurie norėtų ateiti ir veikti pagal tuos principus, pagal kuriuos veikiame, nes pažiūros, kaip yra skelbiama, dažnai sutampa. Skiriasi požiūris į veiksmą. Bet tų jungimųsi, susimetimų prieš rinkimus, kai susėdus pasidalijami galimi postai, vietos sąrašuose, reklaminis plotas laikraštyje ir kiti panašūs dalykai, o po rinkimų išsivaikštoma, su mumis niekada nebus. Daug žmonių dėl to pyksta, gal nes nesupranta ir nematė kitokio veikimo, bent tas kelias yra vienintelis, leidžiantis tikėtis tvirtų ilgalaikių rezultatų. 

Kalbino Danutė Šepetytė

4.2 5 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
13 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
nuo sofkos

ką valdžia nutaria tą ir vykdom, dzin kedai dzin veltiniai

Boris Akunin, Sergei Gurijev

Борис Акунин и Сергей Гуриев. Работа над ошибками.
https://www.youtube.com/watch?v=MIuckXYrYIM&t=0s

blue yellow zov marinie

…butent,…poziuris i veiksma…….tuo viskas ir pasakyta.NS veiksmas lygus nuliui…..bublik s dyrkoj.Naivus zmones,apsvaige nuo NS graziu zodziu gaus…baronkos skyle,nes veiksmo NE BUS.

Dievo kantrybei ateina galas

Žmonijai didžiausią grėsmę DABAR kelia ne per menkas dauginimasis, bet besaikis žmonių daugėjimas planetoje. Teisingai, ekologiškai, besidauginantys europiečiai jaučiasi sutrikę ir nežino ką sakyti agresyviai, „pergalingai”, antiekologiškai besidauginančiai žmonių masei už Europos ribų . O pasakyti krikščionys turi ką. Biblijoje žmonėms nurodyta daugintis ir veistis IKI Žemės pripildymo. O ne PO. . Tačiau Dievą užmiršę žmonės veisiasi ir dauginasi ir po pripildymo (daugėjimo greitis +1 milijardas kas 13 metų) ir baisios Dievo bausmės kontūrai vis aiškesni…

Daktaras

Matosi kad tavo tėvas laiku neužsirišo mazgelio ant kiaušų.

GOJUS

Turbūt esi atrofavusiais lyt.organais ir negali turėti vaikų, kad taip kliedi.
Net gerb. Stasys atrodo adekvatesnis.

Gojus

Seimo narys Lopata yra iš žydrojo Albino chebros, o tiek Januška, tiek ir Lopata buvę KGB bendradarbiai.

Zelenko

Экс-разведчик КГБ Зеленько. Залужный решился, разорванная Фарион, русский генерал во главе Финляндии

https://www.youtube.com/watch?v=OyhUMBVTLPA

atsiliepia 1992 metų katastrofa

po tų rinkimų padorūs politikai nežino kaip susišnekėti su tauta, nes tautai, jos daugumai, visų pirma rūpi teisybė , o teisybė suprantama kaip lygybė, žingsnis į ją pajamų pakėlimas paprastiems žmonėms ir sumažinimas turtingiems ponams

Nuogirda

Nors kalbama, kad Gabrieliaus Landsbergio meiluže yra Monika Navickienė , tačiau taip pat atvirai kalbama, kad ir konservatorių frakcijos seniūnes Seime Radvilės Morkūnaitės-Mikulienienes sūnaus Antano tėvas yra Gabrielius Landsbergis, sako pas juos irgi romanas. Man tai geriau skambėtų sūnaus pavarde – Antanas Landsbergis. Tik reiketu Gabrieliui Austėjos galgi atsiklausti?…

Tiesa akis bado

Lietuvos žlugimas prasidėjo, kai prezidentu tapo amerikietis Valdas Adamkus. Vėliau visi Lietuvai pelną atnešę objektai buvo parduoti arba privatizuoti, išvogti, uždaryti. Žlugo žemės ūkis, pramonė, medicina, švietimas. Sužlugdyti lietuviški bankai. Šiandien jie niokoja ir plėšia viską, kas dar liko Lietuvoje… Tai daro Lietuvos valdžia…

žinosi kitą kartą

žinosi kitą kartą kaip kartu su rusais statyti komunizmą. 50 metų, iki komunistinė afera nesubankrutavo. Palikusi Lietuvą akis į akį su aferistais komunistais, kurie patys nemanė bankrutuoti, o vadovauti bankrutavusio ūkio privatizacijai. Ir su tautos pagalba savo pasiekė.

Dzeikas

„Musu elitas…”
Nevyniok zo i vata, Sinica.
Ne elitas.Tauta tokia. Ji neturi ideju ar idealu.
Ji turi visauzgozianti inkstinkta isgyvent.Nesvarbu kuo, nesvarbu kaip.

13
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top